Ar brolių ir seserų konkurencija kada nors baigiasi? Įvardijo, kada ji naudinga

Kai Roseanne buvo maža tarp jos ir brolių dvynių, kurie yra beveik trejais metais jaunesni, kildavo daugybė kivirčų.

„Jie buvo dviese, lyg komanda, todėl visuomet stodavo prieš mane“, – pasakoja 46 metų Roseanne, gyvenanti Naujajame Džersyje, JAV. Dalis tų konfliktų, anot jos, išlieka ir dabar, todėl kartais gali atrodyti, kad niekas nepasikeitė nuo vaikystės.

„Mes buvome labai, labai skirtingi. Tiesiog atrodė, kad esame skirtinguose pasauliuose ir, manau, kad tai dabar yra ir mano dviejų vaikų problemos dalis“, – atvirauja moteris.

Roseanne augina 16 metų sūnų ir 14 metų dukrą, kurie nesutaria nuo tada, kai pradėjo lankyti darželį.

„Ginčai vargina, – prisipažįsta mama. – Ilgą laiką vengėme leisti laiką kartu visa šeima, nes tiesiog nenorėjome girdėti pykčių. Negalime sėdėti prie pietų stalo be po 10 minučių prasidedančio šūkavimo. Kiekvienas iš jų nuolat nerimauja dėl kito elgesio, komentuoja, audrina vienas kito silpnąsias vietas.“

Vaikai kovoja ir beveik kiekvienas, turintis brolį ir seserį, žino, tam tikra konkurencija yra įprasta.

„Vaikai turi daug mažiau galimybių nei suaugusieji apmąstyti, kas juos trikdo arba sulaikyti savo impulsus. Taigi, jie tuomet kovoja, kaip mes visi žinome“, – sako Niujorko psichikos sveikatos centro „Rivia Mind“ įkūrėjas dr. Raymondas Raadas.

Daugelyje šeimų kyla kivirčai tarp brolių ir seserų. Tai padeda vaikams išmokti spręsti konfliktus ir lavinti bendravimo su kitais įgūdžius. Šios pamokos augant dažnai silpnėja ir tampa šeimos vakarėlių pokštais. Tačiau yra tokių, kuriems tai lieka įprasta.

Jungtinėse Karalystėse atlikta 2 000 suaugusiųjų apklausa, parodė, kad daugiau nei pusė respondentų vis dar jaučiasi konkuruojantys su savo broliais ir seserimis. 51 proc. šių suaugusiųjų praneša apie ilgalaikius, konkurencinius santykius su savo broliais ir seserimis, ir teigė, kad jie konkuruoja dėl visko, nuo nekilnojamo turto nuosavybės, kas turi daugiau, iki to, kas gali rengti šeimos susitikimus per Kalėdas ar Velykas. Kai kurie ekspertai sutinka, kad šie konfliktai iš tiesų užsitęsia.

Brolių ir seserų konkurencija vaikystėje nėra nieko nuostabaus, bet kodėl tai lieka net ir tada, kai jie gyvena atskirai ir kuria savo gyvenimus?

„Mes, žmonės, įpratę lygintis, – aiškina Jutos valstijos universiteto (JAV) žmogaus raidos ir šeimos studijų profesorius Shawnas D Whiteheadas. – O broliai ir seserys mums suteikia natūralų pasilyginimo pretekstą. Juk jūs kartu augote tuose pačiuose namuose keletos metų skirtumu, todėl esate geras palyginimo matas.“

Pavyzdžiui, broliams ir seserims lengva palyginti savo akademinę ar sportinę sėkmę arba ginčytis, kuris vaikas yra „mėgstamiausias“, nes jie dažnai turi panašią patirtį (pvz., lanko tas pačias mokyklas). Kuo artimesni vaikai, tuo intensyvesnė gali būti konkurencija.

Šis natūralus polinkis lyginti save su kitais žmonėmis gali būti pagrindinis brolių ir seserų konkurencijos variklis, nes tai žmonės, su kuriais praleidome daugiausiai laiko, todėl apie juos žinome daugiausiai.

Vieni broliai ir seserys turi tuos pačius pomėgius, todėl lygintis yra lengva. Kiti, atvirkščiai, bando išsiskirti siekdami sumažinti konkurenciją, bet vis tiek randa būdų konkuruoti. Kitoniškumas gali tapti konfliktų priežastimi.

Taip pat įprasta, kad konkurencingumas sustiprėja paauglystėje, nes tėvai ir mokytojai, treneriai sukuria lūkesčius, kad viskas yra varžybos.

