Raudonkepuraitėje – moralas mamai
„Jei pradėtume nuo labai gerai mums pažįstamos pasakos apie Raudonkepuraitę, kurioje pagrindinis vaiko dėmesys dažniausiai nukrypsta į baisųjį vilką, prarijusį Raudonkepuraitę ir senelę, bet mes dėmesį nukreiptume nuo vilko į mergaitės mamą, kuri pasireiškia tik pirmoje pasakos dalyje, o paskui lieka nematoma – ką apie ją galėtume pasakyti? Mama, kuri išleidžia savo, galime spėti, kad ikimokyklinio amžiaus vaiką pas sergančią senelę, kur gyvena už miško, o jame veisiasi vilkai. Ką mes galime pasakyti apie tokią mamą? Gal ji taip bando ugdyti savo dukros savarankiškumą, o gal ji šiek tiek neįvertina pavojų, tykančių jos vaiko kelyje nuo taško A (namų) iki taško B (senelės)?
Išleisdama mažąją į kelionę, mama liepia jai nenuklysti nuo kelio ir nekalbėti su nepažįstamais kelyje – skamba kaip normalus eilinės mamos pamokymas prieš išeinant vaikui į kiemą ar mokyklą šiais laikais. Visa esmė tame, kad daug kas priklauso nuo vaiko amžiaus ir tam tikrų aplinkybių. Pasakoje mergaitės amžius gana jaunas, o aplinkybės – itin pavojingos, nes vaikas turi pereiti mišką, kuriame gyvena vilkas. Kiek mergaitė pasiruošusi eiti viena ir susidurti su pavojais, ar ji lankosi pas močiutę pirmą kartą? Šių detalių pasakos autorius mums neatskleidžia.
Vėliau paaiškėja, kad taip pasielgdama mama gerokai pervertino savo dukros gebėjimus įveikti tokius pavojus kelyje ir Raudonkepuraitė susidurė su rimtais sunkumais. Peršasi moralas, kad prieš išleidžiant vaikus vienus iš namų, svarbu adekvačiai įvertinti situacijos pavojingumą, vaiko amžių ir jo psichologinį pasirengimą“, – prielaidas vardija psichologė G.Aršauskaitė.
Pelenės problemos – santykiai su tėvu
Dar viena klasikinė pasaka yra apie Pelenę, varšgę mergaitę našlaitę, visiškai atstumtą savo pamotės, netikrų seserų ir net tikrojo tėvo, kuris, kaip ir Raudonkepuraitės mama, yra paskutiniame pasakos plane ir visiškai nesuvokia, kokius sunkumus patiria jo vargšė dukra.
„Kita vertus, peršasi nuomonė, kad Pelenės tėvas yra visiškai neturintis žodžio šeimoje vyras, nesugebantis apginti savo vaiko nuo pamotės ir jos dukterų smurto, gebantis kruopščiai pasislėpti pasakoje iškart po sakinio „Netrukus tėvas vedė antrą pačią, kuri turėjo dvi savo dukteris“.
Po šių žodžių Pelenės tėvas dingsta kaip adata šiene – nieko daugiau apie jį nežinome. Jis net į puotą neina su savo antra žmona. Jam nerūpi puotos ar jis nepakviestas? Jei pažvelgtume į Pelenę, kaip į vaiką, anksti praradusį savo tikrąją motiną ir susidūrusį su tokia skausminga tikrove, tai galėtume „diagnozuoti“ jai depresiją, kuri turi polinkį išsivystyti po ankstyvos vieno iš tėvų mirties.
Tolesni įvykiai, kaip pamotės neapykanta, psichologinis smurtas našlaitės atžvilgiu, nuolatiniai pažeminimai ir emocinio palaikymo iš tikro tėčio stoka yra labai realūs depresinę būseną skatinantys veiksniai. Pelenė neturėjo jokio ją suprantančio ir palaikančio žmogaus, tik įsivaizduojamą (ar jau mirusią) krikštamotę ir paukštelius, kuriems galėdavo pasiguosti. O gal tai ją ir gelbėdavo nuo vienatvės ir liūdesio?“, – svarsto „Anima psichologija“ psichologė Goda.
Dar ji Pelenės elgesyje pastebi visišką paklusnumą, nuolankumą ir pykščio neparodytą net neteisingoje jos atžvilgiu situacijoje.
„Paradoksas slypi tame, kad pyksta ne ujama ir žeminama Pelenė, o pamotė ir jos dukros, kurioms Pelenė tampa savotišku atpirkimo ožiu, į kurį projektuojama trijulės agresija. O kaip gi nebus pamotė pikta, jei naujasis jos vyras – dingęs kaip į vandenį? Ant jo nepapyksi, bet ant Pelenės pykti yra saugu – ji neatsakys tuo pačiu ir nepamaištaus. Būtent toks pykčio slėpimas po paklusnumo kauke būdingas depresinei asmenybei.
