Džonso Hopkinso universiteto Blumbergo visuomenės sveikatos mokyklos (angl. Johns Hopkins University Bloomberg School of Public Health) tyrėjai pastebi, kad pandemijos metu paaugliams padaugėjo mitybos ir miego sutrikimų, tačiau tuo pat metu vaikai patyrė mažiau patyčių ir daugiau laiko praleido su šeima – taigi buvo ir pozityvių pandemijos veiksnių. Tyrėjų teigimu, siekiant, kad vaikai greičiau grįžtų į įprastą gyvenimą, svarbu sugrįžti į patikimą mokyklos aplinką ir suteikti jiems erdvės bendrauti atvirai, kad vaikai jaustųsi stabiliai, saugiai, kurtų socialinius ryšius.
Kas mokyklinio amžiaus vaikams yra laimė?
Pasak doc. dr. Astos Adler, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos centro psichologės-psichoterapeutės, pandemijos metu, kai vaikų socialiniai ryšiai ir susitikimai su draugais buvo itin riboti, vaikai pasijuto vieniši ir izoliuoti.
„Nors vaikai gali užsidėti kaukę ir sakyti, kad nepyksta ar neliūdi, tačiau neretai viduje patiriamas sąstingis, o jausmai iškyla kaip nesuprantamas ar netikėtas verkimo ar pykčio priepuolis, taip pat padaugėja savižalos kaip vieno iš nusiraminimo būdų. Paaugliai pyktį išlieja tėvams sakydami: „Man nieko nereikia, niekas neįdomu.“ Kai trūkinėja ryšiai su draugais, nebėra su kuo dalintis, vaikas jaučiasi nereikalingas, vienišas ir nelaimingas“, – teigia psichologė.
Padidėjusį nelaimingų vaikų skaičių atskleidė Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ specialistų parengta 2020 m. Vilniaus miesto mokyklinio amžiaus vaikų (5, 7 ir 9 klasių) gyvensenos tyrimo ataskaita. Vaikų, kurie jaučiasi laimingi, sumažėjo beveik penktadaliu – nuo 85,3 iki 66,4 proc., palyginti su 2016 m. atlikto analogiško tyrimo duomenimis.
„Laimės jausmą vaikai ir paaugliai gali prilyginti santykiui su klasiokais, draugais, tėvais ar pačiu savimi ir galimybe jaustis saugiai aplinkoje, kurioje jie yra šiuo metu. Būtent dėl šios priežasties šiuo metu vieniems laimė asocijuotųsi su galimybe praleisti laiko su draugais jiems smagioje erdvėje, išvengiant pandeminių ribojimų, kitiems – tai noras saugiai miegoti ir neieškoti slėptuvės ar būti su artimuoju“, – sako Aurelija Šiautkulienė, „Vilnius sveikiau“ Bendrojo ugdymo įstaigų visuomenės sveikatos priežiūros skyriaus vedėja.
Pasak doc. dr. A. Adler, vaikai labai įvairiai supranta laimę.
„Kai vaikas yra laimingas, jis šypsosi, žaidžia, džiaugiasi kitais. Jiems svarbus – savigarbos, vertės pajautimas ir, žinoma, ryšys su žmonėmis ar augintiniais – pajautimas, kad tave priima. Kartais didžiausia laimė yra žaisti kartu, praleisti laiką ir visiškai nesvarbu kažką už tai gauti. Tiesa, visuomet reikia prisiminti, kad laimė – ne konstanta. Tai yra būsena, kurią mes patiriame, o paskui ateina ir kiti jausmai“, – sako psichoterapeutė.
„Draugai yra laimė“
Tyrimai rodo, kad viena iš laimės sudedamųjų dalių yra pozityvūs santykiai su kitais. Vaikams yra svarbu turėti draugų, taip formuojasi adaptacija kultūroje, integruojamos socialinės normos, formuojasi jų suvokimas. Jaunesniame amžiuje draugystė formuojasi dalinantis žaislais, būnant toje pačioje grupėje, paauglystėje tai svarbus psichosocialinio funkcionavimo veiksnys.
Pasak A. Šiautkulienės, mokslininkai pabrėžia, kad draugystės kokybė yra svarbesnis elementas nei draugystės tinklas.
„Pavyzdžiui, paaugliai, palaikantys su savo bendraamžiais kokybišką draugystę, labiau gerbia save, gali būti labiau apsaugoti nuo emocinių sunkumų, turėti geresnius akademinius pasiekimus ar jaustis emociškai saugesniais“, – atkreipia dėmesį „Vilnius sveikiau“ ekspertė.
Doc. dr. A. Adler pritaria, kad draugystė – yra viena iš laimės komponenčių: „Kai jaučiame, kad mus priima, kad draugaujame, būna momentų, kai patiriame laimę.“
Vilniaus visuomenės sveikatos specialistai, atsižvelgdami į itin sumažėjusį laimingų vaikų skaičių, balandžio mėnesį pradėjo šviečiamąją iniciatyvą „Draugai yra laimė“, kuri primena apie draugystės vertę paauglių kasdieniame gyvenime.
Kaip užmegzti draugystės ryšį?
Tiesa, pradėti draugiškus santykius kartais gali pasirodyti ne taip jau ir lengva. Psichologai pastebi, kad jaunesni vaikai dažniausiai turi gebėjimų ir noro megzti ryšį su kitais, kai patenkinami baziniai poreikiai ir aplinka, kurioje vyksta bendravimas yra saugi.
„Tyrimai rodo, kad draugystę vertinti reikėtų kaip kultūrinį ir kolektyvinį procesą, kur vaikai nuolat kuria kontaktus su realybe, formuoja santykius su žmonėmis ar daiktais. Tai neišvengiamas procesas. Tik vaikų socialinių kontaktų mezgimo būdai yra skirtingi. Vieni „lėtai“ juda kitų vaikų link, įsižiūri į kiekvieną iš jų, o kiti vaikai yra labai draugiški iš karto ir aktyviai bendrauja su visais. Taigi ir būdai, nuo ko pradėti kurti santykius, gali skirtis“, – teigia A. Šiautkulienė.
Pasak „Vilnius sveikiau“ erkspertės, skirtingus vaikų susipažinimo būdus gali perteikti ši iliustracija: „Kai kurie vaikai, pasitikėdami savimi, prieina prie kitų ir jiems tiesiog pasiūlo: „Žaiskime!“ Ir veiksmas greitai užsimezga. Kiti, mažiau pasitikintys savimi, nedrąsiai ir neužtikrintai paklausia: „Ar galiu su tavimi žaisti?“ Treti prieina ir stovi nekalbėdami, laukia, kol kiti juos pakvies. O kai kurie iš vaikų, nesikreipdami į kitus ir neprašydami leidimo, pradeda vadovauti žaidimui ir sako: „Tu būsi mano keleivis, o aš esu tavo vairuotojas“.
Vaikams padedant susidraugauti svarbus artimųjų palaikymas, tačiau psichologai pataria būti jautriais drąsinant vaikus užmegzti draugystes su kitais.
„Juk suaugusiems taip pat nėra lengva nueiti į kavinę, prieiti prie nepažįstamojo ir ten susidraugauti. Nežinau, ar aš jam patiksiu, ar jis man patiks, ar mes surasime bendrą kalbą, o gal mes visai nesurasime ryšio. Geriau būtų, jeigu tėvai pakalbintų vaiką – ar tu norėtum susidraugauti, ar aš tau galiu padėti. Vaikai gali natūraliai įsitraukti į žaidimą ir taip megztis draugystės“, – teigia doc. dr. A. Adler.
