Daugelis tėvų teigia, jog vaikai negauna reikiamų psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijų, nėra sudaromos sąlygos bendrauti su klasės draugais. Pasak tyrimo, teigiamai tėvai vertina tik įgytus skaitmeninio bei nuotolinio bendravimo įgūdžius, tačiau jie, deja, nepadeda spręsti išaugusių sunkumų. Negana to, vyriausių mokinių tėvai pastebi itin išaugusį krūvį, o ši įtampa artėjant brandos egzaminams vis auga.
Apie tai, kaip tėvai galėtų padėti savo vaikams, ypač paaugliams ir abiturientams – psichologų ir pedagogų patarimai bei įžvalgos.
Pirmieji nerimo požymiai
Vos keli procentai tėvų pastebėjo teigiamus vaiko pokyčius mokantis nuotoliniu būdu. Daugiausia buvo akcentuojama, kad vaikas tapo piktesnis (39%), mažiau bendrauja (33%), yra labiau išsiblaškęs (29%).
„Vaikų elgesio pokyčiai – vaiko emocinės būklės atspindys. Juk kuo labiau pavargstame ir užstringame monotonijoje – tuo dažniau būname piktesni. Jei vaikai tampa apatiški veiklose ar elgiasi pernelyg iššaukiančiai – kažkas pasikeitė jo aplinkoje. Tie pokyčiai gali būti dėl šeimos, dėl fizinio persikėlimo ar kitų faktorių.
Toks faktorius buvo ir skubus bei greitai įvestas nuotolinis ugdymas. Veiklos dažnai tapo monotoniškos, o bendravimo su draugais ar pažįstamais laikas sumažėjo. Teko prisitaikyti prie kito pasaulio, kai mes bendraujame per nuotolį nematydami žmogaus ir neužmegzdami artimo emocinio ryšio“, – pastebi švietimo ekspertas, pedagogas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir socialinių mokslų daktaras Simonas Šabanovas.
Pedagogas atkreipia dėmesį, kad vaikų nerimas atsispindi ir jų darbuose. Pasak S. Šabanovo, jeigu darbai padaromi greitai, bet atmestinai, ar vaikas jų visai neatlieka, arba nuolat atsiranda priežasčių, kodėl jų nepateikia – vertėtų sunerimti.
„Tai ženklas, kad mokinys jaučia įtampą ir tokiu atveju vaikui (kelias savaites) svarbu leisti pasirinkti krūvį, individualią veiklų struktūrą, pastebėti ir paskatinti, o klaidas taisyti pozityviais patarimais, bet ne priekaištais ir jų išryškinimu. Kartais svarbu tiesiog užkalbinti ir pasikalbėti apie paprastus, ne su mokslu susijusius dalykus. Nesikeičiant situacijai, svarbu pasitarti su psichologu – juk saugi emocinė aplinka yra labai svarbi ir ją reikia formuoti, taip pat ir nuotolinio ugdymo(si) metu“, – pataria S. Šabanovas.
Tėvų pagalba šiuo metu itin svarbi
Jam antrina ir vaikų bei paauglių psichologė, knygų autorė, Asta Blandė. Ji įspėja, kad išaugusio vaikų nerimo požymius greičiausiai šiuo metu gali užfiksuoti tėvai, nes jie mato savo vaikus namuose. Mokytojams tai gali būti sunkiau pastebima, nes mokydami nuotoliniu būdu, kai dalis mokinių net neįsijungia kamerų, jie praranda labai daug informacijos apie tai, kuo iš tikrųjų mokinys gyvena ir kokia jo savijauta.
„Dažniausiai apie emocinius pokyčius išduoda pasikeitęs elgesys, kuriame ryškesni požymiai yra atsiribojimas, uždarumas, vengimas dalintis savo išgyvenimais, dažnas nesėkmių, savęs nuvertinimo akcentavimas, bejėgiškumo, apatijos demonstravimas. Šalia atsitraukimo galime matyti pasireiškiančius susikaupusio pykčio protrūkius, kurie parodo, kad „pavargau, nebegaliu, sunku“. Tokia neapykanta sau ar aplinkai sukelia didžiulį diskomfortą“, – teigia A. Blandė.