Spėju, kad viduje Pelenė turėjo jausti daug susikaupusio pykčio ir nuoskaudų, ypač jos negebančiam apsaugoti tėčiui. Kažkodėl man nuojauta sako, kad jeigu Pelenė atvyktų į psichoterapiją, tai jos pagrindinę problemų ašį sudarytų gedėjimas dėl motinos netekties ir santykiai su tėvu, kuris visiškai nedalyvauja dukros gyvenime“, – teigia G.Aršauskaitė.
Viskas pasikeičia, kai puotoje Pelenė netikėtai sutinka princą, kuris pameta galvą dėl jos grožio ir siūlo savo ranką ir širdį.
„Šioje, kaip ir daugelyje kitų pasakų, neturtinga ir nelaiminga našlaitė netikėtai tampa princese, o paskutinis sakinys „Jie ilgai ir laimingai gyveno“ galioja tik pasakoms, nes joks kitas žmogus taip staiga negali padaryti mus laimingais ir dar visam gyvenimui. O jei ir kažkiek gali, tai vargu, ar geba panaikina mūsų sunkias vaikystėje patirtis.
Žinant Pelenės santykį su tėvu, tiksliau – to santykio nebuvimą ir tėvo atsitraukimą, vargu, ar Pelenė nesąmoningai nepatirs tokio pačio atstūmimo ir nereikalingumo jausmo naujame santykyje su savo vyru princu. Manau, kad pasąmonėje Pelenė turi lūkestį prince atrasti tai, ko neturėjo – rūpestingą, jos poreikius atliepiantį tėvą. Tėvą, kurio ji realiai neturėjo sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu. Bet čia – tik mano spėliojimai“, – šypteli psichologė Goda.
Auksaplaukė – mamos nuosavybė
Kitas labai gražus pasakojimas apie Auksaplaukę, kuri uždaroma bokšte, kad būtų apsaugota, pasak psichologės taip pat turi be galo daug perkeltinių prasmių.
„Pažvelgus į šią istoriją iš psichologinės prizmės, susikoncentruojame ties dukros ir mamos santykiu, kuriame Auksaplaukės mama atlieka narcizinės mamos vaidmenį – mamos, kuri tenkina savo, o ne savo vaiko emocinius poreikius. Jai dukra reikalinga tiek, kiek yra naudos iš jos, o tiksliau – iš jos plaukų, kurie suteikia jai amžinos jaunystės pojūtį.
Auksaplaukė auga uždaryta bokšte ir jai formuojamas vaizdas, kad pasaulis yra pavojinga, pikta linkinčių žmonių vieta. Mergaitė tiki mamos „pasakomis“ iki tam tikro, beje, labai simboliško amžiaus – aštuonioliktojo gimtadienio. Tai riba, kai vaikas įžengia į suaugusio pasaulį ir gali pats priimti sprendimus, nepaisydamas tėvų nuomonės. Jis pats tampa atsakingas už save.
Tas nutiko Auksaplaukei ir, prisiminkite, kaip tai išgąsdino jos mamulę, kuri bandė ją stabdyti ir netgi grasinti. Šios gražuolės mama labai primena hiperglobojančią mamą, bijančią paleisti savo vaiką į savarankišką gyvenimą. Tokių mamų yra pilnas pasaulis, o jų vaikų – pilni psichoterapijos kabinetai“, – įsitikinusi G.Aršauskaitė.
Tokios mamos augina vaikus sau, naudojasi jais ir nuolat primena atžaloms, kad koks pavojingas pasaulis anapus namų ribų, o saugu tik su mama.
„Tokiai mamai jos vaikas – tarsi gyvas įrodymas, kad ji yra gyva. Su vaiku ir jo pasiekimais susiejama savojo gyvenimo prasmė ir netgi savijauta, kartais siunčiant aiškią žinutę: „Jeigu tu mane paliksi, aš be tavęs neišgyvensiu“. Taip vaiko pasąmonėje pasėjama nesaugumo sėkla apie tai, kad jis negali atsiskirti nuo mamos, o jeigu bando priimti savarankiškus sprendimus už save, tai išgyvena nežmonišką kaltę. Ši istorija patraukli tuo, kad labai realiai perteiktas hiperglobojančios mamos santykis su savo pilnamete dukra“, – kalba psichologė.
