6 veiksmingi būdai, kaip padėti pirmokui pasiruošti mokyklai: įvardijo ir tėvų daromas klaidas

„Viena dažniausių klaidų, kurią daro tėvai, ruošdami pirmoką mokyklai, nuolatinis kartojimas „nesijaudink“, tačiau šis žodis vaikui nieko nereiškia, nes jis jaudinasi natūraliai ir nieko dėl to padaryti negali. Nereikia stebėtis, kad vaikas pirmos dienos mokykloje bijo – prieš pirmą dieną naujame darbe mes taip pat jaudinamės, nors per gyvenimą darbą esame keitę ne kartą, tačiau nesuprantame, kodėl vaikui taip neramu pirmą kartą radikaliai pakeisti aplinką ir jam įprastą rutiną. Pirmuosius kelerius metus vaikas gyvenimo taisyklių ir rutinos mokėsi savo šeimoje, vėliau – darželyje, todėl natūralu, kad jis baiminasi būsimų pokyčių ir nežinomybės. Ką reikėtų daryti – išklausyti vaiką: ką jis jaučia, ko baiminasi, ypač svarbu su juo apie tai kalbėtis, kai vaikas pradeda klausinėti apie būsimą dienotvarkę, naujas atsiradusias pareigas ir pan. Ir nepalikite to klausimo iki galo neišspręsto – „paklausiau, užsidėjau pliusiuką ir dabar man ramu“. Šis procesas yra ilgas ir labai svarbu apie tai kalbėtis nuolat – ypatingai pirmuosius mokslo mėnesius“, – patirtimi dalijasi D. Kubilius.

Pasak jo, dar viena tėvų dažnai daroma klaida – abejonė savo vaiko savarankiškumu ir iš to kylantis noras padaryti viską už jį. Tačiau dažniausiai tai apsiriboja praktiniais dalykais – priešpiečių dėžutės supakavimu, vaiko kuprinės panešimu iki mokyklos, apavimu ir pan., pamirštant psichologinius, kai vaikas išklausomas, o jo baimės sprendžiamos su jo mokytoju. Noras viską atlikti už vaiką gali padaryti meškos paslaugą, nes per ugdomas naujas atsakomybes formuojasi vaiko savarankiškumas – pasak mokyklos vadovo, svarbu ne daryti už vaiką, bet daryti kartu. Ypatingai pirmąsias savaites mokykloje.

„Ilgą laiką Lietuvoje vaikų adaptacija buvo nuvertinama ir pasirengimas mokyklai apsiribodavo mokyklinių prekių bei kardelių puokštės nupirkimu, tačiau dabar pastebime, kad įvyko lūžis ir tėvai vis daugiau tikslingai kalbasi su savo vaiku. Pasaulio globalizacija tam turi nemažai įtakos, nes keliaujame po pasaulį, turime užsieniečių draugų, tad gerosios praktikos iš vienos šalies keliauja į kitą – ir į Lietuvą. Pakanka prisiminti mūsų kartos galimybes – ką matydavome, kur keliaudavome, kaip mokydavomės ir kokių galimybių dabar turi mūsų vaikai. Džiugina, kad kartos keičiasi ir sovietmečiu ugdyto prisitaikymo bei noro neišsišokti dabartiniai pirmokai nebeturi. Jie prisijaukino technologijas, visai kitaip bendrauja, nori pasisakyti, nebijo reikšti savo nuomonės, yra smalsūs ir drąsūs, tad mokytojams auginti tokias asmenybes, viena vertus, yra sunkiau, bet kita vertus – įdomiau. Tačiau ir šiai jaunajai kartai reikia šiokios tokios pagalbos“, – sako D. Kubilius.

Kadangi mokyklinio ugdymo pradžia vaikui yra visiškai naujas potyris, pasak D. Kubiliaus, reikėtų paskirti laiko pasiruošimui, kad ši patirtis būtų teigiama. Jis išskiria du svarbiausius etapus ir šešis veiksmingus būdus, kaip tai efektyviai padaryti.

