Apie tai, kodėl Lietuvoje nusprendė kurti „Gifted“ centrų tinklą, pasakoja Lietuvos ir Izraelio kompanijos „IP Capital Group“ įkūrėjai Haimas Zakmanas ir Elis Fuksas. Per pastarąjį dešimtmetį Izraelyje tokių centrų įsteigta daugiau kaip 40. Nors „IP Capital Group“ sėkmingai veikia įvairiose srityse nuo informacinių technologijų iki žemės ūkio, vis dėlto „Gifted“ projektas – vienas svarbiausių ir sėkmingiausių.
„Mokytojas nėra valstybės ar visuomenės agentas, – įsitikinęs H. Zakmanas. – Jis – vaikų, su kuriais jam patikėta vystyti intelektualinius ir moralinius gebėjimus, agentas. „Gifted“ – tai nepaprastas projektas, tai įsipareigojimas prieš ypatingus vaikus, suteikiant jiems naujų galimybių.“
Kaip ir Lietuvoje, Izraelyje mokyklos dėl pandemijos buvo uždarytos beveik metus, tik visai neseniai vėl atvertos. H. Zakmanas sako, kad nuostoliai neabejotini, tačiau vertintini nevienareikšmiškai. Vaikams, kurie geba mokytis savarankiškai, per nuotolį mokytis ir patiko, ir sekėsi.
Tačiau tie, kuriems reikia mokytojų priežiūros, patyrė didelių praradimų. Yra įvairių nuomonių, kaip pandemijos žalą taisyti, tačiau aišku, kad negalima vaikų dabar užversti mokslais ir informacijos gausa.
Vaikai, anot pašnekovo, į situaciją žvelgia truputį kitaip nei suaugusieji. Jiems patiko, kad gali mokytis tik tai, kas jiems patinka, nes kitose pamokose pakakdavo prisijungti, bet nebūtinai dalyvauti. Vis dėlto, kad kompensuotume praradimus, prireiks ne vienų metų.
Gabumai tikrinami visą mokymosi laiką
Kaip gabus vaikas apibūdinamas ir randamas Izraelyje? Pasak H. Zakmano, tai vienas sudėtingiausių klausimų.
Kaip toli Izraelis pažengęs ugdant gabius vaikus, liudija sistema, kurią atskleidžia pašnekovas: „Mes naudojame metodą, kai vaikas savo aplinkoje lyginamas su bendraamžiais ir vertiname, koks jo rezultatas lyginant su kitais grupėje, kurioje testuojama. Pagal įvairias mokytojų ir kitų specialistų rekomendacijas testuojami vaikai, savo gebėjimais išsiskiriantys iš bendraamžių.
Pirmą kartą toks testas atliekamas antrokams, įprastai kasmet pirmąją lapkričio savaitę. Izraelio švietimo ministerija yra patvirtinusi, kad tą pačią dieną vaikai testuojami visose Izraelio mokyklose. Po poros mėnesių tie, kurių rezultatas aukštesnis už daugelio klasės draugų, dalyvauja antrame testavimo etape ir galiausiai atrenkami tie, kurie iš tiesų turi išskirtinių gabumų.“
Mokytojai vaikų gabumus stebi ir vertina visą jų mokymosi laiką. Toks pat testas yra atliekamas ir šeštokams, trečiąkart – prieš aukštesniosios pakopos vidurinę mokyklą ir dar kartą prieš jaunuoliams išeinant į kariuomenę.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje stebima tendencija, jog vaikus reikia tirti dar anksčiau – maždaug nuo trejų metų, vos tik jie pradeda lankyti darželį. Švietimo specialistai pastebi, kad jau tokiame ankstyvame amžiuje galima pastebėti, jog vaikas ne toks kaip visi.
Žinoma, sukurti tokį testą, koks atliekamas antrokams, darželinukui sudėtinga, todėl pagal tam tikrus požymius išskirtinai gabų vaiką turi pastebėti darželio auklėtojai ir mokyklos pedagogai – atkreipdami dėmesį į tai, kaip jis piešia, lipdo, stato, kokiomis temomis domisi ir kokius klausimus užduoda, kaip bendrauja su kitais. Kad tai vyktų, ir darželių auklėtojai, ir mokytojai turi baigti specialius mokymus, dalyvauti seminaruose, nes tik taip švietimo įstaigose pasikeis specialistų, prie kurių daug metų buvome įpratę, kontingentas.
