Justinai ypač sunku buvo pradinėse klasėse, nes dažnai užmiršdavo atlikti namų darbus, buvo kaltinama, kad yra netvarkinga.
Kadangi kiti moksleiviai negaudavo tiek daug pastabų, Justinos nepaliko jausmas, kad jai kažkas negerai. Tuometėje Kauno „Santaros“ vidurinėje mokykloje nebuvo nė vieno mokytojo, kuris būtų supratęs, kas dedasi mergaitės širdyje.
Užsienyje pasijuto geriau
Nusivylimas savimi būdavo dažnas jos palydovas. Jausdamasi nuskriausta moksleivė svarstydavo, kuo yra prastesnė už kitus.
Paauglystėje šis jos sutrikimas, matyt, nebuvo didelis, nes mergaitė mokėsi gabiausių moksleivių klasėje. Jai patiko fizikos, lietuvių kalbos pamokos.
Baigusi vidurinę mokyklą Justina išvyko studijuoti į Škotiją, bet po trijų mėnesių grįžo į Lietuvą. Vėliau apsisprendė mokytis Olandijoje vienoje menų akademijoje, kur pasirinko interaktyvųjį medijos dizainą.
„Tuo metu mano savivertė buvo menka, nerimavau, ar sugebėsiu su visais susidraugauti“, – prisiminė Justina.
Bet būdama užsienyje ji pasijuto kur kas mažiau sukaustyta nei Lietuvoje. Ji mano, kad taip atsitiko dėl didesnio aplinkinių pakantumo. Olandijoje ją sužavėjo tai, kad dėstytojai bendrauja su studentais kaip su sau lygiais.
Kreiptis į medikus ir išsiaiškinti, kodėl jaučiasi kitokia, Justina nutarė tik grįžusi po studijų į Vilnių. Tuo metu ji ieškojo pagalbos ne dėl išsiblaškymo ar kitokių problemų, o dėl to, kad ją ištiko kultūrinis šokas.
J.Laukaitytė gydėsi nuo depresijos, vėliau kreipėsi į psichoterapeutę. Praėjus pusmečiui nuo terapijos pradžios ši specialistė užsiminė Justinai, kad ją gali varginti aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.
Tai raidos sutrikimas, kai sunku sutelkti dėmesį, valdyti impulsyvumą ir aktyvumą. Dažniausiai ši liga nustatoma vaikystėje, tačiau pasitaiko atvejų ir vėlesniame amžiuje. Lietuvoje valstybinėse gydymo įstaigose suaugusieji dėl tokios ligos nėra tiriami, tik vaikai.
Prieš metus dizainerei pavyko privačioje klinikoje rasti specialistą, kuris konsultuoja dėl aktyvumo ir dėmesio sutrikimo ir suaugusiuosius.
Atlikus tyrimus dizainerės įtarimai pasitvirtino. Pasirinkusi kūrybinį darbą moteris džiaugėsi, kad neturi kasdien keltis anksti ir eiti į biurą. Su draugu įkūrusi kūrybinę studiją J.Laukaitytė ne tik projektuoja baldus, bet ir juos gamina.
Ragina kreiptis į medikus
Kurdama moteris jaučiasi laiminga. Jeigu būtų anksčiau supratusi, kaip aktyvumo ir dėmesio sutrikimas lemia asmenybės formavimąsi, santykius su kitais, būtų patyrusi mažiau dvasinių kančių.
Justina prisipažino, kad yra impulsyvi, gali greitai užsidegti, bet dabar ji žino, jog privalo stebėti savo emocines būsenas.
„Prieš ką nors darydama ar reaguodama turiu kelias minutes ramiai pagalvoti“, – neslėpė dizainerė.
Emociniai pliūpsniai – tik vienas simptomų, būdingų raidos sutrikimui. J.Laukaitytės istorija rodo, kad galima išmokti tvardytis.
Papasakojusi vienoje televizijos laidoje apie savo gyvenimą J.Laukaitytė sulaukė ne vieno laiško socialinių tinklų paskyroje. Aštuonerių metų sūnų auginanti viena mama skundėsi, kad berniukas negali lankyti mokyklos, nes dėl impulsyvumo nesugeba prisitaikyti prie kitų ir kartu atlikti mokytojo paskirtų užduočių, todėl jaučiasi atskirtas.
Dėl koronaviruso pandemijos dizainerė nesijaučia atskirta nuo viso pasaulio: „Kai galvoje chaosas ir aplinkoje daug neaiškumų, man būna nelabai gerai. Todėl griežti apribojimai atnešė šiek tiek ramybės, pradėjau netgi geriau miegoti.“
Ji ragino išsiblaškiusius ir susikaupti negalinčius žmones nesibaiminti kreiptis į medikus ir sužinoti, ar jie nekenčia nuo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromo.
Būtina specialistų pagalba
Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, vaikų neurologė-socialinė pediatrė Laima Mikulėnaitė pažįsta ne vieną šeimą, auginančią vaiką, kuris kenčia nuo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo.
Tai vienas dažniausių ir sunkiausių vaikų bei paauglių negalavimų, kuriam būdingas užmaršumas, aplaidumas, išsiblaškymas, impulsyvumas ir padidėjęs aktyvumas.
Gydytoja pripažino – jei vaikui nustatytas toks sutrikimas, naivu tikėtis, kad be specialistų pagalbos jam pavyks prisitaikyti visuomenėje.
Dažniausiai tokie vaikai pasižymi protiniais gabumais, bet dėl tam tikrų smegenų vystymosi ypatybių būna kitokie.
