Psichoterapijos ir psichonalizės centro „Asmens sveikatos klinika“ medicinos psichologė Karolina Kančiauskytė pasakoja apie tai, dėl ko pasitikėjimo savimi sunkumai būdingi paauglystei, kokie veiksniai jį stiprina ir kaip galima padėti paaugliui stiprinti tikėjimą savo jėgomis.
Aplinka kelia daug iššūkių
„Pasitikėjimas savimi – jausmas, kad galiu atlikti užduotis, kurias kelia arba mano aplinka, arba aš pats. Paauglystės metu susiduriama su labai daug pokyčių, o susidūrus su jais natūralu patirti nežinomybę, abejoti, nepasitikėti savimi. Šis jausmas dar labiau sustiprėja, jei jau anksčiau teko susidurti su nesėkme, paramos ar palaikymo stygiumi,“ – sako medicinos psichologė.
Paauglių pasitikėjimui savimi įtakos turi keletas veiksnių. Tai gali būti mokyklos aplinka ir akademiniai rodikliai. Paaugliai, turintys įvairių mokymosi sunkumų, pasižymi žemesne saviverte, o net ir tie, kurie tokių sunkumų nepatiria, matydami, kad jų bendraamžiams sekasi lengviau, geriau, gali pradėti neigiamai vertinti save. Šiam savęs vertinimui įtaką daro ir turimi socialiniai įgūdžiai, ankstesnė patirtis, pvz., patirta prievarta, smurtas, atmetimas, patyčios. Galų gale reikia nepamiršti, kad paaugliai stipriai koncentruojasi į savo išvaizdą, gali turėti neadekvačius lūkesčius, stipriai kritikuoti patys save.
„Merginos paauglės pasižymi žemesniu pasitikėjimu savimi nei bendraamžiai vaikinai. Kai kurie mokslininkai svarsto, kad tokie lyčių skirtumai gali būti susiję su socialine lytimi ir visuomenės suvokimu, kas dera ar nedera tam tikrai lyčiai. Apibūdinimas „pasitikintis savimi“ vis dar stereotipiškai labiau siejamas su vyrais nei moterimis. Taip pat pasitikėjimas savimi labai glaudžiai susijęs ir su pasitenkinimu išvaizda, kuris daliai paauglių tampa iššūkiu dėl didelio visuomenės spaudimo atitikti nusistovėjusius grožio standartus,“ – sako „Asmens sveikatos klinikos“ specialistė.
Dabartinė aplinka sukuria tik dar daugiau iššūkių sveiko pasitikėjimo savimi ugdymui. Vienas iš didelę įtaką darančių veiksnių – socialiniai tinklai. „Paaugliai dažnai dalinasi, kad socialiniuose tinkluose visi atrodo laimingi, drąsūs, kažką pasiekę ar įdomaus veikiantys savo gyvenime. Ir nors dauguma jų sąmoningai suvokia, kad tai – tik įvaizdžio dalis, o ne realybė, tačiau emociškai tai priimti sudėtinga ir dėl to gali kilti nusivylimas, nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu,“ – sako K. Kančiauskytė.
Kita dažnai nagrinėjama tema – pandemija. Jos metu nerimastingi, mažiau savimi pasitikintys paaugliai kurį laiką patyrė tam tikrą palengvėjimą. Dėl karantino jie galėjo likti namuose, riboti socialinius kontaktus, o tai neleido jiems ugdyti socialinių įgūdžių, susilpnino ryšius su bendraamžiais, priklausymo grupei jausmą, kas natūraliai prisideda prie mažesnio pasitikėjimo savimi.
Ar galime išaugti?
Remiantis tyrimais, matoma tendencija, jog pasitikėjimas savimi stiprėja žmogui bręstant ir savo piką pasiekia maždaug ties 60-ais gyvenimo metais, o tuomet vėlgi ima žemėti. Tačiau psichologė atkreipia dėmesį, jog tai nėra taisyklė.
„Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus yra labai individualus ir manymas, kad paauglys iš šių sunkumų tiesiog „išaugs“, gali būti klaidingas. Žema saviverte pasižymintys paaugliai susiduria su didesne rizika ir vėliasniame gyvenime susirgti depresija, patirti nerimo sutrikimų. Nepasitikėjimas savo jėgomis neigiamai veikia akademinius rezultatus, santykius su kitais žmonės, kas gali atsiliepti paauglio ateities galimybėms, tad taip galima įstrigti užburtame rate,“ – sako K. Kančiauskytė.