Vaikų darželiai šiandien jau ne vien smėlio dėžės, sūpynės ir lėlės, bet ir tai, ką vaikas vos spustelėjęs mygtuką gali pamatyti ekrane ant sienos – gyvūnus ar žuvis. Viskas tampa vis labiau interaktyvu. Tokioje aplinkoje mažamečiai jaučiasi komfortiškai ir tada galima pamatyti, kuris vaikas ypatingas. Pasak pašnekovo, tokie pilotiniai gabių vaikų atpažinimo projektai jau vyksta Izraelio darželiuose, jų patirtis atkeliauja ir į Lietuvą.
Šiais mokslo metais pirmasis gabių vaikų ugdymo centras „Gifted“ sėkmingai startavo Kaune, nuo rugsėjo duris atvers ir Vilniuje. Idėja – kad Lietuva būtų tokio interaktyvaus vystymosi lyderis ir centras, o vėliau taptų mentoriumi kitoms Baltijos šalims, Ukrainai, Kazachstanui ir kt.
Gabus vaikas – probleminis vaikas
Ar galima suskaičiuoti, kiek yra talentingų vaikų? Nes jei mamai kiekvienas vaikas ypatingas, specialistui toli gražu taip neatrodo. Statistika skelbia, kad gabūs vaikai sudaro nuo 2 iki 3 procentų. Tačiau Izraelio specialistai mano, kad ypatingų gabumų turinčių vaikų skaičius siekia 3-5 proc., o jeigu pridėtume talentingus vaikus šis rodiklis pakiltų kone iki 10 proc.
„Apie 80 proc. žmonių nepatiria mokymosi sunkumų, tačiau nepasižymi ir ypatingais gebėjimais, – sako E. Fuksas. – Apie 10 proc. turi specialiųjų mokymosi poreikių dėl sveikatos ypatumų, sudėtingos socialinės ekonominės padėties, kognityvinių gebėjimų sutrikimų ar kitų priežasčių. Istoriškai visos valstybinių ir politinių institucijų pajėgos buvo nukreiptos į tai, kaip kuo daugiau vaikų iš šių 10 proc. patraukti prie bendros masės, kad jie galėtų pabaigti mokyklą, išmoktų gimtosios kalbos, gebėtų adaptuotis visuomenėje.“
Likę 5-10 proc. talentingų vaikų nerūpėjo niekam. Buvo įprasta galvoti, kad šie vaikai – protingi, geriausi klasėje – ir taip pasieks, ko nori. Tačiau jie labai trukdė mokytojams, jiems klasėje buvo labai nuobodu.
„Mus mokę senos kartos mokytojai rašė lentoje, atėję į klasę dirbdavo pagal konkretų planą, kad paruoštų vaikus egzaminams ir sudarytų jiems sąlygas gauti brandos atestatą, – sako H. Zakmanas. – Vaikai buvo pasyvūs klausytojai. Tačiau gabus vaikas taip nesielgdavo, jis trukdydavo, užduodavo klausimų, buvo kitoks, todėl trikdė mokytoją, kuris jį siųsdavo į kiemą žaisti futbolo. O iš tiesų taip prarasdavome dar vieną talentą, kuris galėjo tapti didžiu pianistu, matematiku ar IT specialistu.“
Ar H. Zakmanas buvo gabus vaikas?
„Ne, – šypsosi jis. – Tačiau papasakosiu apie savo klasės atvejį. Mūsų klasėje buvo du, mano nuomone, gabūs vaikai. Jie sėdėjo pirmame suole, mokytojus užversdavo klausimais, o klasės draugus tie klausimai erzindavo. Jie nebuvo labai populiarūs, dauguma su jais beveik nebendravo. Tačiau dabar, kai po daugelio metų vyksta mūsų klasės susitikimai, aplink juos norėdami pabendrauti ir pasidalinti idėjomis buriasi visi kiti. Tai, kur šiandien yra jie, puikus pavyzdys, kad jeigu mokytojai, draugai ir bendraamžiai būtų kitaip su jais elgęsi, galbūt turėtume dar keletą sėkmingų akademikų, politikų, gydytojų ar, kaip mes su Eliu, verslininkų.“
Laimei, Izraelio švietimo politikai suprato, kad būtent šie vaikai yra šalies ateitis, todėl į juos turi būti nukreiptas visas dėmesys.
