VDU Švietimo akademijos dėstytoja logopedė doc. dr. Daiva Kairienė pastebi, kad nors logopedinės pagalbos sistema veikia ir tikrai yra arčiau vaiko lyginant su ankstesniais metais, tačiau dar ne visi kalbos raidos sutrikimų turintys vaikai ją gauna laiku.
– Ką daryti, jei tėvams atrodo, kad jų vaikas nepradeda kalbėti kartu su bendraamžiais ar neramu, jog jo kalba vystosi ne taip, kaip turėtų?
– Visų pirma, svarbu žinoti, kur ieškoti specialisto: sveikatos priežiūros ar švietimo įstaigoje.
Jei vaikas dar nelanko ugdymo įstaigos, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nusiųstų pas logopedą, dirbantį miesto Ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje ar konsultuojantį sveikatos priežiūros įstaigoje.
Jeigu vaikas lanko (iki)mokyklinio ugdymo įstaigą, tikėtina, kad joje dirba ir logopedas, į kurį tikrai vertėtų kreiptis ir pasikalbėti rūpimais klausimais. Taip pat kiekviename mieste, rajone veikia Pedagoginės psichologinės tarnybos, kuriose logopedai vertina vaikų kalbos raidą, konsultuoja tėvus ir, jeigu reikia, rekomenduoja skirti vaikui logopedinę pagalbą.
Be to, vis daugiau logopedų, ypač didžiuosiuose miestuose, dirba privačiai. Į juos tėvai taip pat gali kreiptis ir sulaukti atsakymų į rūpimus klausimus. Žinoma, privačių logopedų konsultacijos mokamos.
Dažnai aktualesnis klausimas yra specialisto pagalbą suteikti laiku. Kartais nebūtinai reikia nuolatinių logopedo konsultacijų, pakanka suteikti tėvams informacijos, atkreipti jų dėmesį į svarbius vaiko kalbėjimo, kalbos ir bendravimo aspektus, patarti, kaip namuose sukurti aplinką, palankią vaiko kalbos raidai ir taip užkirsti kelią kalbos sunkumams pasireikšti ateityje.
Taigi, nors logopedinės pagalbos sistema veikia, ji tikrai yra arčiau vaiko lyginant su ankstesniais metais, tačiau dar ne visi kalbos raidos sutrikimų turintys vaikai ją gauna laiku. Remiantis kolegų atlikto pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo ekspertinio vertinimo duomenimis, 2019 m. logopedinės pagalbos prieinamumas ikimokyklinėse ugdymo įstaigose siekė 85 proc.
Logopedinė pagalba mažiau prieinama Vilniaus, Kauno miestų, Šilutės rajono ikimokyklinių įstaigų ugdytiniams. Labiausiai logopedų trūksta šalies nevalstybinėse ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir mažųjų savivaldybių kaimo mokyklose. 2019 m. 28 proc. šalies mokyklų neturėjo specialiųjų pedagogų ar logopedų.
– Ar pastebite, kad mūsų šalyje pastaraisiais metais vaikų kalbos sutrikimų daugėja? Kokios gali būti priežastys?
– Kad vaikų, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, dalis yra didelė ir ji auga, liudija ir statistiniai duomenys, ir mano asmeninė praktika.
Pavyzdžiui, dalis trimečių kalba pavieniais žodžiais, aplinkiniams mažai suprantamais žodžiais, nors tokio amžiaus vaikai jau turėtų kalbėti trumpais sakiniais ir didžiąja dalimi suprantamai aplinkiniams, labai daug penkiamečių dar netaisyklingai taria garsus, nors turėtų beveik visus juos tarti be klaidų.
Šie sutrikimai gali būti vis labiau „pastebimi“ todėl, kad veikianti logopedinės pagalbos sistema leidžia geriau identifikuoti vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimų. Be to, tėvai turi daugiau žinių, jie dažniau atkreipia dėmesį į vaiko kalbos raidos trūkumus ir gana anksti kreipiasi į logopedus.
Neaiškios kilmės vaikų kalbėjimo ir kalbos sutrikimų priežastis analizuojantys užsienio mokslininkai teigia, kad sutrikimams pasireikšti labai svarbūs prigimtiniai veiksniai, pavyzdžiui, lytis (lėtesnė kalbos raida ir kalbos sutrikimai šiek tiek labiau būdingi berniukams), paveldimumas. Svarbūs ir psichosocialiniai veiksniai: tėvų išsilavinimas, turimi tėvystės gebėjimai, ankstyvoji vaiko socialinio bendravimo ir kalbinė patirtis, laiko, praleidžiamo prie televizoriaus ar išmaniųjų prietaisų, trukmė.