„Kai vaikas iš anksto žino, kas nutiks, jis gali pasiruošti tam iš anksto – galvodamas apie pokyčius, vaikas pripranta prie žinojimo ir būsimi įvykiai jį neramina mažiau. Pasikalbėkite su juo, kaip atrodys mokykla, paprastai ir praktiškai: kokie yra mokytojų vardai, kaip atrodys ryto rutina namuose, ką reikės kasdien įsidėti į kuprinę, kaip vyksite į mokyklą, ką jis valgys pietums, kaip grįš namo ir pan.

Kai su vaiku kalbatės apie tai, ko jam tikėtis, galite atsakyti į daugelį dar jo neišsakytų klausimų ir sumažinti netikėtumų skaičių. Tačiau labai svarbu neišaukštinti mokyklos ir nežadėti dalykų, kurie yra ne jūsų ir net ne vaiko valioje – pavyzdžiui, kad jis susiras daug draugų ir kasdien mokykloje bus labai linksma. Jeigu jūsų vaiko pradinė patirtis neatitiks sukeltų lūkesčių, jis gali nusivilti ir vėliau vengti rytinio ruošimosi į pamokas“, – pataria D. Kubilius.

Prieš mokslo metus, ištaikę progą, pravežkite vaiką pro būsimą mokyklą, kad jis vizualiai ją galėtų įsivaizduoti, kai ateityje apie tai kalbėsite. Jeigu yra galimybė – apeikite mokyklos perimetrą, apžvelkite žaidimo ir sporto aikšteles, jeigu yra lauke žaidžiančių mokinių, papasakokite, kad taip jie bendrauja ir linksminasi tarp pamokų. Vėlesniuose pokalbiuose nuolat lyg tarp kitko minėkite mokyklos pavadinimą, o kur nors važiuodami, pasirinkite maršrutą, kad pakeliui būtų ir būsima mokymo įstaiga – vaikas ir vizualiai, ir verbaliai prie jos pratinsis.

„Tai veikia ir mūsų praktika tai patvirtina. Mūsų mokykloje daugumai vaikų adaptuotis pirmoje klasėje yra lengviau, nes dažnas yra atėjęs iš „Vaikystės sodo“ darželio, kuris vizualiai yra įrengtas panašiai kaip ir mokykla, todėl vaikams nebūna pirminio šoko, kad viskas labai skiriasi. Be to, mūsų pradinukų mokytojai kelios dienos prieš mokyklą vaikui išsiunčia laišką su sveikinimu prisijungus, kuriame yra specialus simbolis, atsikartojantis ir klasėje – pirmą dieną atėjęs į mokyklą, vaikas pamato jam pažįstamą paveikslėlį, todėl jaučiasi ramiau, o ir dalis bendraklasių jau būna pažįstami“, – sako pradinės mokyklos vadovas.

 „Metaforiškai pasakysiu, tačiau tėvams dažniausiai rūpi, ar mokykla žaidžia šachmatais, tai yra, ar ji turi ilgalaikę strategiją, užtikrinančią, kad visi iššūkiai bus išspręsti, pvz., jeigu vaikas jausis nepriimtas bendraamžių arba jam kils akademinių sunkumų. Visada rekomenduoju mokyklą vaikui rinkti ne pagal jos vardą, bet išklausius gyvai mokyklos prisistatymo, sužinojus jos vertybes ir filosofiją, todėl ir suteikiame progą mūsų mokyklą „pasimatuoti“– gyvai įsitikinti, ar atitinka požiūris į išsilavinimą, vertybės, ar sutampa vaiko ir mokytojų „chemija“, ar į rūpimus klausimus gaunami atsakymai. Patikėkite, po tokio žvalgybinio „pasimatymo“, kai tėvai kūno kalba ir žodžiais parodo, kad būsimais mokytojais pasitiki, vaikui rugsėjo pirmą dieną bus daug lengviau įžengti pro mokyklos duris“, – sako D. Kubilius.

Vaikui reikia daug jėgų prisitaikyti prie naujos rutinos ir susipažinti su naujais mokytojais bei klasės draugais. Pasak D. Kubiliaus, daugumai vaikų prireikia net šešių savaičių, kad prisitaikytų prie pasikeitusios dienotvarkės, tad kartais po pamokų gali pasitaikyti vaiko pykčio ar irzlumo priepuolių, kurie šiomis aplinkybėmis yra visiškai normalūs ir tikrai nereiškia, kad mokykla jam kelia siaubą ir yra kankynė.

