Būtent tokia tendencija pastebima jau dabar – vaikai auga be kiemo ir kaimynystės draugų kultūros, kai dominuoja momentinės, nereguliarios draugystės žaidimų kambariuose ar aikštelėse. Tad darželis tampa bene pirmąja tikra socialine erdve, kurioje jie pradeda mokytis pirmųjų ilgalaikio tarpusavio ryšių mezgimo gebėjimų su bendraamžiais. Pandemija irgi susilpnino šiuos vaikų gebėjimus: jiems sunkiau užmegzti draugystę, susipažinti, įsitraukti ar inicijuoti žaidimą. Būtent žaidimai yra reikšmingas įrankis, padedantis mokytis bendradarbiavimo ir socializacijos įgūdžių, nes tai kaip jie elgsis žaidime, mokės bendradarbiauti, atsispindės ir kaip vaikai elgsis gyvenime bei gebės mokytis.
Padeda ne tik susidraugauti, bet ir mokytis
Gali atrodyti, jog bendradarbiavimas aktualus tik vėlyvesniame vaikų amžiuje, kai jie pradeda savarankiškai megzti draugystes. Vis dėlto, kad jie gebėtų tai daryti, įtakos turi ne tik aplinkos pagalba, darželis, bet ir būtinųjų poreikių atliepimas pačioje kūdikystėje. Jau nuo pirmųjų dienų kūdikiai reiškia socializacijos poreikį ir siekia dėmesio, pirmiausia, su tėvais: ar jis bus pavalgydintas, pakeisti vystyklai, ar reaguojama į jo emocijas, žaidžiama. Pagal tai jau kūdikystėje formuojamas pagrindas socialinių ryšių kūrimui. Jei poreikiai neatliepiami ir nėra šilto ryšio, vėliau vaikui gali kilti emocinių sunkumų būti drąsiam, iniciatyviam, smalsiam.
Net ir ūgtelėję vaikai (2–3 m.) dar nėra įgudę sąmoningai kurti bendradarbiavimo ryšius, nes jie dažniau žaidžia savarankiškai greta kitų, bet vis tiek stebi aplinką ir sugeria gaunamą informaciją. Taip jie po truputį mokosi nusileisti, dalintis žaislais, išbūti vienoje erdvėje su kitais. Kintant vaiko žaidimo įgūdžiams ir lygiams vystosi ir jo bendroji raida – savireguliacijos gebėjimai, emocijų valdymas, savarankiškumas, dalijimosi įgūdis, konkuravimo samprata.
Toks socializacijos mokymasis per žaidimus padeda vaikams ne tik lengviau bendrauti tarpusavyje, bet ir lengviau mokytis ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien pagrindinė vaikų bendradarbiavimo ir ilgalaikių draugysčių mezgimo vieta yra darželis, labai svarbu domėtis ne tik kaip sekasi vaikui tiesiog išbūti darželyje ar tobulinti akademinius įgūdžius (atlikti užduotėles), bet ir socializuotis, žaisti ir bendrauti su kitais. Suinteresuotumas skatinti ir ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius turi kilti tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų pusės. Nuo to, kiek skiriame dėmesio vaiko gebėjimui socializuotis, priklauso ir jo sukalbamumas, kiek jis jaučia aplinką ir kitus, geba prisitaikyti.
Neskubėkite lipdyti etikečių turimam charakteriui
Prakalbus apie vaikų socializacijos gebėjimus, dažnai nugirstu išankstines nuostatas, jog visa tai tik vaiko charakterio atspindys. Visgi, nereikėtų skubėti atsakomybę perkelti tik prigimtiniams dalykams. Tam tikra dalis emocinių savybių tikrai bus įgimtos, pavyzdžiui, reaktyvumas ir temperamentas. Vieni vaikai yra lėtesni ir jiems reikia ilgiau tyrinėti aplinką, kiti tuo tarpu tikri „degtukai“ – energingi, aktyvūs, dominuojantys.
Bet bendradarbiavimo, kaip įgūdžio, reikėtų mokyti nuo ankstyvų dienų, nepaisant to kokio temperamento yra jūsų vaikas.
Tai, kad vaikas yra aktyvus ir pakankamai drąsus dar nereiškia, kad jis mokės tinkamai bendrauti. Juk dominavimas gali pasireikšti negebėjimu atsižvelgti į kitų jausmus ir poreikius, taisyklių nesilaikymu. O būtent darželyje vaikas pradeda mokytis tinkamų „žaidimo taisyklių“ kurti ilgalaikius ryšius. Papildomai šių įgūdžių skatinimas turėtų būti plėtojamas ir namuose. Jei mes neauklėjame, kas yra priimtina – kaip žaisti drauge, inicijuoti žaidimą, dalintis žaislais ar laikytis taisyklių – visa tai ilgalaikėje perspektyvoje gali pasireikšti didele konkurencija, empatijos stoka ar net patyčiomis. Dažniausiai agresoriais tampa būtent tie, kurie nėra išmokę valdyti savo emocijų, bendradarbiavimo, sprendimo situacijų prisiderinant prie kitų.
