Nauja realybė: bendravimas per tvoras
Daug lauko, kontaktų, pilnas kiemas, miškas erdvių – įprasta ugdymą lauke taikančių darželių ir mokyklų kasdienybė. Ji sugriuvo, kai staiga teko pereiti į nuotolinį ugdymą.
„Turėjome keisti programą, visą darbo pobūdį – mums, gyvo kontakto „laukiniams“ žmonėms, buvo iššūkis“, – pirmojo karantino dienas prisimena „Lauko darželio“ vadovė Irena Aračiauskienė.
Grįžus po karantino, teko tvoromis atitverti visas grupes. Įpratę daug bendrauti tarpusavyje vaikai ir suaugusieji, susitikdavę kiemo erdvėse, žygiuose, dabar turėjo atsiskirti. Per pavasario karantiną teko skubiai galvoti, kaip darželio ir mokyklos veiklas, kurių pagrindas – laukas, perkelti į virtualią erdvę.
Auklėtojai ir mokytojai skubėjo ieškoti nuotoliniam ugdymui tinkamų programų, pradėjo filmuoti užsiėmimus lauke, mankštas, pasakas vaikams. Svarbiausia buvo ne išeiti programą, o išlaikyti kontaktą.
Tėvams prisitaikyti prie naujos realybės irgi nebuvo lengva – dalis jų, netekę savo vaikams gamtinio lavinimo, atsisakė nuotolinių užsiėmimų ir laukė. Atsinaujinus kontaktiniam ugdymui, visi mokėsi dirbti savo grupėse ir kiemo lopinėliuose.
„Iš vienos pusės, tapo lengviau sužiūrėti vaikus – jie visi buvo mažesnėse erdvėse, iš kitos – greitai pritrūko iššūkių, ką veikti keliuose kvadratiniuose metruose gamtos“, – sako I. Aračiauskienė.
Kai kuriuos gerus sprendimus padiktavo patys vaikai. Nauja tvarka – savo atžalas iš darželio pasiimti prie vartelių, neužeinant į kiemą, netikėtai pasiteisino.
„Būdavo, vaikai niekaip neišsiruošia į namus, dar nori žaisti, o dabar viskas vyksta efektyviau, greičiau – visi patenkinti“, – pasikeitimą pastebėjo ugdymo vadovė.
Tvoros netrukus tapo ir bendruomenių susitikimų vieta – auklėtojai ir mokytojai prie jų ateidavo ruoštis projektams, padainuoti su vaikais, o šie atlikdavo užduotis, darydavo mankštą.
Ieškojo būdų saugoti vaikų emocinę sveikatą
Lauko darželių ir mokyklų bendruomenė – itin aktyviai keliaujanti, mentoriaujanti, kaupianti žinias per patirtį. Pandemija sustabdė daugelį partnerystės projektų.
„Tą dieną, kai Lietuvoje paskelbė karantiną, pas mus turėjo atskristi projekto partneriai, – sako projektų vadovė Augustina Žymančiūtė. – Patyrėme nuostolių, pratęsėme projektus – tikėjomės, kad truputį palauksim, ir grįšim. Praėjus daugiau nei metams, tos vilties nebėra, ir ką darydavome gyvai, perkėlėme online režimu – keista, nes mes esame lauko darželiai, mokyklos, mums reikia važiuoti vieniems pas kitus“.
Viena labiausiai nukentėjusių bendrysčių – Erasmus+ lėšomis finansuojamas projektas „Preschools community strengthening based on outdoor learning and cultural differences“. Vizitai į lauko darželius Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje ir Vokietijoje, pradinę mokyklą Turkijoje buvo atšaukti, o prieš trejus metus prasidėjusi partnerystė patyrė išbandymų.
„Projekto tema – apie bendruomenės kūrimą, visiems partneriams šio laikotarpio perspektyvoje buvo skaudi. Mes ne tik turėjome bendrauti tarpusavyje, bet ir planavome renginį visai bendruomenei. Kaip organizacijos, didžiąją dalį laiko leidžiančios lauke, skeptiškai žiūrėjome į variantą imtis virtualių veiklų“, – prisipažįsta A. Žymančiūtė.
Greitai paaiškėjo, kad nors virtualūs mokymai, seminarai, susitikimai duoda gerą „šalutinį efektą“ – žmonės kūrybingiau, aktyviau naudoja technologijas, netekus gamtinės patirties ir neformalių gyvų susitikimų, idėjomis natūraliai dalintis sunkiau. Kaip išmokyti partnerius greitai pastatyti palapinę vaikams, užkurti laužą, valdyti rizikas žygiuose ar iš gamtinių priemonių čia pat sukurti klasę ir meno galeriją, jeigu negali to patirti visais pojūčiais?
„Tai būdavo įprasta ir unikalu ne tik tarptautiniuose projektuose, bet ir idėjos sklaidai: seminarų dalyviai eidavo į mišką, mokėsi dirbti su įrankiais. Per „Zoom“ to neįmanoma padaryti išnaudojant visas galimybes“, – pastebi Žilvinas Karpis, „Lauko darželio“ ir „Lauko mokyklos“ įkūrėjas, asociacijos „Ugdymas lauke“ narys.
Bendruomenėms iškilo ir būtinybė suvaldyti psichologinius iššūkius, todėl projekto partneriai pradėjo dalintis iki tol neaktualiomis idėjomis: ar perėjus į nuotolinį ugdymą, dar reikėtų asmeniškai paskambinti kiekvienam vaikui, kaip darė austrai? Gal verta remtis lietuvių pavyzdžiu, ir per nuotolines pamokas skirti laiko vaikų ir ugdytojų ryšio stiprinimui? Ką daryti, jeigu dalis vaikų grįžta į darželius ir mokyklas, o dalis – ne, gal elgtis kaip britai ir tiems, kurie dar negali ugdytis kontaktiniu būdu, netransliuoti laisvos kasdienybės?
Ragina ugdymą „vesti į lauką“
Kol lauko bendruomenės stengėsi apsiprasti su naujomis sąlygomis ir išlikti, visose šalyse įsiplieskė susidomėjimas lauko pedagogika apskritai. Sveikatos specialistai ėmė kalbėti, kad mokytis lauke – saugiau, tėvai – ieškoti tokį ugdymą siūlančių įstaigų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Prancūzija. Keletą metų šalies lauko mokyklų tinklas pratino visuomenę prie gamtinio ugdymo idėjos, bet plačiai jai duris atvėrė tik pandemija. Prancūzija nacionaliniu lygiu skatina mokytojus vesti vaikus į lauką, kuria lauko klases.
Netikėtai į tvoromis ir taisyklėmis apribotos lauko bendruomenės Lietuvoje gretas įsijungė aktyvūs tėvai ir institucijos.
„Labai padidėjo tėvelių susidomėjimas tokia ugdymo forma, padėjo ir Vilniaus savivaldybės pasakymas, kad galbūt reikėtų mokinius išvesti į lauko klases. Lauko idėja klesti, kolegos Lietuvoje ir kitose šalyse dalinasi pavyzdžiais, kad valstybės institucijos keičia tvarkas, visuomenė – požiūrį“, – sako Ž. Karpis.
Valstybiniai darželiai vis dažniau kreipiasi konsultacijų, kaip įkurti lauko grupes, ir nors ugdymo lauke ambasadoriai juokauja, kad tai dar vienas dalykas, sunkiai įmanomas per nuotolį, visuomenė aiškiai rodo, kad gamtinis ugdymas yra nauja realybė.
