Šis laikotarpis – išbandymas ir tėvams, ne visuomet žinantiems, kaip jie turėtų elgtis abiturientui priimant vieną svarbiausių sprendimų. Į moksleiviams ir jų tėvams kylančius klausimus atsako organizacijų psichologė, Lietuvos verslo moterų tinklo narė Ramunė Bagočiūnaitė ir karjeros konsultantė Danguolė Kraskauskienė.
Po mokyklos – pertraukos metai
Vakarų šalyse populiarus pasirinkimas po mokyklos baigimo – pertraukos metai (angl. gap year) vis labiau prigyja ir Lietuvoje. Dėl tolesnio profesinio kelio neapsisprendę moksleiviai šį laiką skiria kelionėms, savęs pažinimui, savanorystei ar kt. Tačiau D. Kraskauskienė atkreipia dėmesį, kad pasirinkus šį būdą svarbiausia sąlyga – tuos metus išnaudoti turiningai.
„Šis sprendimo atidėjimo būdas atkeliavo pas mus iš Vakarų, kur dėl savo tolesnio profesinio kelio neapsisprendę jaunuoliai neretai pasirenka praleisti metus ieškodami savęs ir savo pašaukimo. Jie išvyksta savanoriauti į tolimas šalis taip išbandydami save socialinėse veiklose, keliauja po pasaulį kartu kiekvienoje šalyje padirbėdami skirtinguose darbuose, prisijungia prie įvairių politinių, verslo ir socialinių organizacijų, dalyvauja bendruomenių gyvenime, bando verslauti. Taigi, tas vadinamasis gap year yra sąmoningai planuojamas, aktyvus ir tikslingai leidžiamas laikas eksperimentuojant.
Kalbėdama su moksleiviais Lietuvoje dažnai išgirstu norą tiesiog „pailsėti“ nuo mokslų, smagiai pakeliauti po pasaulį už tėvų pinigus ir turėti daugiau laisvo laiko savo malonumui. Tik štai kur bėda – puikiai praleista vasara prie jūros su draugais ir žiema sėdint ant sofutės mažai padeda, kai ateina sekantis pavasaris ir reikia priimti sprendimus. Todėl mano patarimas būtų – jei nežinote, ką norite studijuoti, skirkite metus sau, bet darykite tai aiškiai planuodami, maksimaliai išnaudodami kiekvieną savaitę. Aptarkite alternatyvas su tėvais, kreipkitės į karjeros specialistus ir susidėliokite aiškų planą, o tada jį vykdykite“, – sako Kauno kolegijoje dėstanti D. Kraskauskienė.
Patarimai, padėsiantys tinkamai pasirinkti profesiją
R. Bagočiūnaitė ir D. Kraskauskienė sutaria, kad moksleiviui renkantis profesinį kelią svarbiausia savianalizė, tinkamų klausimų sau uždavimas bei domėjimasis, ką daro įvairių sričių atstovai.
„Visiems moksleiviams, kurie dar nėra apsisprendę dėl savo profesinio kelio sakau, kad puikiai jus suprantu – ir aš tokioje situacijoje buvau! Pirmiausia, ką turite padaryti – surinkti kuo daugiau informacijos apie visas jus dominančias sritis. Skaitykite internete, kalbėkitės su tų profesijų atstovais, diskutuokite su bendraminčiais, o tada užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti savo „idealią darbo dieną“. Kokia ji? Norite keliauti? Norite dirbti komandoje? O gal siekiate kurti savo verslą? Turėdami pakankamai informacijos apie galimybes ir aiškiai žinodami savo norus tikrai greičiau priimsite sprendimą“, – pataria R. Bagočiūnaitė.
„Susiraskite ramų kampelį ir pabandykite užsirašyti savo norus ir nenorus (jie irgi padeda apsispręsti). Prisiminkite savo hobius ir būrelius, kuriuos lankėte per keletą pastarųjų metų. Kas juose patiko? Gal tai galimybė dirbti komandoje? O gal kaip tik – autonomiškumas, kai pats atsakai už rezultatą? Kada jautėtės atsipalaidavę ir įkvėpti? Kada didžiavotės savimi? Gal kai pavyko suorganizuoti nerealiai linksmą vakarėlį ir viskas ėjo pagal planą? O gal tada, kai viskas ėjo labai negerai ir sugebėjote išgelbėti situaciją, sutaikėte komandą, nuraminote? Už ką jus giria aplinkiniai? Šie prisiminimai yra reikšmingi, nes parodo jūsų asmenines savybes – kūrybingumą, organizuotumą, komandiškumą, lyderystę, atidumą detalėms ir t. t. O kokiose profesijose galėsite šias savybes labiausiai pritaikyti? Tą kryptį ir rinkitės“, – kalba D. Kraskauskienė.
Viena specialybė – visam gyvenimui?
Neretai moksleiviams, besirenkantiems tolesnį profesinį kelią tenka susidurti su aplinkinių spaudimu kuomet tikima, kad pagal dabar pasirinktą specialybę teks dirbti visą gyvenimą. Tuo tarpu dalis profesionalų kartoja, kad dabartinis karjeros kelio pasirinkimas – tik etapas, nes darbo rinka keičiasi kaip niekad greitai ir ne vienam specialistui ateityje teks persikvalifikuoti.