Labai svarbu nelipdyti vaikams išankstinių etikečių, garsiai akcentuojant jo temperamentą. Taip net nenoromis patys kuriame jam „įskiepį“, kokia elgsena yra įprasta ir priimtina. Nes dažniausiai, būtent darželio patirtis parodo, jog ne viskas tik įgimta, o daug dalykų vaikai noriai ir sėkmingai išmoksta, jei tik gauna tam paskatą.
Kaip edukuoti, bet suteikti laisvės?
Mes patys, būdami suaugę, šiandien gyvename labai konkurencingoje kultūroje, tad nieko keisto, kad ir vaikai auga labiau konkuruojantys nei komandiški. Galima net pastebėti situacijas bendrose žaidimų aikštelėse, jog vaikai pirmiausia jas regi kaip erdvę, kurioje nori pasisupti, čiuožti, bet ne žaisti su kitais ar susirasti draugų. Neskatindami kurti draugysčių, mes nepadedame jiems mokytis bendradarbiavimo įgūdžio ir socializacijos principų.
Visgi, koją čia pakiša ir per didelis noras padėti savo vaikui. Šiuolaikiniai vaikai turi vis mažiau progų laisvam žaidimui, be stebėjimo, kai tėvai į tai nesikiša. Reikia suteikti erdvės vaikams mokytis kylančias situacijas, konfliktus spręsti patiems. Jei vaikai reguliariai žaidžia stebimi tėvų, jie naudosis ta galimybe, kad kažkas tai turi išspręsti už juos. Padedami, mes vaikui atskleidžiame savo socializacijos išraišką, nes tai jau mokame. Tad lyg ir edukuojame, bet tuo pačiu parodome, kad mama žino geriau, kaip spręsti, todėl tu ir vėl ateik pas ją pagalbos.
Šiuolaikiniai tėvai, kurie dažnai buvo auklėjami griežtai, dabar pasiekia kitą kraštutinumą – vaikus labai saugo, nori būti super empatiški ir viską už juos išjausti. Bet taip paliekame mažai erdvės, ką jiems išjausti patiems. Todėl nereikėtų bijoti ir tų blogųjų ar ne tokių malonių patirčių.
Jūsų pareiga yra padėti ir parodyti, kaip būtų galima įsitraukti į žaidimą, pakviesti žaisti drauge, bet suteikti vaikui erdvės pačiam perprasti žaidimo situacijas, spręsti konfliktines situacijas ir įsitraukti tik po pakartoninių bandymų.
Bendradarbiavimo taisyklėms perprasti – naratyviniai žaidimai
Siekiant vaikams padėti lengviau perprasti bendradarbiavimo normas, visuomet rekomenduoju pasitelkti personažus ir sužaidybintas situacijas. Jas įtraukti kasdieniniuose žaidimuose.
Pavyzdžiui, darželyje jau mažiausiųjų grupės žaidimuose taikome Kimochis programą, kurioje personažams yra priskirti konkretūs temperamentai ir būdo savybės: labai valdinga katė, drovus vikšrelis, švelni Balandė ir pan. Taikydami programą su sužaidybintomis situacijomis, mes mokome vaikus socializacijos strategijų, kokios jos yra pagarbios ir malonios, o kurios nebus veiksmingos, nes niekam nėra malonios.
Žaidimuose svarbu įtraukti ir gyvenimiškas situacijas, apimančias žmonių santykius bei elgesio normas. Savo veikloje visuomet kuriame teminius naratyvinius žaidimus, kuriuose įsitraukia visi. Tarkime Kalėdų laikotarpiu žaidėme istoriją apie draugystę, kurioje vienas elfas yra labai nedraugiškas, krečia nemalonias šunybes, suplėšo knygas ir pan. Kiekvienas žaidimo personažas turi savo elgesio iššūkių ar stiprybių, kurie vaikams padeda suprasti prasmingumą ir to elgesio poreikį. Jie, žaisdami kartu su suaugusiuoju, savo būsena pajunta, kuris elgesys yra malonesnis, o kuris verčia jaustis nemaloniai.
Svarbu suprasti, kad tokių žaidimų metu ir kasdien edukuodami, mes vaikams parodome, jog socializacija yra ne tik išbuvimas tarp žmonių, bet ir ryšio palaikymo mokymasis. Tai bus svarbus įgūdis visam likusiam gyvenimui, nes jį vėliau pritaikome mokykloje, darbe, šeimoje ir kituose santykiuose.