– Kaip anksti galima įtarti dėmesio ir aktyvumo sutrikimą?
– Jei naujagimis nuolat muistosi, būna neramus, vadinasi, jam kažkas neduoda ramybės. Vienas būdingiausių požymių – pavėluotai formuojasi savireguliacija, kuri lemia žmogaus gebėjimą prisitaikyti aplinkoje. Jei nuo gimimo negalima suprasti, kada vaikas nori valgyti, kada miegoti, jei jį dirgina šviesa, garsai, tėvai turėtų į tai atkreipti dėmesį.
Pradėję vaikščioti tokie mažyliai būna nenuoramos, nenustygsta vienoje vietoje, nemoka vieni žaisti. Kartais mamos skundžiasi, kad jų vaikas – lyg amžinas variklis.
Ilgainiui judrumas pradeda trukdyti gyventi. Vaikas negali susikaupti, nemoka atlikti tam tikrų užduočių, jam norisi viską daryti savaip. Pradėjęs lankyti darželį toks vaikas nemoka prisitaikyti, jis nori lyderiauti, dažnai nekreipia dėmesio, ką daro kiti bendraamžiai.
Dar vienas požymis – impulsyvumas. Bet kokia pastaba ar situacijos nesuvokimas priverčia vaiką reaguoti audringai. Apie tokius vaikus sakoma – ranka jiems kyla greičiau nei mintis galvoje.
Dėl impulsyvumo jų šalinasi bendraamžiai, neretai jie netenka draugų, jų niekas nekviečia į gimtadienį. Sunku būna ir darželio auklėtojoms, jos skundžiasi, kad nenuoramos trukdo kitiems vaikams. Sulaukęs pastabos toks vaikas gali pasielgti šiurkščiai.
Sunku ir tėvams auginti vaiką, kenčiantį dėl raidos sutrikimo. Pradėję lankyti vidurinę mokyklą tokie vaikai nesupranta užduočių, neruošia pamokų, nes jiems neįdomu.
Bet jie gali būti labai smalsūs. Vos per kelias minutes toks vaikas gali viską ištraukti iš stalčių – kartą mano darbo kabinetas atrodė kaip nusiaubtas tornado.
Ne paslaptis, kad dėl pernelyg didelio aktyvumo vaikas pasidaro nemėgstamas, – pyksta ne tik auklėtojai, bet ir tėvai. Iš tikrųjų toks vaikas yra nelaimingas, jis nekaltas dėl to, kad jo smegenys reaguoja kitaip.
Neretai jie vadinami neklaužadomis, bet tai nėra temperamento savybė, o raidos sutrikimo pasekmė.
– Ar dažnai tokie vaikai jaučiasi vieniši?
– Apie trečdalį tokių vaikų būna nerangūs, nemoka apeiti kliūčių, nenori dalyvauti fizinio lavinimo pamokose. Jie gali kentėti dėl patyčių.
Juos gali varginti mokymosi sutrikimai, kai būna sunku rašyti, skaityti, atlikti matematikos užduotis, nors protiniai gebėjimai gali būti puikiausi.
Tai atsitinka dėl to, kad nemokėdami sutelkti dėmesio vaikai būna išsiblaškę, greitai užmiršta, kas buvo užduota namų darbams, neretai pameta įvairius daiktus. O jeigu kamuoja ir kalbos sutrikimai, nemoka išreikšti minčių, jų nesupranta kiti vaikai.
– Kokia galima pagalba?
– Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra gydomas. Tėvai, auklėtojai ir mokytojai turi suprasti, kad toks vaikas nėra išdykėlis, o turi tam tikrą raidos ypatumą, todėl jam būtina pagalba.
Vaikui reikia padėti susiplanuoti dienotvarkę, jis turi žinoti, ką ir kada turės atlikti. Gali būti skiriamas mokytojo padėjėjas.
Kita vertus, hiperaktyvūs vaikai gali daug pasiekti, pavyzdžiui, paskatinus juos sportuoti. Jiems tinka individualios treniruotės, todėl reikėtų pasiūlyti rinktis ne komandinę sporto šaką, lengvąją atletiką ar plaukimą.
Vaikai taip pat turi mokytis valdyti emocijas, susitvarkyti su pykčiu. Jie turi tramdyti savo impulsyvumą.
– Ar gali padėti tam tikra dieta?
– Atliekant tyrimus pastebėta, kad kenčiantiems nuo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo vaikams dieta yra svarbi. Cukrus smarkiai veikia vaiko smegenis.
Kai kurių tyrimų išvados rodo, kad išbraukus saldžius patiekalus iš valgiaraščio ir apribojus cukraus kiekį maisto produktuose gerėja tokių vaikų adaptacija.
– Ar būna atvejų, kai skiriamas medikamentinis gydymas?
– Vaistai padeda reguliuoti tam tikrų biologiškai aktyvių medžiagų kiekį smegenyse, todėl gerėja vaiko būsena. Nepilnamečiams medikamentinį gydymą skiria vaikų psichiatras.
Sulaukus aštuoniolikos metų gydymas gali būti tęsiamas, jeigu ir toliau vargina aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Kita vertus, suaugęs žmogus gali daug ko išmokti ir atrasti savo vietą.
Tačiau kai kurie dėl savo impulsyvumo gali netekti darbo, netgi tapti nusikaltėliais.
Ypač svarbu kuo anksčiau nustatyti aktyvumo ir dėmesio sutrikimą – kol vaikas mažas, jam galima labiau padėti.
