Tam pasitelkiami mąstymo įpročiai ir žemėlapiai, apie kurių naudą ir panaudojimą pasakoja „Erudito licėjaus“ lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Angelina Lapinskaitė.
Mąstymo įpročių neišmokstama per kelias dienas
Lietuvių kalbos ir literatūros mokymasis yra viena iš sričių, kur faktinės medžiagos atkartojimas nėra veiksmingas ir būtina išmokti gebėjimo interpretuoti bei suprasti.
„Sprendžiant kompleksines užduotis mokiniui yra keliamas lūkestis gebėti strategiškai mąstyti, būti įžvalgiam, atkakliam, kūrybiškam. Reikšminga tampa ne tik tai, ką mokinys žino, bet ir tai, kaip jis elgiasi, kai ko nors nežino. Būtent tokiose situacijose ypatingą reikšmę įgyja mąstymo įpročiai“ – pasakoja A. Lapinskaitė.
Pasak mokytojos, iš(si)ugdyti mąstymo įpročius – nėra lengva, nes reikalingas nuoseklumas – tai apima daug sričių, be to, būtina reflektuoti apie ankstesnes mokymosi patirtis. Vis tik įvaldžius šiuos įgūdžius mokinys gali sąmoningai pasirinkti, kuris elgesys tam tikroje situacijoje būtų tinkamiausias.
Mąstymo įpročiai yra susiję su vertinimu, polinkiais, jautrumu, galimybėmis ir įsipareigojimu. Tai reiškia, kad yra ugdomas gebėjimas pasirinkti savo elgesį ar jį koreguoti, siekti atrasti produktyvesnį kelią, reikalingas dėmesingumas refleksijai, padedančiai ne tik apmąstyti, kas įvyko, bet ir ateityje pasirinkti naudingesnį kelią.
Išskiriama 16 skirtingų mąstymo įpročių ir retai pasitaiko, kad jie ugdomi atskirai nuo kitų. Visgi, anot mokytojos, pamokose naudinga kelias savaites skirti konkretaus mąstymo įgūdžio ugdymui, kad mokiniai pradėtų jį pastebėti ir plėtoti. Taip pat raginama šiuos įpročius taikyti kiekviename mokomajame dalyke, kad ugdymasis įgautų nuoseklumą ir taptų sistemingas.
Ką turi bendro atkaklumas, impulsyvumas ir klausymasis?
Literatūros pamokose skaitymas bendrąja prasme yra neatsiejamas nuo mąstymo – pradedant siekiu suvokti teksto prasmę ir baigiant konceptais apie identitetą, kultūrą, kūrybiškumą, komunikaciją, perspektyvą, transformaciją ir reprezentaciją. Su mokiniais naudinga aiškintis, kas yra suprantama kaip literatūra, kodėl žmonės kuria pasakojimus, kaip individualios skaitymo patirtys lemia supratimą ir net tai, kodėl tekstas (ne)patinka.
A. Lapinskaitė atskleidžia, kaip tam tikri mąstymo įpročiai atsispindi konkrečiose pamokos veiklose:
- Atkaklumas. Susijęs su mokinių apsisprendimu nemesti pradėtos užduoties, gebėjimu siekti rezultato, ryžtu įveikti kliūtis. Tuo pačiu ugdomas gebėjimas analizuoti problemą, susikurti strategiją, padėsiančią pasiekti tikslą. „Įprotis ugdomas, kai mokiniams tenka atlikti sudėtingesnes, daugiau kantrybės reikalaujančias užduotis, kurių planavimu, veiksmų seka turi rūpintis patys mokiniai, pavyzdžiui, surinkti informaciją apie autoriaus biografiją, kūrybos kontekstą, perskaityti kūrinį ir parašyti interpretaciją ar atsakyti į klausimus“ – pasakoja pašnekovė.
- Impulsyvumo valdymas. Siejamas su mokinių gebėjimu išlikti ramiais, gerai apgalvoti savo atsakymus, būti dėmesingiems. Kad būtų paprasčiau jį pritaikyti, mokytoja dalinasi patarimu – „prieš pateikdami atsakymus, mokiniai kuria apskritimo mąstymo žemėlapį, jame užrašydami svarbiausias kylančias mintis ir į vieną vietą sutelkdami išankstinį žinojimą.“ A. Lapinskaitės teigimu, toks mąstymo žemėlapis puikiai tinka, kai mokiniai turi apibūdinti istorinį, kultūrinį kontekstą, surinkti arba prisiminti informaciją apie autoriaus biografiją. Šis būdas tinka norint į mokymosi procesą įtraukti visą klasę – mokiniai gali pildyti draugų mintis, patarti, ką jie galbūt praleido ir kartu prieiti prie tam tikrų išvadų.