Prisitaikyti turi mokytojas
Klausiamas, koks vaidmuo tenka mokytojui ugdant gabų vaiką, pašnekovas tikina, kad tikrai ne kiekvienas mokytojas gali mokyti gabius vaikus. Šiandien egzistuoja mokytojų problema, pasikeitęs mokytojo statusas vaikų ir tėvų akyse, nebėra tokios besąlygiškos pagarbos jam.
„Daug šiandieninių mokytojų stabdo procesą, – kalbėjo H. Zakmanas. – Izraelyje, ypač gabių vaikų ugdymo centruose „Gifted“, mokytojus veda vaikai. Jie sprendžia, kas jiems įdomu, nes vaikams nereikia mokytojo, kuris ateitų, išdėstytų programą, paruoštų egzaminui ir brandos atestatui. Izraelyje to vis mažiau, o sprendimas – centrų gabiems vaikams atidarymas.“
Vaikas tokį centrą lanko vieną dieną per savaitę, o likusias penkias dienas leidžia su savo bendraklasiais įprastoje mokykloje. Taip gabieji netampa atsiskyrėliais, bendrauja su įvairiais vaikais. Tačiau vieną dieną jie būna aplinkoje, kur visi tokie pat, kur jie nėra keistuoliai, akiniuočiai, kur nėra patyčių ir visi jaučiasi komfortiškai.
Siekiama kad iš tokių centrų į įprastas klases sugrįžę vaikai būtų vertinami už savo gabumus, nes jų vieta nėra klasės kampe, kaip buvo įprasta. Atėjo laikas suprasti, kad klasės žvaigždės nebūtinai yra pati gražiausia mergaitė ir šalia jos esantis gražiausias vaikinas bei aplink juos susibūrusi grupelė, o priešingoje pusėje – moksliukai.
„Jie turi būti ne kampe, o centre, – kalba pašnekovai. – Nes jie – savo gimtosios vietos, miesto, šalies ateitis. Tai jų intelektą ir talentus turi vertinti ir į juos investuoti švietimo ministerija, savivaldybės, privatūs verslininkai ir stambių korporacijų savininkai.“
Kad tai vyktų, vykdoma ne tik vaikų, bet ir mokytojų, kurie sugebėtų dalyvauti tokiose programose, atranka. Šiandien renkamasi iš tų, kurie yra, tačiau H. Zakmanas tikisi, kad gabių vaikų mokytojai per artimiausius penkerius metus bus ruošiami ir universitetiniu lygiu.
Ko mokysis, sprendžia vaikai
Žinoma, ne kiekvienas mokytojas tinka, jie specialiai apmokomi, net ir patekę į gabių vaikų ugdymo centrą pirmiausia konsultuojami kolegų, o ne iškart „įmetami“ pas vaikus. Svarbu, kad mokytojas domėtųsi aktualijomis, kad žinotų, kas vyksta šiuolaikiniame vaikų pasaulyje, būtų susipažinęs su naujausiomis programėlėmis ir kitais dalykais, kuriais domisi vaikai.
Mokytojas turi būti toks, kaip jie, turi gyventi tuo, kuo gyvena jie. Jei vaikai ko nors klausia, jis turi atsakyti, o jei nežino, sužinoti ir pateikti jiems atsakymą. Gabius vaikus auginantys tėvai taip pat turi suvokti, kad jų vaidmuo – pats svarbiausias ugdant vaiko gabumus.
Pašnekovas pateikė pavyzdį, kai būsimi „Gifted“ centro mokytojai iš Lietuvos lankėsi Izraelyje.
„Pakvietėme į pamoką apie „TikTok“ ir matematiką, – pasakojo H. Zakmanas. – Tai buvo vaikų prašymas, mokytoja pasirengė ir ant lentos užrašė formules, integralus ir diferencialus. Visa tai ji sujungė su tuo, kam skirta „TikTok“ progamėlė, kaip ji veikia žmogaus smegenis. Užvirė tokia diskusija, vaikams buvo taip įdomu! Jie dalyvavo pamokoje taip entuziastingai, kad buvo aišku, jog jiems tai rūpi. Įprastoje mokykloje tai sunkiai įsivaizduojama.“
Mokytojas, pasak jo, turi būti toks lankstus ir prisitaikantis kaip plastilinas, nes jeigu jis visą gyvenimą moko pagal planą, iš knygų, ir staiga mokinys užduoda klausimą, į kurį knygoje nebuvo atsakymo, jis pasimeta.
