Pasirinko mažesnį miestą
Simona ir Tomas Kupečiai su vaikais Vasare ir Vakariu į Lietuvą iš Tailando grįžo 2019 metų vasarą. Dvyniai egzotiškoje šalyje baigė pradinę mokyklą ir turėjo pradėti lankyti penktą klasę.
„Dar prieš koronaviruso pandemiją buvome nusprendę, kad pagrindinę mokyklą jie lankys Lietuvoje. Jei ne COVID-19, ko gero, būtumėme ir po sprendimo dvejoję elgiamės teisingai ar ne, todėl juokiamės, kad pandemija padėjo nesimėtyti“, – šypsojosi projekto "Sąmoningos kelionės" įkūrėja, meditacijos mokytoja Simona.
Vaikai lietuviškai kalbėjo laisvai, o skaityti buvo išmokę dar prieš išvykstant į Tailandą.
„Su rašymu buvo sudėtingiau. Iš pradžių mokėsi internetu Ozo gimnazijoje, bet naudos daug nebuvo, o pykčių šeimoje padaugėjo, tad po metų mokslų nusprendėme mokyti savarankiškai. Lietuvių kalbos mokymasis sukeldavo visiems daug streso, tad kai nusprendėme grįžti į Lietuvą, nusamdėme mokytoją su kuria mokydavosi internetu“, – prisiminė moteris.
Nusprendus grįžti į gimtinę tėvai pradėjo ieškoti mokyklos netoli gyvenamosios vietos.
„Svarstėme įvairius variantus, domino labiau alternatyvios arba tarptautinės mokyklos. Į Vilnių grįžti neketinome, norėjosi mažo miesto, gamtos. Kai sužinojome, kad mano gimtajame mieste Alytuje yra renkama dvikalbė penktokų klasė, abejonių nebuvo. Tuo labiau, kad miestas žinomas ir ten mano mama turi namą, kuris tuo metu buvo laisvas... Taip grįžau į Alytų po ilgo laiko kartu su šeima, o vaikai pradėjo lankyti šv. Benedikto gimnaziją“, – džiaugėsi galimybe S.Kupetienė.
Lietuvoje – daugiau patyčių
Simona atvira, kad visai į tradicinę mokyklą grįžti nesinorėjo, todėl dvikalbė klasė su tarptautinio bakalaureato programa buvo puikus pasirinkimas. Sąlygas sužinojo ir priėmimo į mokyklą dokumentus šeima susitvarkė patys. Tiesa, iškilo klausimų svarstant į kurią klasę turi eiti vaikai.
„Tailande mokslai prasideda nuo 5 metų. Kadangi galvojome, kad liksime tik metams ir vaikai eis į pirmą klasę Lietuvoje, tai leidome iki 7 metų į darželį, o ne į mokyklą. Atėjus 7 metams nusprendėme pasilikti ilgiau ir vaikai išėjo iškart į 3 klasę ir ten baigė 6-ą. Grįžus į Lietuvą vėl pradėjo lankyti penktą klasę. Juokiamės, kad niekada nebuvo pirmokai ir antrokai, užtat du kartus buvo penktokai ir šeštokai“, – juokėsi S.Kupetienė.
Ji prisipažįsta, kad vaikams pritapti naujame mieste ir mokykloje buvo lengviau nei tėvams. Iššūkių kėlė lietuvių kalbos pamokos, bet su mokytojos pagalba ir jie buvo įveikti.
„Sunkiau buvo vaikams išmokti būti didelėje klasėje, nes Tailande klasėje vaikų nebūdavo daugiau nei 15, o čia – net 27 ir pritapti kitokioje kultūroje. Čia iš tiesų daugiau patyčių, noro pasirodyti. Ten su tuo nebuvome susidūrę, jaučiama kur kas daugiau pagarbos tiek iš vaikų tarpusavyje bendraujant, tiek iš mokytojų“, – pastebėjo moteris.
Ji atvira, kad tailandietiškos mokyklos ir kultūros vaikai pasiilgsta. Jei būtų įmanoma, S.Kupetienė lietuviškose mokyklose pašalintų spaudimą dėl įvertinimų.
