– Kokiame amžiuje prasideda pykčio priepuoliai?
– Stipresnis pyktis pradeda reikštis 1 – 4 metų vaikams, vieniems vaikams tai gali būti kartas per savaitę, o kitiems ir keli kartai per dieną. Lavėjant kalbai ir su amžiumi gerėjant savireguliacijai vaikų pykčio raiška pradeda keistis, vaikai nekrenta ant žemės, o dažniau žodžiais pasako, kad pyksta. Iššūkių su pykčio išraiška pasitaiko dažnai ir paauglystėje, ir suaugus.
Svarbu nepamiršti, kad pyktis natūrali emocija ir ji pati savaime nėra bloga, net priešingai, leidžia siekti tikslų, apginti sau svarbius dalykus. Problemos kyla tuomet, jei pykčio išraiška yra destruktyvi ar asmuo pradeda laikyti pyktį viduje, todėl tėvų vaidmuo mokant kaip tinkamai išreikšti pyktį yra labai svarbus nuo mažens.
– Ką reiškia „trejų metų krizė“?
– Vadinamoji „trejų metų krizė“ gali pasireikšti ir anksčiau, ir vėliau, tai priklauso nuo konkretaus vaiko. Šiuo etapu vaikai mokosi pažinti savo ir kitų ribas, todėl dažnai jas nori patikrinti. Prasideda „aš pats“ etapas, kai atsiranda poreikis išbandyti viską savarankiškai, o tai kartais nesutampa su vaiko galimybėmis ir tėvų poreikiais. Šiuo amžiaus tarpsniu mažyliai yra egocentriški, jie nori, kad žaidimas ar kita veikla vyktų pagal juos ir jei nėra taip, kaip vaikas nori, jam gali pasireikšti stiprūs pykčio proveržiai.
– Dėl kokių priežasčių kyla pykčio priepuoliai?
– Priežasčių gali būti labai daug. Visų pirma, maži vaikai ne visada gali aiškiai išsakyti, ko jie nori, todėl kai kiti jų nesupranta ir negali patenkinti jų poreikių, mažyliai pradeda pykti. Taip pat vaikai pradeda norėti daryti įvairias veiklas savarankiškai ir jeigu tėvai ar kiti asmenys jam neleidžia ar vaikui nepavyksta kažko padaryti, jis gali pykti. Kartais vaikų pyktis prasideda dėl to, kad jiems yra neaiškios tam tikros taisyklės, pavyzdžiui, jis mato, kad kitas vaikas šokinėja ant batuto, o jam neleidžiama. Dažnai vaikai pradeda pykti, jei tam tikri šeimos susitarimai vykdomi chaotiškai, tarkim, vieną kartą mama leido vaikui lipti ant stalo, bet kitą kartą neleidžia. Pastebėta, kad ekranų naudojimas didina vaikų jautrumą ir vaikams dažniau kyla pykčio priepuolių, todėl mažiems vaikams geriau visai nerodyti ekranų.
– Ar įmanoma išvengti pykčio priepuolių, nuo ko jie priklauso?
– Pykčio priepuolių išvengti neįmanoma, tai yra vaikų vystymosi dalis, todėl galima tik dirbti su priepuolių intensyvumo ir dažnumo mažinimu bei kaip mes patys reaguojame į protrūkius. Vaikų pykčio priepuoliai gali priklausyti nuo tėvų auklėjimo, pavyzdžiui, neretai tėvai turintys autoritarinį auklėjimo stilių, kai nusprendžia už vaiką ir neleidžia jam laisvai rinktis, išprovokuoja vaikų pyktį. Jautresni aplinkai vaikai gali dažniau supykti, o neužtikrinti jo baziniai poreikiai (vaikas alkanas ar neišsimiegojęs) tik prisideda prie didesnio vaiko jautrumo.
– Kaip vaikas elgiasi pykčio priepuolio metu?
– Vaikai gali kristi ant žemės ir verkti, klykti, rėkti, pradėti mėtyti ar laužyti daiktus. Dažnai vaikai pradeda mušti kitus, kartais net nesusijusius su konkrečia situacija, pavyzdžiui, mažesnįjį broliuką ar gyvūnėlį. Kartais mamos ar močiutės nerimauja, kad jas dažnai muša, jaučiasi nusivylusios, bet tai gali būti ženklas, kad vaikas su joms jaučiasi saugus ir jam lengviausia išsilieti ant artimo žmogaus.