„Taip, specialybės pasirinkimas yra labai svarbu. Mes juk didžiąją dalį savo dienos laiko skiriame darbui! Bet nežinau nei vienos srities, kurioje jauno žmogaus „spaudimas“ gali atnešti abipusį vaiko-tėvų laimėjimą. Todėl aš pritariu kiek laisvesniam požiūriui, jog nereikia programuoti vienos profesijos visam gyvenimui. Kartais medikai tapo gražiausius paveikslus, o menininkai puikiai veda apskaitą. Svarbiausia išsiaiškinti, kokios veiklos neša didžiausią pasitenkinimą, kur aš galiu geriausiai pritaikyti savo žinias ir gebėjimus ir kokios veiklos gali tapti mano darbu, o kurios – laisvalaikiu. Šiandien darbo rinka diktuoja tokias sąlygas, kurių anksčiau nebuvo – iš vieno darbuotojo tikimasi įvairių kompetencijų ir net neabejoju, jog po dešimt metų atsiras tokių profesijų, kurių šiai dienai mes dar neturime. Tad žmogaus gyvenimo su viena specialybe nesiečiau“, – mintimis dalijasi Kauno kolegijos Verslo fakulteto Verslo centrui vadovaujanti R. Bagočiūnaitė.
„Specialybės pasirinkimas yra svarbus sprendimas dėl daugelio priežasčių – finansinių, skiriamų metų, pritaikymo universalumo. Vargu, ar rasime labai laimingą žmogų, kuris ką tik suvokė, kad sugaišo 3-4 metus studijuodamas visai ne tai, ką iš tiesų norėtų veikti. Tačiau tiesa ir ta, kad profesijos keičiasi labai dinamiškai ir tikėtina, kad jau po 10 metų reikės tokių specialistų, kokių dabar net pavadinimų nėra ir atvirkščiai – nemažai profesijų nugrims užmarštin.
Studijų metu gausite įrankius ir praktikas, kurios padės išmokti labiau prisitaikyti besikeičiančiame pasaulyje. Čia svarbu ne tiek pasirinkta studijų programa, kiek kompetencijų ir žinių rinkinys, kurias joje galima įgyti. Su tokia vizija ir ženkite į studijas. Ne su baime, o su smalsumu ieškokite terpės, kurioje augsite kaip asmenybė, turėsite galimybę mokytis iš geriausiųjų ir kuo daugiau eksperimentuoti bei praktiškai prisiliesti prie galimų profesijų įvairovės“, – skatina konsultuojamojo ugdymo (angl. couching) specialistė D. Kraskauskienė.
Tėvų vaidmuo abiturientui renkantis profesinį kelią
Neretai tėvai susiduria su klausimu, ar leisti vaikui savarankiškai rinktis profesinį kelią, ar, priešingai, priimti sprendimą už jaunuolį, kuris dar tik žengia pirmuosius žingsnius link savarankiško gyvenimo.
„Kiek anksčiau teko konsultuoti jaunimą karjeros klausimais ir pačios gražiausios istorijos būdavo tos, kai patys vaikai norėdavo matyti savo tėvus ar kitą artimą suaugusįjį šiame procese. Tačiau taip būna ne visada. Manau, tėvai turi suteikti visą informaciją, pasidalyti savo patirtimi, išsakyti savo idėjas, lūkesčius ir leisti vaikui priimti sprendimą pačiam. Suteikdami jaunam žmogui sprendimo laisvę, mes atiduodame ir atsakomybė už savo veiksmus. O kaip kitaip tapti suaugusiuoju? Manau, labiausiai džiuginančius rezultatus vaiko profesinėje kelionėje matys tie tėvai, kurie užima labiau partnerio (išklausančio, palaikančio, patariančio), nei eksperto (ką galima daryti ir ko ne) vaidmenį“, – pataria Kauno kolegijoje dėstanti R. Bagočiūnaitė.
„Tėvai daro dvi klaidas – kai išvis nusprendžia nesikišti į jaunuolio sprendimus ir kai pradeda rinktis už savo vaiką. Tiesa yra kažkur per vidurį. Tėvai turi suprasti, jog jaunuoliams gali trūkti įgūdžių nagrinėtis alternatyvas, kartais trūksta ir aiškaus įsivaizdavimo apie profesijas, todėl reiktų pasiūlyti savo pagalbą. Jei vaikas nenori diskutuoti su tėvais pasirinkimų, galima pasiūlyti apsilankyti pas karjeros specialistus, kurie padės analizuoti savo gebėjimus. Patiems tėvams svarbu atsiminti, kad labai daug dalykų yra pasikeitę nuo tada, kai jie studijavo ir pradėjo savo karjeras, todėl neverta griežtai įrodinėti vaikui savo tiesų. Daug svarbiau, kad vaikas suvoktų, jog tėvai yra jo / jos pusėje, neabejingi pasirinkimams, tačiau gerbs, išklausys ir palaikys juos“, – pasakoja D. Kraskauskienė.