– Kokie vaikų kalbos raidos sutrikimai yra dažniausi? Kas jiems būdinga?
– Įvardyčiau dvi dažniausių sutrikimų grupes: garsų tarimo sutrikimai (dislalija, dizartrija, artikuliacinė dispraksija, fonologinis sutrikimas) ir kalbos sutrikimai (kalbos neišsivystymas).
Vaikams, turintiems garsų tarimo sutrikimų, kyla sunkumų taisyklingai tariant sudėtingesnės artikuliacijos garsus [s], [z], [c], [š], [ž], [č], [r], [l] ir kt. bei juos taisyklingai vartojant kalboje. Šių sutrikimų kilmė gali būti labai skirtinga.
Kalbos sutrikimai dažniausiai pasireiškia kalbos išraiškos, t. y. mokymosi ir minčių formulavimo žodžiais ir sakiniais, laikantis kalbos gramatikos taisyklių, sunkumais arba kalbos (žodžių, sakinių, prašymų) suvokimo sunkumais.
Kartais vaikai bendraudami susiduria su kalbos vartojimo sunkumais. Ikimokykliniame amžiuje labai sudėtinga atskirti, ar vaiko kalbėjimas ir kalba plėtojasi individualiu, savitu tempu, ar kalbos mokymosi sunkumai susiję su kalbėjimo ir / ar kalbos sutrikimu, todėl kilus abejonėms patarčiau nedelsiant pasikonsultuoti su logopedu.
– Kokių su logopedija susijusių naujų tyrimų atlikta, kokios taikomos inovatyvios logopedinės pagalbos strategijos?
– Logopedija – labai platus mokslas. Mano domėjimosi sritis – vaikų garsų tarimo sutrikimai ir naujausi tyrimai, analizuojantys veiksmingiausias logopedinės pagalbos kryptis, strategijas.
Įdomu tai, kad naujausi tyrimai atskleidžia, jog dažnai prieš veidrodį atliekama artikuliacinė mankšta, t. y. nekalbiniai artikuliaciniai judesiai (pavyzdžiui, prašoma įtempti lūpas į šypseną, atkišti lūpas, liežuviu aplaižyti lūpas, pripūsti skruostus, įvairūs pūtimo pratimai), kurie laikomi neatsiejama logopedo darbo dalimi, nėra veiksmingi mokantis taisyklingai tarti garsus.
Nors dalis ne tik Lietuvos, bet neretai dar ir užsienio šalių praktikų teigia, kad atliekant šiuos pratimus patikslėja artikuliacinio aparato judesiai, mokslininkų nuomone, nekalbinės užduotys negali turėti pozityvios įtakos geresniam garsų tarimui ir kalbėjimo suprantamumui.
Manoma, kad logopedo tikslas yra ne išlavinti artikuliacinį aparatą, o išmokyti vaiką taisyklingai kalbėti, todėl svarbu suprasti, kad siekiant mokyti vaiką kalbėti, būtina skirti jam užduotis, reikalaujančias tarti kalbos garsus, garsažodžius ar žodžius. Kitaip tariant, mokant kalbėti neveiksminga mokyti pūsti, šypsotis ar išpūsti skruostus. Šie ir kiti tarptautinių mokslinių tyrimų rezultatai formuoja naujas įrodymais grįstos logopedo praktikos kryptis, kuriomis turėtų vadovautis logopedai.
– Kokia šiandien situacija: logopedų trūksta, jų pakanka, o gal ruošiama per daug? Kokios jų įsidarbinimo galimybės?
– Šiuo metu Lietuvoje ypatingai trūksta logopedų – tiek didmiesčiuose, tiek regionuose, todėl įsidarbinimo galimybės labai didelės. Jų reikia įvairiose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose.
Į logopedą dažnai kreipiasi tėvai, auginantys ikimokyklinio amžiaus vaikus, jei šie vėliau pradeda kalbėti ar jų kalba netaisyklinga. Mokyklose šie specialistai mokiniams padeda įveikti kalbos ar komunikacijos sunkumus, trukdančius sėkmingai mokytis. Logopedų pagalba labai svarbi atkuriant prarastas kalbos funkcijas, įveikiant balso ir rijimo sutrikimus, nulemtus įvairių sveikatos sutrikimų.
Logopedo profesija labai plati, studentai jau studijų metu pradeda suprasti ir apsisprendžia, kokios srities profesinė veikla juos labiausiai domina: darbas švietimo ar sveikatos įstaigose, o gal privačioje praktikoje; veikla su mažais vaikais ar pagalbos teikimas suaugusiesiems.
