„Paauglystės metai kelia įtampą tiek mums, tiek mūsų vaikams. Jausmas, kad ir ką sakytumėme, ar darytumėme, juos erziname yra gana dažnas svečias visuose namuose. Jų nuotaikų kaita ir irzlumas yra pastovesni už orą. Jų elgesys nuolat balansuoja tarp „aš jau nebe vaikas“ ir „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia“. Lyg ir atpažįsti savo vaiką ir tuo pačiu yra momentų, kai atrodo, kad jau to vaiko, kurį kažkada pažinojai, nebeliko.
Svarbu pripažinti savo vidinį pasimetimą, liūdesį, kad nebėra, kaip buvo, kad neramu, kaip bus. Turėti erdvės, kur tie jausmai gali būti priimti ir saugiai išklausyti, išverkti, išbėgioti, išmegzti, išvaikščioti. Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti perprasti jų pasaulį. Universalių receptų nėra, greičiau gairės, kurios gali duoti peno apmąstymams.
Susitarimai ir ribos
Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, tai mūsų vaikai irgi tame neužtikrintume gyvena. Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą.
Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.
Aktyvus klausymas
Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Dažniausiai mums visiems tik reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“
Laikas kartu
Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jis kažką su mumis darys. BET jis matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai pačiam to norėsis.
Tikėti savo vaiku
Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti...
Tokiais momentais norisi rėkti ir trankytis keptuvėmis namuose į sieną, bet vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti. Šiuo metu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai atrodo nedaryti to, ko prašo tėvai.
Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė pats.
Ko išmoko pasekmės?
Mes visi klystame. Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes.
Jei mūsų paauglys žino, kad kai jis nespės į autobusą, mes jį į mokyklą vešime mašina, tai jis neturės motyvacijos pabusti laiku. Ir sužinoti, į ką panašus pavėlavimas ir visus iš to natūraliai kylančius jausmus ir santykių klasėje peripetijas.
Visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo skausmo. Tačiau geriausias būdas išmokyti gyvenimo pamoką ir susiprasti, kaip veikia pasaulis, yra leisti paaugliams patirti savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad būtų pas ką ateiti ir išsiverkti, išsipykti, išsikalbėti.
Pastebėkite, kas veikia
Žinau, kartais atrodo, kad nėra ką pastebėti gero. Tačiau čia tik akies taiklumo treniravimo stoka. Visada, visada yra ką pastebėti teigiamo. Mes tik galvoja, kad tai nereikšminga, arba, kad tai savaime suprantama. Vadinasi čia mes esame aptingę, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama.
„Vaikas įėjo į virtuvę ir nusišypsojo, praleido pro duris, pasidėjo kelnes ant lovos, paklausė, ar gali eiti pas draugus, išliko telefoniniame ryšyje, patikslino, kad vėluos, užėjo į virtuvę grįžęs pasisveikinti, valgė kartu, paprašė važiuoti į parduotuvę, papasakojo kažką iš mokyklos ar draugų gyvenimo, pastebėjo, kad jūs suirzusi...“. Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.
Veikia tik pavyzdys
Deja, ir tuo pačiu, kaip gerai, kad stipriausiai mes vieni kitus veikiam pavyzdžiu.
Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu sportuojame, jie gyvens šalia sportuojančio žmogaus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Jeigu skaitome, jie mato pasitenkinimą ir ramybę, kurią mums atneša ši veikla. Jeigu einame miegoti anksti, jie žinos, į ką panašus pailsėjęs žmogus.
Jeigu keičiame darbą ir dėl to savęs nekritikuojame, vaikai matys, kad savęs paieškos yra gyvenimo dalis, niekas iš anksto nieko nežino, ir sužinome tik bandymo būdu.
Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo. Nieko nėra patraukliau už tvirto ir laimingo žmogaus pavyzdį.“