Pagrindinio Izraelyje „Gifted“ programos Ron Vardi centro vadovas dr. Oferas Kerenas – muzikantas. Centrą lankantys vaikai ateina pas jį ir kartu sudarinėja programą, sprendžia, ką jie nori sužinoti ir ko išmokti. Vėliau pas O. Kereną renkasi mokytojai, kurie kartu sėdi ir suka galvas, ką ir kaip vaikams pateikti.
„Centruose tobulėja visi, ne tik vaikai, – įsitikinęs H. Zakmanas. – Be to, atmosfera labai laisva. Kitaip neišauginsime būsimų šalies lyderių. Galbūt tai skamba su patosu, tačiau taip yra.“
„Gifted“ programos Lietuvoje vadovė Dileta Tindžiulienė pastebi: „Į šią programą atėję mokytojai laimingi, kad jiems nereikia paisyti ribų, kurių jie turi laikytis įprastoje mokykloje. Priešingai – pas mus ne tik galima, bet ir reikia daryti kitaip, ne pagal planą, nes vaikams reikia naujovių.“
Todėl ieškodami mokytojų gabių vaikų ugdymo centrui Vilniuje, programos vadovai renkasi ne tik pradinių klasių mokytoją, bet tokį, kuris greta yra ir kino kūrėjas, bankininkas ar kinų kalbos specialistas. Gabius vaikus „Gifted“ centre šie žmonės mokys kartu su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais, kuriems taip pat įdomu perduoti savo patirtį jauniesiems talentams.
Protų „medžioklė“ – mokyklos suole
H. Zakmanas sako nuolat klausinėjamas, kodėl jis ir „Gifted“ yra Lietuvoje. Atskleidžia, kad dėl kelių priežasčių. Pirmoji, kad švietimo sistemos, jo nuomone, Lietuvoje ir Izraelyje labai panašios, panašios ir abi valstybės.
„Labai daug Izraelio žmonių, kurie yra daug pasiekę, yra buvę litvakai – pavyzdžiui, prezidentas Šimonas Peresas, – sako jis. – Tai tokia pirmoji, politinė priežastis.“
Antroji – bendras verslas. Jau 12 metų Lietuvoje veikiančios kompanijos „IP Capital Group“ steigėjas pastebi, kad Izraelio technologijų ir lietuvių išsilavinimo derinys duoda puikių vaisių: „Jūs ne Indija ir ne Kinija, lengvai bendraujate anglų kalba, jeigu reikia, mokate ir rusų kalbą. IT kompanijoms labai svarbu, kad darbuotojai ne tik turėtų tikrai gerą išsilavinimą IT srityje, bet ir mokėtų anglų kalbą, nes tik taip supras jiems patikėtas užduotis.“
Sėkminga ateitimi besirūpinančios Izraelio įmonės nuolat žvalgosi į geriausius mokyklų vyresniųjų klasių moksleivius. Dar daugiau – baigiančius mokyklą jaunuolius „medžioti“ jau tampa per vėlu, tad protų paieškos pradedamos dar anksčiau.
Beje, ši patirtis jau žengia pirmuosius žingsnius ir Lietuvoje: „IP Capital Group“ įmonėje jau dirba keturi Kauno Maironio universitetinės gimnazijos moksleiviai, du iš jų – „Gifted“ programoje dalyvaujantys Matas Rarivanas ir Dovydas Gražys. Anot H. Zakmano, jie atlieka socialinių tinklų tyrimus ir ši patirtis neabejotinai atsispindės jų gyvenimo aprašymuose.
Talentai gimsta ir dykumoje
Izraelyje viskas prasidėjo nuo 3-5 „Gifted“ programos centrų. Šiandien šalyje jų jau 45, skirtos lėšos dar penkiems.