- Nuoširdus ir empatiškas klausymasis. Siejamas su pastangomis suprasti kitų idėjas, mintis, požiūrį ir jausmus. Svarbu atskirti, kada žmogus iš tiesų klausosi kito, o kada tik kitam šnekant savo galvoje kartoja, dėlioja atsakymą. „Norint, kad mokiniai gebėtų žvelgti į reiškinį ne tik iš savo perspektyvos, remtųsi ne tik savomis nuostatomis, svarbu ugdyti gebėjimą „įsikūnyti“ į kitokią poziciją. Tai nereiškia, kad mokinys negali turėti savo nuomonės, veikiau tai siejama su supratimu, ką sako kitas“ – atvirauja pašnekovė.
Metapažinimo sąvoka ir lankstumas
A. Lapinskaitė teigimu, verta paminėti dar du mąstymo įpročius, kurie verčia atkreipti dėmesį į savo mąstymą, individualumą bei kurie yra taikomi jos mokyklos lietuvių kalbos pamokose
- Mąstymo lankstumas. Susijęs su individo gebėjimu keisti požiūrį, nuomonę, kai įvertinami nauji faktai. Tai padeda spręsti kylančias problemas, pasirenkant arba bendresnį požiūrį į situaciją, arba detalią situacijos analizę. Išsiugdę šį įprotį žmonės apmąsto alternatyvas, geba suvokti situaciją iš skirtingų požiūrio taškų, apdoroti įvairius informacijos šaltinius. „Pamokose galima mokiniams skirti užduotis į tą patį reiškinį žvelgti iš skirtingų perspektyvų, pavyzdžiui, aprašyti praeitį, dabartį, ateitį, pasakoti istoriją kaip tai darytų egocentriška, alocentriška asmenybė, koncentruotis į istorijos dalelę arba žvelgti į ją bendriau, kreipti dėmesį į garsus, vaizdus, judesį. Tai naudinga, nes padeda mokiniams atsikratyti minties, kad yra tik vienas teisingas (iš esmės, jų pasirinktas) kelias“ – pataria „Erudito licėjaus“ mokytoja.
- Mąstymas apie savo mąstymą (metapažinimas). Padeda suprasti savo mintis, pasirenkamas strategijas, identifikuoti jausmus, veiksmus ir jų poveikį kitiems. Taip pat įvertinti, ko jie dar nežino, apmąstyti galimus būdus, kaip tų žinių ar įgūdžių siekti. Ugdant šį mąstymo įprotį, svarbu atkreipti dėmesį į gebėjimą planuoti, plano reguliarią peržiūrą ir keitimą pagal situaciją. „Labai aiškus pavyzdys, kai kiekvienas taikome šį įprotį, būtų toks: skaitant pasitaiko, kad mintys nuklysta į šalį, kad žvelgiame į žodžius, tačiau nesuprantame, kokią reikšmę jie kuria. Suvokę, jog atitrūkome nuo teksto, grįžtame prie jo, randame vietą, kur dar buvome susikoncentravę ir tęsiame skaitymą“ – savo patirtimis dalinasi A. Lapinskaitė.
Svarbiausia – sistemingai tęsti ugdymo procesą
Kaip ir minėta anksčiau, mąstymo įpročiai nesusiformuoja per dieną, tam būtinas nuolatinis ir sistemingas darbas. Aišku, tai ne teorija ir mokiniai po pamokų to kartotis nesistengs, todėl mokytojai turi dažnai priminti ne tik per užduotis, bet ir kalbėdami apie darbą, elgesį pamokose.
Anot A. Lapinskaitės – „skaitant literatūrą, mąstymo įpročiai padeda skirtingus tekstus, skaitymo patirtis sujungti – mes žengiame nuo to, kad kalbame apie kontekstą, autorių, kūrinio idėjas iki to, kad kalbame apie tai, kaip suvokiame absoliučiai skirtingus dalykus, kaip tvarkyti savo veiksmų strategiją, tapti inteligentišku mokiniu“.
Mąstymo įpročių ugdymui reikia stipraus mokytojo supratimo, ką jis tuo metu ugdo, kokias priemones tam pasirenka ir kodėl.
