Mieste patiria kaimišką vaikystę
Sveikas gyvenimo būdas, daug judesio, buvimas gamtoje ir auginamas vaikų kūrybiškumas – tokią gyvenimo formulę taiko kauniečių Kontrimų šeima. Šešerių metų Herkus ir trejų Rokas lanko darželį, kuriame didžiąją dalį laiko praleidžia lauke. Pirmą kartą pamačiusią darželio kieme žaidžiančius vaikus, I.Kontrimienę aplankė jausmas, kad tai – kaimiškos vaikystės atspindžiai mieste.
„Atvažiuoju į darželį vežimėliu, mano vaikas sėdi įsitaisęs, o visi kiti panašaus amžiaus – sulipę į griovį vandens, susinešę ten žaislus, puodus. Tas garsas, kai vaikai krykštauja iš laimės! Mes taip augome kaime pas močiutę, bėgiojom po pievas, lipom ant šieno, ir tai buvo pati geriausia vaikystė. Paliko įspūdį, kaip čia vaikai laisvai ir kūrybiškai gyvena“, – pirmąjį apsilankymą Lauko darželyje prisimena kaunietė mama.
Tiesa, pirmąją sūnaus dieną darželyje, patekusi į gegužės lietų, ji šiek tiek nerimavo: „Lyja, galvoju, kaip čia bus – ir pro mus prabėga penkių vaikų būrys, šaukdamas: „Policija! Mes jus pagausim!“ Jie net nepastebi lietaus, čia tik man lyja“.
Per lietų semti vandenį iš balų ir laistyti juo medžius, suptis hamake, kojomis liečiant balą – darželio kasdienybė. Kartais dėl vaikų laimės ir žaidimų laisvės tenka išskalbti daugiau drabužių, bet kauniečių šeima žino ugdymo gamtoje pliusus.
„Esu ypatingai nustebusi, kokius imunitetus vaikai susikuria, – sako I. Kontrimienė. – Vyresnis sūnus lanko darželį ketverius metus, galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kai negalėjo į jį eiti. Buvo savaitė, kai vaikai negalėjo būti lauke dėl užterštumo, tada pasipylė negalavimai: vienam temperatūra, kitam sloga“.
Jeigu šeimai patinka gamta, ji mato vertę miškuose ir pievose, moka džiaugtis saule ir lietumi – laukas puiki vieta ugdyti vaikus.
„Mano vaikai laksto basi. Kartais į darželį nusiveža kroksus – taip ir parsiveža juos rankose. Čia vienas iš terapijos būdų, žmogui daug natūraliau būti be batų. Žmogus gamtos dalis, tik kažkur istorijos laike sugalvojo pasistatyti namelį, apsiavė batus, apsirengė drabužius, atsisėdo prie kompiuterio. Bet mums vis dar norisi būti, vystytis, augti, veikti gamtoje“, – sako I. Kontrimienė.
Iš auklėtojų mokosi kantrybės, iš vaikų – kūrybiškumo
Suaugusiems kūrybiškumo mokymus vedanti verslo konsultantė I. Kontrimienė primena, kad vaikai gimsta kūrybiški ir gali tą patį daiktą naudoti tūkstančiais skirtingų būdų – tol, kol jiems paaiškinamas vienas „teisingas“. Ilgainiui, išmokę vieną teisingą būdą sėdėti, kalbėti, įgyti žinių ar išreikšti save, jie galią kurti iš dalies pamiršta. Todėl darželyje nereikia persistengti su akademiniu ugdymu, labiau – jausti vaiką, kiek jis pasirengęs, kiek jam dabar galima duoti: „Svarbiau mokėti mokytis, domėtis ir matyti lapuose ir šakelėse informaciją, mokėti patiems susikurti žaislus, žemėlapius“.
Lauko darželio dienotvarkė Kontrimų šeimai atrodo skatinanti vaikų išradingumą, gerą emocinę atmosferą ir įdiegianti smalsumą akademiniams atradimams ateityje. Per penkias dienas darželyje vaikai išbando skirtingas temas ir veiklas. Pavyzdžiui, pirmadienis – darbo diena, kai mokomasi tvarkytis, grėbti lapus ar kasti sniegą, trečiadienis – ilgojo žygio diena.
„Mačiau pasidalinimą, kad vaikai mokosi triuko paliesti dilgėlę, bet neįsidilginti, – tą gali daryti tik vasarą miške! Eina į žygius, renka mėlynes, žemuoges, mačiau, kaip per menų dieną prisišaldė ledo luitų, juos suskaldė į gabalus ir dažė guašu. Patys užsiaugina salotų, pomidorų, pasigamina, lauže kepa duoną, bulves. Jie prisimins tai ir užaugę“, – sako dviejų berniukų mama.
Darželyje vaikai lavinami pasitelkiant integruotą ugdymą, lauko pedagogikos principus. Gamta, pasak I. Kontrimienės, ir auklėtojams palengvina darbą, nes susikalbėti su keliolika vaikų patalpoje sunkiau nei dideliame, emocijas sugeriančiame kieme.
