„Vaikai – rytdienos visuomenės piliečiai. Jų vystymąsis, sugebėjimas veikti ir priimti sprendimus yra tolimesnės pažangos, gyvenimo kokybės, gerovės prielaida, todėl fizinei ir ir psichinei sveikatai turi būti teikiamas didelis dėmesys. <...>
UNICEFT tyrimas parodo, kokia yra vaikų situacija tarp 38 išsivysčiusių šalių – Lietuva yra 33 vietoje pagal 19 rodiklių, kurie sugrupuoti į tris esmines dalis: vaiko emocinė būklė, vaiko fizinė sveikata ir socialinė aplinka. Į 33 vietą Lietuvą nutempia emocinė vaiko aplinka. Valstybė rūpinasi žmonių sveikata, laiduoja medicinos pagalbą ir paslaugas žmogui susirgus.
Antras svarbus dokumentas – vaiko teisių konvencija, kuri išdėliota 45 straipsniuose. 24 straipsnis kalba vaiko teisę būti sveikam ir vaiko teisę į sveikatos apsaugą. Labai aiškiai yra pasakyta, kad valstybės dalyvis pripažįsta vaiko teise naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis. Gaila, bet de facto, Valstybė savo šalies vaikus draudžia beveik tris kartus (2,9) mažiau. Štai Vaikų ligų klinikos I pusmečio rezultatas – pajamos 1 674 220 eurai, išlaidos 3 639 532 eurai, o skirtumas – minus1965312. Mes gydome 100 tūkst. vaikų per metus ir per šešis mėnesius mes įbridome į tokias skolas.
Šiai dienai pediatrinės paslaugos yra ekonomiškai nepagrįstos ir neefektyvios. Tai yra blogai. Ir dar viena, mano galva, negera tendencija, kad nedidelių ligoninių vadovais tampa ne gydytojai. Jiems vienintelis rezultatas yra ekonominis rezultatas – tai kelias į niekur. Pas ne gydytoją nėra tos empatijos, supratimo, kad viskas turi būti daroma dėl paciento, jo gerovės. Ne viskas turi remtis tik į finansinius rezultatus.
Airiai padarė studiją, kur lygino ligonines, kurioms vadovauja gydytojai, o kurioms – ne gydytojai. Tyrimas parodė, kad visais atžvilgiais progresas buvo geresnis tų ligoninių, kurioms vadovavo gydytojai.
Grįžkime prie Europos asociacijos vaikams ligoninėse („Europe Association for Children i Hospital“ (EACH). XX amžiaus 6 dešimtmetyje atsirado pirmieji psichologų, vaikų ligų gydytojų moksliniai straipsniai, kad vaiko patekimas į ligoninę veikia žalojančiai. 1988 metais Leidene, Nyderlanduose vykusioje konferencijoje, susibūrė 12 organizacijų atstovaujančių vaiko teises ir įkūrė tam tikrus standartus, kaip turėtų atrodyti vaiko situacija prieš ligoninę, ligoninėje ir po ligoninės. 1993 metais Leideno konferencijos pagrindu įkurta EACH chartija. Apžvelkime ją.
Vienas svarbiausių dalykų – vaikas turi būti guldomas į ligoninę, jei reikalinga priežiūra. Lietuvoje stacionarizavimo rodikliai yra labai aukšti ir mes esame pirmaujantys Europoje pagal stacionarinį gydymą. Vaikui turi būti užtikrinamas gydymas namuose ar dienos stacionare, o į ligoninę guldomas tik tuomet, kai jam negalima padėti nei ligoninėje, nei dienos stacionare.
Vaiko teisė būti su tėvais yra neatsiejama vaiko gydymo dalis. Prisimenu savo pirmuosius metus intensyvios terapijos skyriuje, kai vaikas patekdavo į skyrių, o vaiko tėvai būdavo neįleidžiami. Kai gimė mano pirmojis dukra, mano didžiausia baimė būdavo, kad jos nesumaišytų, nes vaikus mamoms dalindavo atvežę tokiu dideliu vežimu, o paskui surinkdavo. Kadangi aš jau dirbau ligoninėje, aš ją net pasižymėjau, kad tai tikrai mano dukra.
Man didžiulį įspūdį padarė 1996 metais kai vienoje konferencijoje diskutavivome apie hospitalizuoto vaiko sindromą. Mes turėjome labai daug argumentų, kodėl tėvai neturėtų būti su vaikais, bet iki šiol pamenu tada parodytą nuotrauką – netvarkinga palata, kurioje yra tėvai, seneliai, jaukus naminis šurmulys ir palyginimas iš Rygos ligoninės, kai tėvai iš pastato išorės ant statinių pasidėję lentas užsilipę per langus žiūri į savo vaiką. Manyje tai buvo esminis perversmas.