Žymiai padidėjęs mokslų krūvis
Prie emocinių sunkumų prisideda ir pasikeitęs darbo krūvis vaikams. Pasak „Norstat“ tyrimo, net 50% moksleivių tėvų vertina, jog vaikai daugiau dirba savarankiškai, apie 40% vyresniųjų klasių tėvų pažymėjo išaugusi savarankiško darbo laiką. Pažymimas smarkus namų darbų išaugimas lyginant su ankstesniu karantino periodu – apie 50% tėvų teigia, jog vaikams užduodama daugiau namų darbų, ypač Vilniaus mokyklose.
Net 55% tėvų pastebi padidėjusį mokymosi krūvį lyginant su pavasario karantino laikotarpiu ir dar 30% respondentų vertina panašiai. Smarkiausiai krūvis išaugo progimnazijos ir gimnazijos moksleiviams (taip teigia apie 66% tėvų).
Kalbėdama apie tai, kaip išaugusio mokymosi krūvio, karantino ir artėjančių atsiskaitymų metu padėti paaugliams ir dar labiau negilinti patiriamų sunkumų, psichologė A.Blandė pataria pirmiausia realistiškai įvertinti aplinkos (tėvų bei mokytojų) lūkesčius.
„Pripažinkime, kiekvienas į pokyčius reaguojame skirtingai: vieniems – tai adrenalinas ir savęs išbandymas gerąja prasme, kitiems – tai nuolatinis stresas, o jis išsekina. Pirmieji gali rodyti aukštus rezultatus, o pastarieji – egzistuoti ties palūžimo riba. Dar yra viena grupė žmonių, kuriems sektųsi geriau, jeigu neužsiimtų savęs ar aplinkybių kaltinimu, o tiesiog darytų tai, ką tuo metu gali geriausiai. Vadinasi, ir pagalbos kryptys yra skirtingos.
Tiems, kurie motyvacijos turi pakankamai – pasidžiaukime, įvertinkime ir kalbėkime apie galimybes, siekius bei planus. Tuos, kuriems sunku, supraskime ir priminkime, kad šiuo metu svarbu ieškoti galimybių, o ne plakti už nesėkmes: kartu atraskime vidinių resursų bent mažais žingsneliais judėti į priekį. Papasakokime vaikams apie mūsų pačių išgyvenimus šiuo metu, pripažinkime, kad tokiu laiku kiekvienas patiria iššūkių ir galiausiai – parodykime, kaip patys įveikiame stresą, kokios praktikos pasiteisina“, – teigia psichologė.
Profesionalią pagalbą gauna ne visi
Tyrimas atskleidė ir dar vieną liūdną faktą: pasirodo, kad reikalingą psichologo konsultaciją gauna vos 12% moksleivių. Tuo tarpu net 52% moksleivių tėvų teigia, jog jų vaikai negauna reikalingos psichologo pagalbos, panašiai atsiliepiama ir apie trūkstamą socialinių pedagogų pagalbą.
Labiausiai psichologinės pagalbos pasigendama Panevėžio mieste, o pagal mokinių amžių jos daugiausiai trūksta dvyliktokams – taip mano net 60% tėvų.
Psichologė A. Blandė patardama, ką galėtų šioje situacijoje padaryti tėvai, siūlo padėti vaikams kurti kryptingas mintis ir padėti ieškoti motyvacijos.
„Nuo ko pradėti? Pripažinkime, kad pastaraisiais metais abiturientai laiko tikruosius brandos egzaminus, kurių gyvenime patirs dar ne vieną dešimtį. Jie yra apie įgūdžius rasti išeitis, kai situacija nepalanki, matyti pravirą langą, kai durys užsidaro ir galimybes siekti tikslų, kai daug kam atrodo, kad tai padaryti neįmanoma“, – teigia A. Blandė.
Nuoširdaus pokalbio galia
Dar vienas sunkumas, kuris neprisideda prie geresnės mokinių savijautos, yra karantino metu pasikeitę laisvalaikio įpročiai. „Šviesos“ užsakyto tyrimo respondentai konstatavo, kad net 64% moksleivių daugiau nei 4 val. savo laisvalaikio praleidžia prie ekranų, o 72% moksleivių bendrai prie ekrano praleidžia daugiau nei 6 val. Praleidžiančiųjų virš 8 val. ypač padaugėja nuo 8 klasės. Virš 6 val. praleidžia apie 51% visų vyresniųjų klasių moksleivių, o 35% vaikų mažiau skaito. Švietimo ekspertas S. Šabanovas pataria vaikams padėti organizuoti laiką taip, kad jis kuo mažiau vargintų fiziškai ir emociškai.