Tačiau, net jei broliai ir seserys vėliau įgyja labiau individualizuotą tapatybę, skirtumai gali ir toliau lemti konkurenciją bei konfliktus – ypač su broliais ir seserimis, kurie užaugo tame pačiame namų ūkyje, tačiau labai skyrėsi vienas nuo kito.

Kitas svarbus brolių ir seserų konkurencijos veiksnys yra sąžiningumas, kuris yra labai svarbus vaikams.

„Tėvai labiau linkę suteikti privilegijas jaunesniems vaikams anksčiau nei vyresniems vaikams, – sako šeimos studijų profesorius S. D Whiteheadas. – Dažnai tėvai leidžia 12-mečiui neiti miegoti iki dešimtos, bet tuomet ir dešimtmetis taip gali daryti, nors dvylikametis dar prieš dvejus metus to negalėjo. Tiesiog daugelis tėvų nenori kovoti keisdami taisykles pagal amžių. Vyresniajam gali atrodyti, kad viskas yra nesąžininga. Tai sukelia konfliktą.“

Pasirodo, kad broliai ir seserys nebūtinai „išauga“ iš šio sąžiningumo troškimo – tai vis tiek yra vienas iš veiksnių, galinčių paskatinti jų konkurenciją sulaukus pilnametystės.

Problemos kyla, kai vienas iš brolių ir seserų jaučia, kad kažkas jų gyvenime nesąžininga. Yra suvokimas, kad vienas iš jų yra gražesnis, protingesnis, sėkmingesnis, o kitam tai suteikia jausmą, kad genofondas pasiskirstęs netolygiai.

Suaugus sąžingumo klausimas tarp brolių ir seserų taikomas tokiems dalykams, kaip profesinė sėkmė, žmonių laimingumas santuokoje ir kt.

„Skirtingai nei su draugais, kai galite pasakyti: „O, mes tokie skirtingi, mes kilę iš tokių skirtingų vietų, užaugę skirtingose šeimose“, nes broliai ir seserys yra tos pačios kilmės, todėl turėtų būti teisinga, ko jie pasiekė“, – priduria dr. R. Raadas.

Tačiau tam tikra konkurencija tarp suaugusių brolių ir seserų nebūtinai yra bloga. Daugiau nei ketvirtadalis „OnePoll“ apklausos respondentų teigia, kad konkuruoja su savo broliais ir seserimis dėl karjeros tikslų, o 15 proc. respondentų prisipažino, kad ši konkurencija juos motyvavo siekti karjeros. Beveik du iš 10 suaugusiųjų yra tvirtai įsitikinę, kad brolių ir seserų konkurencija paskatino juos pasiekti daugiau gyvenime. Taigi, nedidelė konkurencija gali būti sveika ir naudinga.

Ekspertai sutinka, kad nėra jokios priežasties, kodėl vienose šeimose suaugus išnyksta brolių ir seserų konkurencija, o kitose išlieka. Spėjama, kad konkurencijos intensyvumas gali išblėsti dėl erdvės ir atstumo, todėl broliai ir seserys, gyvenantys geografiškai toli vienas nuo kito arba ne taip dažnai susitinkantys, natūraliai gali susilpnėti.

Taip pat pokyčiai, kuomet vienas iš artimųjų sukuria šeima, susilaukia vaikų ar patiria nelaimę gali suartinti ir suburti.

Tačiau, galiausiai, šeimos studijų profesorius S. D Whiteheadas sako kad, lemiamas veiksnys, dėl kurio šeimos tai įveikia, o kurios – ne, priklauso nuo asmenybės.

Ekspertai taip pat primena, kad tėvai gali padėti mažiems vaikams sumažinti natūralų konkurenciją ir apsaugoti vaikus nuo rimtesnių vėlesnio gyvenimo konfliktų.

„Tėvai turėtų modeliuoti problemų sprendimo ir socialinius įgūdžius, – sako R.Raadas. – Jūsų namuose gali kilti konfliktų – tai normalu, bet gebėjimas modeliuoti, kaip tą kivirčą sprendžiate, vėliau padės jūsų vaikams“.

Brolių ir seserų skatinimas užmegzti artimus santykius iki pilnametystės, net jei tai reiškia retkarčiais vykstančius ginčus – gali turėti reikšmingų pokyčių.

„Tie santykiai tikrai trunka visą gyvenimą, – sako S. D Whitehead. – Vėliau mūsų broliai ir seserys mums tampa dar svarbesni. Kai mūsų tėvų nebėra, jie yra paskutinis ryšys, kurį turime su savo šeima. Galiausiai broliai ir seserys lieka vienas su kitu.“