„Nustebino auklėtojų kantrybė – aš iš jų mokiausi, kaip gražiai susitarti be bausmių, didelių susipykimų. Pavyzdžiui, jeigu nemoki elgtis tinkamai Ryto ratelyje, trukdai draugams – eini laistyt su auklėtoju daržovių. Kartais klausiu auklėtojų: gal turite neišsemiamą kantrybės šulinį? Jie juokiasi ir neatsako, bet manau, žmonės čia atrinkti labai kruopščiai. Darželiui tikra dovana auklėtojai vyrai, tiek berniukams, tiek mergaitėms – aš tai pavadinčiau harmonija“, – įvertino ji.
Darželis Ąžuolyno parke išaugo iš apleistų krūmynų
Lauko darželio padalinys Ąžuolyno parke Kaune 2015 metais buvo tik idėja, turėjusi išaugti apleistoje teritorijoje. Lauko darželio Vilniuje įkūrėjo Žilvino Karpio pakviesta ją įgyvendinti, kaunietė Irena Aračiauskienė jau buvo pradėjusi savo kelionę į darbą su vaikais. Empatija vaikams ir noras būti su jais paskatino želdynų dizaino profesiją iškeisti į švietimo vadybos studijas. Prisijungusi prie Lauko darželio komandos, ji kurį laiką stebėjo, kaip kolegos dirba Vilniuje, Pavilnių parke įsikūrusiame darželyje.
„Lietingą dieną užėjau į „Smėlinukų“ grupę, vaikai valgė pusryčius, dėkojo saulelei ir žemelei – stebėjau ir šypsojausi visu kūnu, nes supratau, kad noriu dirbti su vaikais. O tada grįžau į Kauną, ir pradėjome kuopti šabakštynus“, – pirmąsias darbo dienas prisimena darželio Kaune įkūrėja.
Buvęs medelynas, priaugęs krūmų, knibždantis erkių, pamažu virto vaikams patogiu kiemu su didžiule pavėsine, lauko žaidimų ir lavinimosi erdvėmis. Pasak I. Aračiauskienės, įkvėptos naujos idėjos ugdytojų komandos negąsdino orų permainos, rankų plovimas šaltu vandeniu ar mokymasis naudoti nuo vėjo apsaugančius tentus.
„Pradėjome nuo keturių vaikų, labai greitai atsirado septyni. Daugelis tėvų ugdymo lauke idėją priėmė puikiai. Prisimenu, buvo sausa vasara, viskas dulka, atlekia vaikai suprakaitavę, murzinais veidais – bet tokie laimingi!“ – darželio, kuriame vaikai auga sveikai gamtoje, pradžią prisimena ugdytoja.
Pamažu didžiąją pavėsinę, kurioje vaikai pailsėdavo nuo orų iššūkių, laikydavo daiktus, papildė jaukus pastatas, buvo galima patogiai ugdyti vaikus tiek lauke, tiek viduje.
„Visi vaikai augdami trokšta trijų dalykų: tobulėti, suaugti ir būti laisvi. Tobulėti jie gali susidurdami su sunkumais ir juos įveikdami, poreikį suaugti patenkina bendraudami su mumis, suaugusiais, ir laisvės pasiekia turėdami galimybę pasirinkti. Manau, kad būtent čia ir slypi didžioji ugdymo kokybės dalis“, – išvardija I. Aračiauskienė.
Laisvė būti lauke, įšokti į balą, sukurti purvyno projektą, rinkti uogas miške, užkopti į statų šlaitą ar kartu su komanda pastatyti vabalų viešbutį – vieni iš tokių pasirinkimų.
Grįžti į vaikystę mokėsi iš islandės
Gamta stimuliuoja visus pojūčius, vaikams joje kyla daugybė klausimų. O suaugusieji gali vėl patirti atradimo laisvę. I. Aračiauskienė prisimena, kaip Lauko darželio kūrimo pradžioje auklėtojai ne visuomet išdrįsdavo kartu su vaikais imtis juos džiuginančių veiklų, pavyzdžiui, žaidimų purve. Pradėję važinėti į mokymus užsienyje, sulaukę lauko pedagogikos principais dirbančių svečių iš šalių, kuriose lauko darželiai įprasti, ugdytojai tai darė drąsiau.
„Būti arti, čia ir dabar su vaikais – labai svarbu. Teko stebėti, kaip ateina į kiemą viešnia iš Islandijos, įsitaiso vidury purvo duobės, kurioje žaidžia vaikai, ir pradeda lipdyti spurgiukus. Prilipdo tų purvo spurgiukų, susideda iš eilės, ir skaičiuoja – prisiminėme vaikystę. Visi deklaruojame: mylime gamtą, kaimą, bet jau išaugome ir nemokame grįžti, nebemokame išsiterlioti rankų, nosies“, – laisvės žaisti tarsi vaikams pamoką patyrė darželio vadovė.
Lauke laisvė skleidžiasi ir mokydama suaugusius nugalėti baimes. Organizacijos „Council for Lerarning Outside the Clasroom“ duomenimis, iš pradžių jie gali nerimauti dėl vaikų saugumo, pernelyg išsiplėtusių laisvės ribų, bet įpratę prie ugdymosi lauke, vaikai išmoksta ir susitarimų. Vos valanda ar dvi ugdymo lauke kas savaitę ne tik įtraukia vaikus, gerina jų savijautą, bet ir didina ugdytojų pasitenkinimą savo darbu.