„Svarbu vyresniems vaikams turėti aiškią dienotvarkę. Reikia skirti konkretų laiką pamokoms, pasiruošimui joms ir namų darbų darymui bei atskirti jį nuo laisvalaikio: sporto, muzikos ar kito neformalaus ugdymo, bendravimo su draugais. Jeigu vaikas nelanko neformalaus ugdymo ar sako, kad neturi laiko – galima sukurti „būrelį“ ir namuose: galbūt žaisti šachmatais ar šaškėmis, piešti, ar net klausyti repo ir palyginti, kaip keičiasi muzika. Svarbu natūralumas! Vakarais rekomenduoju bendrą vakarienę, kad visa šeima galėtų pasikalbėti ne apie mokslus ir darbus, bet kitais paprastais ir gyvenimiškais klausimais. Neklauskime kaip sekasi, nes atsakymo nebus, o klauskime kuo padėti? Ką matei ar girdėjai įdomaus?“, – teigia S. Šabanovas.
Jam pritaria ir psichologė A. Blandė. Ji pastebi, kad norėdamas atgauti jėgas negali nuolat daryti to paties iki išsekimo. Būtina keisti veiklas: duoti darbo tiek protui, tiek kūnui, tiek emocijoms.
„Bendraudami su vyresniaisiais paaugliais, girdžiu, kad geriausia atgaiva – galimybė bendrauti su bendraamžiais „apie gyvenimą“ – tai nuima nemažai krūvio ir atpalaiduoja. Žinoma, puiki pagalba yra mėgstama veikla: sportas, muzikos klausymas ar kūrimas, piešimas, mandalų spalvinimas, pasivaikščiojimas mėgstamoje aplinkoje, mintis nukreipiantys ir jaunimo gyvenimą atspindintys serialai“, – pataria psichologė.
Svarbu nemoralizuoti ir nekelti tono
Galiausiai svarbiausia, ką gali padaryti tėvai – tai neaštrinti ir taip sudėtingos situacijos ir nesukurti papildomų emocinių sunkumų savo vaikams. Švietimo ekspertai pasidalino ir savo asmenine patirtimi.
„Žmonių tarpusavio ryšys visada bus pirmiausia apie empatiją – supratimą, kad nujaučiu, kokioje situacijoje esi, matuojuosi tavo batus. Ir užuot nuolatos patarinėjusi, moralizavusi, tiesiog klausausi, klausiu ir leidžiu kalbėti. Vietomis sustiprinu galimybes, pasidžiaugiu atradimais ir klausimais sukeliu abejones, kai veiksmai yra labiau nukreipti „prieš save“.
Kai sunku – siūlau arbatos, kviečiu kartu eiti pasivaikščioti, paprašau pagalbos mano asmeninėje veikloje, taip parodydama, kad rūpinuosi ir myliu, dėl to, kad esi, o ne dėl to, kad elektroniniame dienyne „blizga“ rezultatai. Juk neretai – tai ir mūsų, tėvų, brandos egzaminai: ar per dvylika metų išmokome atskirti savo ir vaiko vertę nuo jo rezultatų“, – sako A. Blandė.
S. Šabanovo teigimu, norint išsakyti vaikui ir ypač paaugliui pastabas, apie jas kalbėtis būtina, tačiau svarbu neaštrinti padėties jeigu vaikas atsako pakeltu tonu. Jis pataria jokiu būdu nesakyti, kad vieno ar kito dalyko paauglys nepadarė, bet priminti, paprašyti, paklausti, ar galėtų.
„Suprantu, kad būna dienų, kad mokiniai nieko nenori, bet daugeliu atveju tai banguotas kelias, kurio metu pažįstamas paauglių ir suaugusiųjų pasaulis. Paklauskite savęs, ar patys nebuvome suklydę? Ar buvo taip, kad pats paauglystėje tikrai galėjau pasielgti kitaip? Rekomenduoju aptarti bei matomoje vietoje pasikabinti ir visos šeimos susitarimus (geriausia ne daugiau negu tris). Jie turi būti konkretūs ir trumpi, sukurti visų šeimos narių ir priminti apie bendrumą bei rūpinimąsi vienas kitu“, – pataria S. Šabanovas.