Nepasitikėjimas savimi dažnai reiškiasi kartu su nerimu, kuris paauglius skatina vengti tam tikrų atsakomybių, veiklų (ypač tų, kur jiems gali tekti konkuruoti su kitais), jie gali bijoti suklysti, būti sukritikuoti. Visa tai gali privesti prie saviizoliacijos, skatinti panirti į fantazijų pasaulį, pvz., kompiuterinius žaidimus. Keldami sau nerealistiškus lūkesčius ir jų nepateisindami paaugliai gali pradėti dar labiau save graužti, jaustis prislėgti, nusivylę ir kalti netgi tose situacijose, kur jų kaltės visai nėra.
Vienas iš žemo pasitikėjimo savimi padarinių – valgymo sutrikimai. Pasak medicinos psichologės, maisto vartojimo kontroliavimas tokiu atveju paaugliui suteikia kontrolės ir galios jausmą.
Reaguoti į pastangas, ne rezultatus
Nors paaugliai ima tolti nuo namų ir jiems vis svarbesnė darosi bendraamžių nuomonė, pasitikėjimo savimi stiprinimui vis dar daug įtakos turi ir tėvai. Bendraudami su paaugliu jie turėtų atkreipti dėmesį į keletą aspektų:
* Svarbu akcentuoti paauglio pastangas, procesą, o ne pasiektą rezultatą. Pasidžiaukite paauglio pastangomis, o klaidas ir nesėkmes parodykite kaip pamokas, iš kurių galima kažko naujo išmokti.
* Reiktų atkreipti dėmesį, ar neturite per didelių lūkesčių paauglio atžvilgiu, nesate per daug kritiški, suteikiate pakankamai palaikymo susidūrus su nesėkme.
* Mokyti paauglį pozityvios, padrąsinančios kalbos. Vietoj dažnai paauglių vartojamų „man nepavyks“, „aš nemoku“ paskatinkite į patirtį pasižiūrėti kitaip, pvz., „aš mokiausi, todėl galiu parašyti šį kontrolinį“, „padariau viską, ką tą akimirką galėjau geriausia“.
* Padrąsinkite išbandyti naujas veiklas, susipažinti su naujais žmonėmis. Nors vengimas suteikia trumpalaikį nusiraminimą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tik sustiprina įsitikinimą, kad „aš nesugebėsiu“.
* Padėkite kartu išsikelti tikslą ir susidėlioti planą, kaip paauglys jo sieks. Nors iš pirmo žvilgsnio paaugliui gali atrodyti, kad tikslas yra nepasiekiamas, tačiau atliekant nedidelius žingsnius ir vis patiriant tarpines sėkmes didėja pasitikėjimas savimi.
* Paskatinkite paauglio imtis nedidelio projekto namuose: suplanuoti šeimos išvyką, filmų vakarą, vakarienę ar žaidimų popietę. Toks įgalinimas ir sėkmės pajautimas prisideda prie pasitikėjimo savimi stiprinimo.
„Asmens sveikatos klinikos“ specialistės teigimu, šios taisyklės yra gan universalios ir tinka ne tik paaugliams. „Suaugusiųjų siunčiamos žinutės – net ir nesąmoningos – smarkiai prisideda prie vaiko įsitikinimų apie save ir pasaulį formavimosi. Taigi nuo pat mažens mes prisidedame prie vaikų pasitikėjimo savimi ugdymo,“ – sako medicinos psichologė.
Mažesnių vaikų tėvams ji pataria vaiką priimti besąlygiškai, aiškiai leisti jam suprasti, kad mylite jį, kad ir kas benutiktų. Tėvai turėtų leisti vaikui suklysti ir iš to mokytis, skirti pakankamai erdvės vaiko savarankiškumo vystymuisi, leisti jam pačiam rinktis (kiek tai leidžia jo amžius ir saugumas). Galų gale, paprastas frazės „šaunuolis, kad išsprendei užduotį“ pakeitimas į „mačiau, kaip stengeisi viską atlikti“ siunčia vaikui svarbią žinutę, kad jis yra svarbus, vertingas, mylimas visada – ne tik tais momentais, kai kažką pasiekia.
Apibendrinant, pasak psichologės, normalu, kad imantis naujų ar svarbių veiklų, atsakomybių, galima abejoti ir kiek nepasitikėti savimi. Tačiau svarbu įvertinti tai, kiek ši savijauta yra kontroliuojama. Jei tokios situacijos kelia labai daug nerimo, streso, pradeda kliudyti kasdienėms veikloms – tai svarbūs ženklai, kad paaugliui reikalinga ir psichikos sveikatos specialisto pagalba.
