Būkime piligrimai, ne klajokliai
Brolis Pijus pokalbį apie tikrąją Krikšto sakramento prasmę pradeda filosofiniu klausimu – o kas yra gyvenimas?
„Kiek žmonių, tiek nuomonių ar lyrinių padūsavimų, bet jei iš praktinių prasmių, tai yra Biblijos labai graži sąvoka, kad gyvenimas yra kelionė. Kiekviena kelionė turi pradžią ir pabaigą, kurioje mūsų laukia galutinis tikslas. Jei sutinkame, kad gyvenimas yra kelionė, prasidedanti mūsų gimimu, kyla didysis filosofijos klausimas – kas yra galutinis gyvenimo tikslas?
Antra sąvoka, kurią reikėtų išsiaiškinti prieš pradedant kalbėti – kas yra tikintis žmogus? Ai, sako, kalbu poterius, tai esu tikintis. Tikintis, nes vaikštau į bažnyčią. Aš juk neklausiu ar vaikštai į bažnyčią – juk ten vaikšto net ir turistai! Tikintis žmogus yra tas, kuris siekia aukščiausio tikslo, kuris įmanomas, o juk aukščiau už Dievą nėra nieko. Todėl žmogus pradėjęs gyvenimo kelionę, nori pasiekti Dievą, pažvelgti jam į akis ir stovėti priešais Kūrėją“, – primena brolis Pijus.
Pasak jo, tikintys žmonės gyvenimo kelionėje jau yra ne klajūnai, o piligrimai, turintys tikslą. O gimęs kūdikis yra mažas žmogus, kuris nežino nei kur, nei kaip eiti.
„Mūsų, kaip tėvų, krikšto tėvų pareiga yra išmokyti jį esminių gyvenimo piligrimo tiesų. Viskas ir prasideda nuo Kirkšto sakramento. Kai vaikas gimsta, jis gimsta savo mamai ir tėčiui. Kai vaikas pakrikštijamas, jis gimsta Dangaus karalystėje, kaip Dievo valstybės pilietis, kaip ne tik mamos ir tėčio, bet ir Dievo vaikas“, – pabrėžia dvasininkas.
Krikštas – pažinti su bendruomene
Krikšto sakramentu vaikas priimamas ir į tikinčiųjų bendruomenę – bažnyčią, todėl anksčiau krikštynose buvo įprasta, kad dalyvauja visa parapija, ne tik artimiausi žmonės.
Anksčiau kūdikiai buvo krikštijami vos kelių savaičių amžiaus. Tokia tradicija atsirado dėl didelio vaikų mirtingumo – Biblijoje yra sąvoka, kad niekas, kas sutepta neįeis į Dangaus karalystę, o žmogus gimdamas atsineša Adomo nuodėmę. Dabar dažniausiai krikštijama vaikui sulaukus metų ar dvejų.
„Na, kai vaikui jau treji, tai net praktiškai sunku gali būti krikšto metu – vieni vaikai turi net fobijų, pavyzdžiui, bijo gydytojų, o juk kunigas per krikštą būna apsirengęs baltai! Mano nuomone, neverta laukti, nes tuo krikštu įvedi į žmogų į visuomenę – krikštas pirmais mėnesiais puiki proga pirmą kartą susitikti su savo bendruomene. Ar yra geresnė šventė?“ – retoriškai klausia dominikonas.
Norės, pasikrikštys?
Lygiai taip pat brolis Pijus pataria gerai pagalvoti tiems, kurie mano „užaugs, pasikrikštys, kai norės“.
„Reikia suprasti, kokiame pasaulyje gyvename – vaikas ateina į pasaulį lyg baltas lapas ir jei vaiko neužpildysi turiniu, būtinai kažkas kitas tai padarys už tave. Tu esi jį labiausiai mylintis žmogus, kuris linki gero, gyvybę paaukotum, tad apsidairykit aplinkui, į visokius „tiktokus“, koks ten, nepabijosiu pasakyti, yra mėšlas! Visa tai sugeria tavo mažylis. Kas išaugs iš to žmogaus?
Taip, mūsų tėvų pareiga leisti rinktis, bet vaikas turi turėti iš ko pasirinkti. Gal jis ir norėtų rinktis tikėjimą, bet neturi informacijos, jei buvo apleistas. Krikštas yra tik kelio pradžia. Krikštu duodame startą – mažasis piligrimas mokosi eiti kartu su mumis link Dangaus karalystės, o ne stovėti pakeliui ir laukti“, – įžvalgomis dalijasi brolis Pijus.