Juokas pro ašaras, nes šiai dienai pagal dabar galiojantį ministro įsakymą, asmenims slaugantiems vaikus iki trijų metų, išlaikymo išlaidos apmokamos iš PSDF lėšų. Asmenims slaugantiems vaikus vyresnius nei trejų metų, kad tai būtų apmokėta, turi būti išpildytos devynios ir, prisipažįstu, mes jas klastojame norėdami patenkinti vaiko interesus. Tai liūdnoka. Priešingu atveju tėvai turi susimokėti už paslaugas patys.
Tėvams turi būti suteiktas apgyvendinimas šalia vaiko, kad tėvai nepatirtų jokių išlaidų ir gautų atlygį už darbą. Dabar yra problema, kai vaikas iš somatinio skyriaus patenka į intensyvios terapijos skyrių, nes mamai ar tėčiui nepriklauso ligoninės maistas ir ligoninės lova. Be abejo, mūsų šauniosios slaugytojos daro viską, kad padėtų, bet įsivaizduokite, kad negana to, jog mano vaikas pateko į intensyvios terapijos skyrių iš esmės esu išprašomas iš ligoninės. Absurdas, totalus absurdas. Intensyvios terapijos skyriuje tėvai visą laiką negali būti dėl emocinio krūvio ir dėl daug įvairių procedūrų, jie būna tam tikrą laiką, bet kur būti žmonėms jei jie iš kito Lietuvos krašto?
Kitas chartijos nutarimas – vaikas ir tėvai turi teisę būti informuoti atsižvelgiant į jų supratimo lygį. Turi būti imtąsi priemonių, kad būtų sumažintas fizinis ir emocinis stresas. Prisiminiau vakcinacijos epizodą, kurį mačiau vienoje iš poliklinikų. Ten vyko planinė vakcinacija, kuomet sesutė, sudėjimo kaip Rembo – išėjusi į koridorių tėvams liepia likti, pasiima vaiką, nusineša, suleidžia vakciną ir grąžina. Vaizdelis tikrai nekoks ir vaikui padaroma didžiulė trauma.
Kaniterapija skubios terapijos skyriuje, įvairūs žaidimai... Mes daug dėmesio skiriame skausmo mažinimui ir tikrai nusikaltimas yra vaikams leisti vaistus į raumenis. Mes daug naudojame intranazalinių vaistų sedacijai ir nuskausminimui, bet labai svarbu nemedikamentinės priemonės. Netrukus nupirksime virtualius akinius, kur vaikas žiūri programėlę, o tuo pačiu metu mes darome nedideles procedūras vietiškai nuskausminę. Lietuvoje to nėra, bet daugelyje pasaulio šalių ligoninių dirba vaikų užimtumo specialistai. Tai nauja profesija, kuomet teikiamos vystymosi, edukacinės ir terapinės paslaugos vaikams ir jų artimiesiems, psichologiškai paruošiama diagnostinėms ir medicininėms procedūroms, operacijoms.
Tėvai turi būti visada su vaikais – aš prašau, kad uždėtų narkozės kaukę, o atsibudus iškart pamatytų tėvus.. Visi tie savanoriai, nerandu net žodžio apibūdinti, kaip jie padeda mūsų kasdieniame darbe.
Itin svarbus tėvų ir globėjų dalyvavimas tyrimo ir gydymo etapuose. Dabar kyla daug diskusijų onkologijos, intenstyvios terapijos srityje, bet kiekvienas tėtis ir mama turi būti informuoti.
Kiekvienas vaikas turi būti apsaugas nuo nereikalingo tyrimo ir gydymo – dabar gaunasi paradoksaliai. Anksčiau ateidavo mama į konsultaciją, smulkiai papasakodavo kas vyksta su vaiku, o gydytojas nuspręsdavo ką daryti, kokius tyrimus skirti. Dabar atvirkščiai – iš privačios laboratorijos atneša pluoštą tyrimų ir sako, jūs pakonsultuokite ten kur paryškinta, kad rodikliai neatitinka normos.
Labai svarbu ir vaikui palanki ligoninės aplinka, kad atitiktų vystymosi poreikius ir vaikai galėtų lankyti užsiėmimus neribojant amžiaus. Vaikams reikia suteikti neribotą galimybę žaisti, pramogauti, mokytis pagal amžių, būti aplinkoje, kuri suprojektuota, kad vaikas jaustųsi komfortabiliai.
Lietuvoje gal geriau, bet ir pas mus buvo diskusija, kad plaučių ligoms sergančius vaikus reikėtų guldyti į suaugusių pulmonologiją ar su širdies problemomis į bendrą kardiologiją, bet rūpinantis lygiai vaikais ir suaugusiais interesais, būtent vaiko interesai visada nukentės. Tas pats nutiko per koronaviruso pandemiją – visas priėmimo skyrius buvo padalintas į dvi dalis: nekarščiuojantys suaugę ir vaikai nei karščiuojantys suaguę ir vaikai. Tai buvo tragedija.
Darbuotojai, slaugantys vaiką, turi užtikrinti priežiūros tęstinumą. Vaikas nėra sumažintas suaugęs – su jais reikia elgtis taktiškai ir supratingai, visuomet juos gerbti ir mylėti. <...>“
