Mintimis ir idėjomis dalinasi šeimos gydytoja, holistinio vaikų miego specialistė, projekto „Kiškiai sapnuoja“ kūrėja Vytenė Menkevičienė ir edukologė, „Family Lab Academy“ steigėja Jovita Starkutė.
– Kokie yra darželį lankančių vaikų miego poreikiai?
Vytenė: Kiekvienas vaikas turi savo individualų miego poreikį: net ir būdami to paties amžiaus vaikai miega pakankamai skirtingą valandų skaičių per parą. 2011 m. atliktoje sisteminėje mokslinių tyrimų apžvalgoje buvo pastebėta, kad, pavyzdžiui, 3–4 metų amžiaus sveiki vaikai miegojo nuo 9,7 iki 14,2 val. per parą.
Taigi, visiškai natūralu, kad mažesnių miego poreikių vaikai greičiau atsisako dienos pogulio, o jei vis tik užmiega dieną, tuomet vakare ilgai išlieka aktyvūs ir nakčiai migdosi pakankamai vėlai. Ir, atvirkščiai, didesnius miego poreikius turintiems vaikams dienos pogulių dar prireikia kur kas ilgiau nei iki 2,5–3 metų, kaip nurodoma įvairiuose literatūros šaltiniuose.
Pakankamai dažnai galime pastebėti, kad vyresniame amžiuje vaikai sunkiai užmiega pietų, nenori jų miegoti, o jei užmiega – vakarais sunku užmigti.
– Kodėl reikalingas vaikams ugdymo įstaigoje pietų miegas?
Jovita: Pietų miegas mažyliams reikalingas vaiko nervų sistemos nuraminimui, nes vaikas išgyvena daug emocijų, patiria daug įspūdžių, todėl miegas reikalingas siekiant apsaugoti vaiką nuo pervargimo. Jei vaikas pervargsta, į dienos pabaigą sunku susikoncentruoti, šokinėja emocijos, vaikas nesbesupranta pats, ko nori, taip pat blogiau miega naktį, prasibudinėja, verkia ir pan.
Vytenė: Darželyje vaikai įprastai pavargsta labiau nei namų aplinkoje: tiek dėl didesnio fizinio aktyvumo, tiek dėl intensyvesnių emocijų, todėl jei namuose vaikas pietų pogulio jau nemiegodavo, jo dar gali prireikti pradėjus lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Miegas padeda vaikučiui nurimti, atsipalaiduoti, stabilizuotis ir po pietų miegelio harmoningai grįžti į dienos ritmą. Pats dienos pogulis darželyje neturi būti labai ilgas. Kai kurie vaikai jaučiasi pailsėję ir po trumpo, bet energijas atstatančio pietų pogulio. Vaikus, kurie atsibunda kiek ankščiau nei kiti, galima pasikviesti į kitą patalpą, pasiūlant jiems ramias veiklas.
Aš taip pat rekomenduočiau bendrauti su tėvais: išsiaiškinti kiek ir ar apskritai namuose vaikas miegodavo dieną, koks jo miego poreikis, kaip jam sekasi užmigti vakarais namuose po dienos darželyje. Taip pat norėčiau pastebėti, kad ilgai vakare neužmigti vaikas gali ne tik dėl nuovargio trūkumo dėl miego dieną, tačiau ir dėl pervargimo, stiprių emocijų organizme susikaupus streso hormonui kortizoliui, norint dar pabūti su tėvais, mitybos, taigi būtina į tai žiūrėti holistiškai.
3 idėjos ugdytojams (tėvams ir mokytojams), kaip pietų miego laiką palengva pakeisti ramybės ir poilsio laiku, skirtu nusiraminimui:
1. Tylos ir ramybės erdvė
Jei išties yra jau žinoma ir aišku, kad vaikui pietų miego nereikia artėjant pietų poguliui, pietų nemiegantiems vaikams galima pasiūlyti laiką praleisti būtent tylos ir ramybės kampelyje ar kaip kitaip, jei ugdytojai drauge su vaikais jį pavadina kitaip. Jį galima jaukiai praleisti sugulus ant čiužinių, tarp pagalvių, kiek pritemdytoje aplinkoje klausytis istorijų, stebėti šviesos projekcijas ant sienų ar klausyti atpalaiduojančios muzikos. Dažnai nutinka, kad vaikai atsipalaiduoja, nusiramina ir trumpam užmiega.
Gali pasirodyti, kad miegas ne lovoje gali būti nekokybiškas, tačiau galiu patikinti, kad miegas yra miegas, nesvarbu, kur vaikas miegotų, svarbiausia, kad jis jaustųsi patogiai. Išnykus įtampai dėl migdymosi, vaikai užmiega kur kas lengviau, nes tą jis gali padaryti tik būdamas visiškai ramus.
2. Skaitymo erdvė
Daugeliui vaikučių nusiraminti ir pailsėti padeda knygelių vartymas, žiūrėjimas, pakabintų plakatų erdvėje stebėjimas, kortelių dėliojimas ar tiesiog knygelėje esančių objektų stebėjimas.
3. Smulkiosios motorikos erdvė
Yra vaikų, kuriems patinka ir kurie pailsi, nusiramina krapštydamiesi: lėtai ir ramiai spalvindami, verdami karoliukus, klijuodami ar atlikdami kitus smulkiosios motorikos darbelius. Todėl tokiems vaikučiams, kuriems netinka naudinga įruošti tokią erdvę, kur jie galėtų ramiai paskęsti tokiose veiklose, taip pailsėti netrukdant kitiems vaikams.
Kaip teigia J. Starkutė: „Vienas didžiausių iššūkių ugdytojams – tai užtikrinkti kokybišką ramybės ir poilsio laiką, stengiantis kad vaikai nešokinėtų nuo vienos prie kitos veiklos stengiantis nurimti. Namuose tai lengviau įgyvendinti, o jei ugdymo įstaigoje yra daugiau tokių vaikučių, kurie nemiega, rekomendacija būtų – pratinti vaikus pasirinkti vieną veiklą, erdvę ir joje ilsėtis visą pietų pertrauką“.
V. Menkevičienė priduria, kad „nepaisant visada egzistavusių šių fiziologinių individualių paros miego trukmės skirtumų (turbūt kiekvienas, lankęs darželį, prisimena bent vieną sunkiai pietų poguliams besimigdžiusį draugą), tik visai neseniai pradėjome stipriau stengtis ir akcentuoti vaiko poreikius, jų individualumą, taip tapdami liberališkesni ir vaikų pietų pogulio atžvilgiu“.