„Spręsčiau problemines, patyčių situacijas gerinant vaiko emocinę gerovę, mažinčiau vaikų kiekį klasėje ir įvesčiau galimybę vaikui mokytis ir nuotoliniu būdu ne tik izoliacijoje ar sergant koronavirusu. Pasaulis keičiasi, norėtųsi, kad ir švietimo sistema neatsiliktų“, – idėjomis dalijosi alytiškė.
Reikalavimai miestuose – skiriasi
Praėjusiais metais į projektas „Renkuosi Lietuvą“ sulaukė 314 užklausų susijusių su švietimu ir ugdymu.
„Dažniausiai sulaukiame klausimų apie Lietuvoje veikiančius darželius ir mokyklas, kurie galėtų priimti iš užsienio grįžusius vaikus, kaip būtų galima užregistruoti vaiką į mokyklą/darželį, kokių dokumentų tam reikia ir kaip anksti verta pradėti šį procesą nusprendus grįžti.
Taip pat sulaukiame klausimų apie tai, ką daryti jei vaikas nemoka lietuvių kalbos, kokių veiksmų imtis, kad jo (re)integracija būtų sklandesnė bei greitesnė bei kokia pagalba galėtų būtų suteikiama. Be to, kartais sulaukiame klausimų apie mokyklas, kuriose ugdymas vyksta ne lietuvių kalba“, – teigė projekto koordinatorė Indrė Jankauskaitė-Činčė.
Norint patekti į valstybinę ugdymo įstaigą reikalavimai Lietuvoje ar užsienyje gyvenantiems piliečiams nesiskiria – reikia pateikti prašymą, mokymosi pasiekimus įteisinantį dokumentą, kuris,jei išduotas ne lietuvių kalba, reikia išversti,medicininę pažymą ir kitus dokumentus, kuriuos nurodo pasirinkta mokykla.
Grįžtantys į Vilnių ar Kauną susiduria su dar vienu iššūkiu – mokykla priskiriama pagal paskutinius dvejus metus deklaruotą gyvenamą vietą. Tiesa, šis reikalavimas taikomas ne visuose miestuose, todėl konsultantai siūlo kuo anksčiau išsiaiškinti pasirinktos gyvenamos vietos švietimo sistemos reikalavimus.
Rengiamos specialios stovyklos
Lietuvoje nuo 2019 metų veikia virš 60 mokyklų, kurios turi patirties integruojant grįžtančius į gimtinę vaikus.
„Paprastai, priimant grįžusį vaiką į mokyklą, nustatomi jo mokymosi poreikiai, parengiamas individualus mokymo planas. Dažnai mokyklos naudoja praktiką paskirti konkretų asmenį, kuris padėtų vaikui integruotis į mokyklos bendruomeninį gyvenimą, padėtu kylant individualiems iššūkiams. Be to, vaikams, kurie turi silpnesnius įgūdžius kalbėti ir mokytis lietuvių kalba, skiriamas papildomas lietuvių kalbos mokymas, mažinant užsienio kalbos pamokų skaičių. Jeigu atvykę vaikai visiškai nemoka lietuvių kalbos, jie gali mokytis išlyginamojoje klasėje ar mobiliojoje grupėje. Tam skiriama nuo 20 iki 25 valandų per savaitę. Taip pat grįžusiems vaikams skiriamas 30 proc. didesnis mokinio krepšelis“, – vardino „Renkuosi Lietuvoją“ projekto koordinatorė.
Siekiant tėvams palengvinti informacijos prieinamumą apie mokyklas, kurios turi patirties su grįžtančių į Lietuvą vaikų integracija buvo sudarytas jų tinklas, kurį galite pamatyti čia: www.renkuosilietuva.lt/lt/mokyklos-priimancios-griztancius-vaikus/.
Prieš mokslo metus, vasarą galima dalyvauti ir grįžusiems iš užsienio vaikams rengiamoje stovykloje „Atgaja“, kurios metu didelis dėmesys skiriamas lietuvių kalbos mokymui, priimami įvairaus amžiaus vaikai.