„Mokykloje vaikai dažnai savo emocijas užgniaužia – juk sugaišote ne vienerius metus, kad jūsų vaikas mokėtų bendrauti ir elgtis viešose vietose, bet visada gali nutikti kažkas netikėto, kas išmuš juos iš vėžių ir sukels neigiamų emocijų. Būtent saugioje aplinkoje – namuose – šie jausmai išsiveržia visu gražumu, tačiau tuo pačiu šį saugumą vaikui galima pabrėžti, sukuriant jam popamokinę rutiną – užkandžiauti kartu, kalbėtis apie praėjusią dieną ir leisti vaikui užsiimti jam maloniais dalykais. Jeigu vaikas pratrūksta, būkite šalia ir išlikite ramūs – audra praeis ir jūs galėsite ramiai aptarti, kas jūsų vaiką neramina. Žinodami vaikų baimę nesusirasti draugų ir nepritapti naujoje vietoje, su mūsų mokyklos „Gerovės komanda“ rugsėjo mėnesį vieną dieną skirsime klasės komandos formavimo užsiėmimams – ne viena valanda pokalbiams ar specifinė pamokėlė, bet visa diena aktyvių užsiėmimų, kad visos klasės – nuo pradinukų iki vyriausiųjų mokinių – geriau pažintų vieni kitus ir susidraugautų“, – pastebi D. Kubilius.

Vaikai puikiai „nuskaito“ suaugusiųjų emocijas ir pagal jas sprendžia, kaip turėtų pasielgti, todėl rodomas pasitikėjimas jo gebėjimais vaiką padrąsina imtis naujų dalykų. Žinoma, ne viskas jam gali pavykti iš pirmo karto, todėl labai svarbu tokiais momentais parodyti, kad vaikas gali jums išsipasakoti. Pavyzdžiui:

„Kokybiški tėvų ir mokytojų santykiai yra labai svarbūs, kad vaikas mokykloje jaustųsi saugus ir jo potencialas galėtų atsiskleisti geriausiai. Jeigu mūsų mokytojai pastebi, kad vaikui mokykloje sunku akademiškai, socialiai ar emociškai, visada apie tai kalbamės su tėvais, taip pat raginame juos susisiekti su mumis, jeigu pastebi pokyčių vaiko elgesyje namuose. Kitas svarbus niuansas, kodėl mokykloje adaptuotis vaikams lengviau – tęstinumas, nes visas žinias apie vaiką buvę mokytojai perduoda esamiems, kad šie vaiką ugdyti galėtų ne nuo nulio ir pirmą mokslo metų dieną prieš klasę stovėtų jį pažinodami.

Paprastas pratimas, kai mokytojas užduoda tėvams klausimus apie vaiką (jo pomėgius, stipriąsias puses ir socialinius įgūdžius), padeda daugeliui problemų užbėgti už akių ir pasirengti pirmai dienai mokykloje, todėl raginu nenumoti ranka ir imtis iniciatyvos, apie tai papasakojant, kad ir elektroniniu laišku“, – patirtimi dalijasi Karalienės Mortos pradinės mokyklos vadovas.

Anot D. Kubiliaus, visiškai normalu, kad tėvai nerimauja dėl naujų metų pradžios mokykloje – dauguma išeikvoja begalę energijos, kad pasirūpintų savo vaikų poreikiais, pamiršdami, kad pasirūpinti reikia ir savimi.

„Tėvų emocinė gerovė yra svarbiausias vaikų emocinės gerovės komponentas, todėl rūpinimasis savimi nėra savanaudiškas. Patikėkite, jūs ne pirmi, ir ne paskutiniai, kurie jaudinasi, kaip vaikas adaptuosis mokykloje, todėl siūlyčiau atlikti namų darbus, su mokytojais suremti pečius ir stebėti, kaip keičiasi ir auga jūsų vaikas“, – sako jis.