Mamos sukurta realybė dingsta tuomet, kai dukra susipažįsta su jaunuoliu, netikėtai patekusiu į bokštą. Kelias minutes trukęs jos išgąstis ir bandymas gintis keptuve nuo įsibrovėlio staiga perauga į draugišką sandorį ir netgi susižavėjimą, o jos šokiai ir žaidimai su kaimo vaikais sukelia abejonių, kur ir kada mergina, 18 metų sėdėjusi bokšte ir atskirta nuo viso pasaulio, taip draugiškai išmoko bendrauti su kitais.
„Daug realesnis scenarijus būtų toks, kad Auksaplaukę, išėjus iš bokšto ir patekus į žmonių minią, ištiktų stiprus panikos priepuolis, kuris liudytų jos vidinį konfliktą apie tai, kad išėjimas iš tėvų namų sukelia du stiprius jausmus – tiek baimę (nes pasaulis juk pilnas pavojų), tiek smalsumą jį patyrinėti. Bet pasakoje jokios panikos Auksaplaukė nepatiria, tarsi būtų pagreitintai praėjusi ilgą psichoterapijos kursą“, – šypsosi psichologė Goda.
Snieguolės pamotei – visi priešai
Labai panaši narcizinė asmenybė sutinkama ir pasakoje apie Snieguolę – tai jos pamotė, nepaleidžianti iš rankų stebuklingojo veidrodėlio, kartojančio, kad ji yra pati gražiausia pasaulyje. Kai veidrodis jai pasako, kad jau dabar nebe ji, o Snieguolė yra gražiausia pasaulyje – kyla baisus įniršis, skraido aplinkiniai daiktai, o tiesą į akis žeriantis veidrodis, pasirodo, esąs niekam tikęs.
„Pamotės įsitikinimu, ji turi būti gražiausia pasaulyje, kitaip savivertė griūna kaip kortų namelis. Ji negali likti antroje vietoje, nes pasąmonėje įsišaknijęs gilus įsitikinimas – arba aš pirma, arba man jūsų (nepripažįstančių mano grožio) nereikia. Snieguolės pamotė negali susitaikyti su mintimi, kad kita gali būti gražesnė už ją. Ji turi nužudyti tą gražesnę ir kartu atsikratyti veidrodžiu, kuris drįso jai atskleisti tokią baisią tiesą.
Kai viduje pats sau nesi gražus ir negebi savęs priimti su meile ir atjauta, pasidarai priklausomas nuo kitų vertinimų. Kadangi aplinkoje visada atsiras už mus gražesnių ir protingesnių žmonių, tai nelieka kitos išeities, kaip juos laikyti savo priešais – tai atrodo daug paprasčiau, nei susitaikyti su savo ribotumais ir ta mintimi, kad visiems neįtiksi“, – vardija psichologė G.Aršauskaitė.
Dar vienas, akį patraukiantis dalykas daugumoje mums žinomų pasakų – vaikus auginančios vienišos mamos ar pamotės. Tiek Raudonkepuraitės mama atrodo vieniša, tiek kitų paminėtų pasakų mamos ar pamotės vaikus linkusios psichologiškai patraumuoti vienos, nes tėčių čia nėra. Pasakose apie Pelenę ar Snieguolę tėtis dalyvauja, kaip „numanomas“, bet ne kaip realus asmuo, dalyvaujantis savo vaiko gyvenime.
„Kodėl taip yra – belieka spėlioti. Galbūt pasakos atspindi ir istorinę tų laikmečių, kada buvo kuriamos, dvasią ir perša mintį, kad tėvai iš tiesų būdavo kažkur anapus šeimos gyvenimo, palikdami vaikus auklėti piktoms ir linkusioms į narciziškumą motinoms?
Kartais skaitau paprastą vaikišką pasaką ir galvoju – kiek čia paslėpta visokių psichologinių prasmių ir užuominų, ką galėtų reikšti vienas ar kitas simbolis, kokių psichologinių problemų turi tam tikras pasakos herojus? Imu svarstyti, kam Snieguolei reikalingi būtent septyni nykštukai ir kodėl princams tokios patrauklios mirusios mergaitės, kad vos pamatę puola jas bučiuoti?
Suprantu, kaip suaugusios smegenys ir psichologijos mokslai daro savo įtaką netgi pasakų suvokimui. Ir kartais norisi vėl grįžti į vaikystę ir pasaką suprasti be paslėptų prasmių, o tiesiogiai – priimti ją tokią, kokia ji yra: apie blogį ir gėrį, meilę ir neapykantą, grožį ir bjaurumą. Ir leisti sau patikėti, kad princai egzistuoja, kad jie gali padaryti vargšę mergaitę laimingą, kad po santuokos galima gyventi ne tik laimingai, bet ir ilgai, o nuo mirties gali išgelbėti pro šalį jojančio karalaičio bučinys...“, – kvatoja „Anima psichologė“ G.Aršauskaitė.