Mokantys kalbėti vaikai gali sakyti, kad nemyli ar nekenčia tėvų. Pasitaiko, kad pykčio priepuolio metu vaikai pradeda trankyti ir žaloti save, kartais sulaiko kvėpavimą, todėl gali pamėlti.
– Kaip elgtis tėvams prasidėjus vaiko „ožiukams“?
– Sumažinti vaiko pykčio priepuolio pasireiškimo galimybę padeda žinojimas, kokiomis situacijomis jis paprastai reiškiasi, tarkim, jei vaikas parduotuvėje dažniausiai pratrūksta, nes nenuperkamas žaisliukas, tai svarbu iš anksto susitarti, ką vaikelis galėtų įsigyti sau arba tiesiog vengti tam tikrų parduotuvių. Taip pat labai svarbus, siekiant suretinti pykčio protrūkius, yra dienos ritmas, ėjimas laiku miegoti, aiškios taisyklės ir ritualai.
Prasidėjus pykčio priepuoliui, kai vaikas muša kitus ar žaloja save, vaikelį galima apkabinti ir kartoti raminančius žodžius ar dainuoti raminančią dainelę. Jei nėra grėsmės kitiems ar pačiam vaikui, galima praignoruoti vaiko netinkamą elgesį, o jam sustojus, parodyti dėmesį. Galima stengtis nukreipti vaiko dėmesį, sudominti kita veikla ar demonstruoti nusiraminimo būdus, tokius kaip gilus kvėpavimas. Vaikui nusiraminus tėvai turėtų parodyti supratimą ir kalbėti, kaip būtų galima išspręsti tam tikrą problemą.
– Kaip tėvams nederėtų elgtis prasidėjus vaiko staigiam įniršiui?
– Tėvai neturėtų juoktis ir šaipytis iš vaiko rodomų emocijų, gėdyti vaiko. Labai žalinga, kai tėvai pradeda sakyti, kad nemyli vaiko, kai jis rodo savo pyktį ar kad taip nesielgia mergaitės ar berniukai. Tokie pasisakymai gali paveikti vaikų emocijų slopinimą ir savęs priėmimą ateityje. Kartais tėvai vaikui sako: „koks tu blogas vaikas“, o tai gali turėti reikšmės vaikui su savęs vertinimu ir jis pradeda elgtis pagal užklijuotą etiketę, geriau akcentuoti elgesį, o ne patį asmenį.
Reikia nepamiršti, kad tėvų demonstruojamas elgesys tampa pavyzdžiu vaikams ir jeigu vaiko pykčio metu tėvai patys pratrūksta, tai vaikai perims ir tėvų reakcijos būdą. Jei tėvai tampa labai nuolaidžiaujantys, kad tik vaikas nusiramintų, pavyzdžiui, nuperka saldumyną, nors prieš tai sakė, kad nepirks, vaikas gaus pamoką, kad tėvų žodis ne galutinis ir savo tam tikru elgesiu galima išprašyti norimą daiktą.
– Kaip reaguoti į aplinkinių spaudimą, kai nepažįstami žmonės pradeda auklėti ar mokyti vaiką?
– Ne visada aplinkiniai būna neteisūs, kartais pasitaiko gerų pavyzdžių, kaip galima nukreipti vaiko dėmesį ir jį nuraminti. Visgi jei pastebite, kad aplinkinių įsitraukimas dar labiau erzina jus ar vaiką, tada reikia tai išsakyti: „ačiū, mes susitvarkysime“, „dabar vaikui reikia ramybės“ ir panašiai.
– Kada jau reikėtų kreiptis pagalbos į psichologą?
– Jei pykčio priepuoliai yra labai dažni ir intensyvūs, jei gaunate nuolatinius skundus apie vaiko pykčio protrūkius iš darželio ir jeigu priepuoliai su amžiumi nemažėja ir tėvai nebežino, ko griebtis, rekomenduočiau kreiptis į psichologą.