H. Zakmanas įsitikinęs, kad ir Panevėžyje, ir Alytuje, ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose turi ir gali būti „Gifted“ centrai, nes net ir atokiausiuose kaimeliuose yra gabių vaikų, kuriuos būtina pastebėti.
Jis pateikė pavyzdį, kai „Gifted“ centras buvo atvertas piečiausiame Izraelio mieste Yeruhame.
„Iki tol visi centrai buvo aplink Tel Avivą, – pasakoja H. Zakmanas. – Centrui Yeruhame buvo nepagailėta lėšų – nupirkta dronų, įdiegta įvairių inovacijų, – ir dabar jis konkuruoja su pagrindiniu centru Tel Avive. Nors iki tol atrodė, kad toje dykumoje tik kupranugariai ir beduinai gyvena, iš kur ten gali būti gabių vaikų?“
Dar vienas pavyzdys – repatriantų iš Etiopijos testavimo rezultatai. Kai valstybės lygiu buvo priimtas sprendimas testuoti visus atvykstančių iš Etiopijos vaikus, visiems iš nuostabos išsiplėtė akys, kiek anksčiau pražiūrėta talentų ir žmogiškųjų išteklių, tokie stulbinantys buvo šių vaikų testavimo rezultatai.
Gerai mokytis tampa prestižu
Dar labai svarbu, kad sklandžiai bendradarbiautų trikampis: vaikas-mokytojai-tėvai.
„Šiandien tėvai labai aktyviai domisi savo atžalų ugdymu. Ir anksčiau tai buvo labai svarbu mūsų šeimose, mano tėtis iki ketvirtos klasės kontroliavo visus mano įvertinimus, žinojo apie visas mano sėkmes ir nesėkmes. Tačiau repatrijavę į naują valstybę ir nemokėdami ivrito, tėvai neįsivaizdavo, kaip man sekasi, kol jų neiškvietė į mokyklą ir padedant vertėjui paaiškino, kad jų sūnus sugeba žymiai daugiau, – juokiasi H. Zakmanas. – Tėvai turi nuolat dalyvauti procese, jei prireikia, jie turi gauti ne tik mokytojų, bet ir psichologų pagalbą, kuria „Gifted“ taip pat rūpinasi.“
D. Tindžiulienė priduria, kad mokytojams „Gifted“ patinka, nes nereikalaujama pildyti daug dokumentų, svarbiausia, kad mokytojas bendrautų su vaikais, būtų jiems draugas, mentorius, o ne biurokratinių dokumentų pildytojas.
Ji įsiminė vieną Izraelio berniuką, kuris pasakojo, kad neįstojęs į gabių vaikų ugdymo centrą visus metus mokėsi, kad galėtų įstoti kitąmet. Ir kai įstojo, kaskart grįždamas iš užsiėmimų turėdavo labai daug įspūdžių.
„Mūsų vaikai lygiai taip pat užsidegę pasakoja apie savo patirtis ir užkrečia kitus, – džiaugiasi „Gifted“ programos Lietuvoje vadovė. – Ir kiti nori mokytis. Tai tampa prestižu, o pirmūnas jau nebereiškia nuobodos.“
Vis dėlto apmaudu, kad „Gifted“ Izraelyje pripažįstamas valstybės lygiu, o Lietuvoje gabių vaikų ugdymas priskiriamas neformaliam ugdymui, nors Lietuvos švietimo įstatymas ir skelbia, kad kiekvienas vaikas turi teisę gali gauti išsilavinimą pagal savo sugebėjimus.
„Tačiau mokyklose nėra jokių programų gabiems, tarsi šių vaikų pas mus nė nebūtų, – apgailestauja D. Tindžiulienė. – Kol kas nėra ir universitetinių programų, kaip būsimiesiems mokytojams atpažinti ir ugdyti gabiuosius. Tai spraga, kurią reikia kuo greičiau pildyti.“
Netikintiems, kaip svarbu skirti dėmesio ir gabiesiems, ji siūlo atkreipti dėmesį į faktą, kad vertinant skirtingo amžiaus vaikų gabumus, jaunesnių vaikų šis rodiklis didesnis nei vyresnių. Tai liudija, kad laiku neinvestavus į gabų vaiką, jo gebėjimai neugdomi. Jis praranda motyvaciją, išbarsto turėtą potencialą ir galiausiai lieka vienu iš daugelio.