„Viena svarbiausių taisyklių – pradėti ruoštis kaip įmanoma anksčiau. Visų pirma, būtina apgalvoti praktinius elementus: pasidomėti ugdymo įstaigomis, į kurias norite registruoti savo vaiką ir su jomis susisiekti; pasirengti privalomus dokumentus, kurių prašo ugdymo įstaiga; pasirūpinti savo ir vaikų privalomuoju sveikatos draudimu vos tik grįžus; deklaruoti išvykimą iš užsienio valstybės ir gyvenamąją vietą Lietuvoje kuo greičiau. Antra, būtina pagalvoti apie vaikų (re)integraciją plačiau: kuo anksčiau pradėti kalbėti su vaikais apie laukiančius pokyčius, jei reikalinga, pasitelkti psichologinę pagalbą, kalbėti su vaikais apie tai, kokie kultūriniai dalykai, papročiai ir kt. gali skirtis Lietuvoje nuo valstybės, kurioje šiuo metu gyvenate, pasidomėti galimybe tęsti vaiko pamėgtą užklasinę veiklą grįžus arba ją pakeisti kita mėgstama veikla. Taip pat patariame tėvams aktyviai dalyvauti vaikų ugdymo procese, išsakyti savo lūkesčius“, – patarė I.Jankauskaitė-Činčė
Tęsia mokymą namuose
Tiesa, ne visi ieško tradicinių mokyklų. Trijų vaikų mama pradėjusi pati ugdyti sūnų Londone Margarita Skvarčienė tai tęsia ir Lietuvoje.
„Mano dukra baigė griežtą valstybinę mergaičių mokyklą ir jai ji labai tiko ir patiko. Visiškai nereikėjo su ja sėdėti prie namų darbų, o būdama emigrantė, ji gavo aukščiausius anglų kalbos įvertinimus. Su antruoju vaiku, kuriam dabar 11 metų, pastebėjau kitą tendenciją – mano guvus, viskuo besidžiaugiantis sūnus pradėjęs lankyti mokyklą užsisklendė savyje, jam prasidėjo migrenos priepuoliai“, – tinklalaidėje „Ugdymo meistrai“ pasakojo Margarita.
Besigilindama, kas galėtų padėti berniukui, moteris suprato, kad jam geriausiai tiktų mokymasis namuose, kuris itin populiarus Jungtinėje Karalystėje. Taip ir pradėjo jų kelias – pagal šios šalies rekomendacijas, šeima darė metų pertrauką atpratimui nuo mokyklos sistemos, ieškant savo mokymosi būdų ir metodų.
Margarita dirbo namuose, todėl turėjo galimybę derinti sūnaus ugdymą su savo užduotimis, medžiagos mokymuisi namuose ji rado apsčiai, o daugybė mokančių vaikus namuose šeimos susibūrusius į atskirą ir aktyvią bendruomenę.
„Tai nebuvo lengvas ar lengviausias kelias, nes einant prieš įprastinę sistemą ir pačiam kyla daug klausimų, abejonių, ar aš neišprotėjau. Man tikrai būtų patogiau, jei jis eitų į mokyklą ir darytų namų darbus“, – atsidūso mama.
Grįžus į Lietuvą šeima nusprendė tęsti sūnaus mokymą namuose.
„Lietuvoje į „home-schooler'ius“ (taip angliškai vadinami besimokantys namuose – red.past.) žiūrima, kaip į rizikos grupę. Ne tuos, kurie turi drąsos ir galimybę skirti laiko vaiko ugdymui. Tai perspausta, palygint su užsieniu“, – skirtumus vardijo ji.
Atgal į mokyklą
M. Skvarčienė nustebo, kad gimtinėje tiek daug privačių ir valstybinių mokyklų plačiai atveria duris besimokantiems namuose, dalijasi savo programomis.
„Vieni orientuoti į ryšį su gamta, kiti į religiją, treti – techniką. Pasirinkimas nuostabus, o palaikymas didelis“, – pastebėjo mama.
Nuo Jungtinės Karalystės sistema skiriasi tuo, kad čia būtina vaiką vis tiek „prirašyti“ prie ugdymo įstaigos, net ir mokantis namuose.
„Išėjome iš mokyklos, kad patys ieškotume ugdymo šaltinių, o čia vėl į mokyklą. Tikiuosi, su metais įstatymas tobulės, nes yra daug nereikalingų, perspaustų reikalavimų. Pavyzdžiui, institucijų atstovai ateina į namus patikrinti vaiko erdvę. Manau, tai konstitucinis pažeidimas. Kai į paprastą mokyklą eina, niekas netikrina, kur vaikas valgo ar miega“, – stebėjosi ji.