– Kaip pastaraisiais metais keičiasi logopedų rengimas?
– Iki šiol Lietuvoje logopedai buvo rengiami bendroje, dviguboje bakalauro studijų programoje kartu su specialiaisiais pedagogais.
Praėjusiais metais Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje parengta ir pradėta vykdyti nauja bakalauro studijų programa „Specialioji pedagoginė pagalba“ su galimybe pasirinkti logopedijos arba specialiosios pedagogikos specializaciją.
Ši programa parengta laikantis tarptautinių rekomendacijų. Atskirai nuo specialiosios pedagogikos studijuodami logopediją studentai gauna tikslingesnes, platesnes ir gilesnes tarpdisciplinines logopedijos studijas, skirtingų tipų įstaigose atlieka profesinę praktiką, kokybiškiau pasirengia būsimajai profesijai.
Baigę šiais studijas būsimieji logopedai įgis kompetencijų konsultuoti skirtingo amžiaus asmenis, turinčius įvairių kalbėjimo, kalbos, komunikacijos ir rijimo sutrikimų, galės dirbti skirtingo tipo švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose, gebės teorines žinias taikyti realioje praktikoje.
Įtraukiojo ugdymo principų laikymasis švietime skatina permąstyti ir specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo modelius mokyklose. Būsimi specialistai studijų metu mokosi teikti logopedinę pagalbą įvairiose aplinkose: ne tik specialistų kabinete (tokia pagalba intensyvi, labai individualizuota, sudaro galimybę ugdyti konkrečius gebėjimus, tačiau nenatūrali ugdymosi aplinka gali kelti sunkumų perkeliant įgytus gebėjimus į kasdienę veiklą ir situacijas), bet taip pat klasėje ar grupėje (teikiant pagalbą vaikui natūralesnėse situacijose, ugdomosios veiklos, pamokos metu ir platesniame, klasės bendruomenės kontekste).
Ypatingas dėmesys rengiant logopedus skiriamas jų gebėjimams teikti tiesioginę pagalbą vaikui (ugdomi specifiniai gebėjimai, taikomos kompensacinės, aplinkos keitimo, mokymosi mokytis strategijos), tačiau ne mažesnis dėmesys tenka ir netiesioginei pagalbai (konsultacijos tėvams, pedagogams ar kitiems ugdymo įstaigos bendruomenės nariams įvairiais klausimais: vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių pažinimo, bendravimo su juo, efektyvių mokymosi strategijų pasirinkimo ir taikymo, orientuojantis į veiklas interprofesinėse specialistų komandose ir bendruomenėje).
Logopedijos studijos šioje programoje grindžiamos naujausiais moksliniais tyrimais, būsimi naujos kartos specialistai mokosi savo profesinėje veikloje taikyti ne tik tradicines logopedinės pagalbos strategijas, bet ir naujausius, moksliniais įrodymais grįstus požiūrius. Dėmesys skiriamas studijų tarptautiškumui, kad būsimieji specialistai būtų pasirengę „susikalbėti“ profesine kalba ne tik šalies, bet ir tarptautinėje logopedų bendruomenėje.
– Kuo ypatinga logopedo specialybė? Kodėl jauniems žmonėms patariate ją rinktis?
– Logopedija – autonomiška tarpdisciplininė profesija ir mokslo sritis, todėl jos studijos yra labai įdomios ir įvairiapusiškos. VDU bakalauro studijų programoje „Specialioji pedagoginė pagalba (Logopedija)“ dirba aukštos kvalifikacijos dėstytojai, atstovaujantys skirtingoms mokslų sritims, todėl logopedijos studijas turėtų rinktis tie, kurie domisi pedagogika ir psichologija, biomedicinos ir lingvistikos dalykais.
Šią profesiją galėtų rinktis tie studentai, kurie mėgsta bendrauti, nebijo iššūkių ir yra pasiruošę nuolat mokytis. Manau, kad pasirinkdami logopedo profesiją tikrai nenusivils tie, kurie savo veikloje ieško prasmės, nori padėti kitiems, dalijantis savo žiniomis ir gebėjimais, yra kūrybingi.
Logopedai dažnai tampa specialistais, ne tik padedančiais išmokti kalbėti, bet ir rasti tinkamiausią komunikacijos būdą asmenims, kurie negalėdami kalbėti, mokosi save išreikšti kitomis, neverbalinėmis priemonėmis.
