Padeda būreliai
Pristatydamos VU mokslininkų projektą „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl COVID-19 metu: grėsmės ir galimybės ekosisteminiu požiūriu“ tyrėjos vaikų bei paauglių psichologė psichoterapeutė dr. Rima Breidokienė ir psichologė Edita Baukienė pabrėžė, kad nenumatytas staigus pokytis paveikė ir vaikus, ir mokytojus.
Tyrimo metu patvirtinta, kad vaikai prie ekranų praleido daugiau laiko ne tik mokydamiesi, bet ir leisdami laisvalaikį.
Net 52 procentai vaikų išmaniuosius prietaisus rinkosi laisvalaikio metu ir prie jų praleisdavo papildomai 2-4 valandas kasdien, nors mokymuisi daugeliui (61 proc.) užteko ir iki 2 valandų ekranų laiko.
Mokslininkai pastebi, kad vaikų sveikata labiau pablogėjo antrojo karantino metu. Dažniau minimi somatiniai simptomai, kaip galvos, pilvo, akių ir kiti skausmai, prastesnė emocinė savijauta, ryškesis miego nepastovumas, mažesnis noras mokytis ir nukentėję santykiai.
Taip pat paaiškėjo, kad neformalus ugdymas tapo vienu iš apsauginių veiksnių.
„Tie vaikai, urie lankė būrelius vienokia ar kitokia forma – žymiai mažiau laiko leido prie ekranų, mažiau turėjo somatinių simptomų, buvo geresnis elgesys ir savijauta, didesnė mokymosi motyvacija, mokymosi rezultatai geresni“, – teigė R.Breidokienė.
Šiuo atveju, pasak tyrėjų, svarbiausia yra tėvų priežiūra – būtent suaugusieji turi užtikrinti geras fizinės ir psichinės sveikatos sąlygas, riboti laiką prie ekranų, kai jis nebūtinas, stiprinti vaikų sveikatą, skatinti fizinį aktyvumą, planuoti miego režimą.
„Vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių – pačių tėvų patiriama įtampa, stresas, neigaimos emocijos, kas irgi veikia vaikus“, – pabrėžė E.Baukienė.
Grasinimai nepadės
Skaitmeninės etikos centro steigėja Rasa Jauniškienė pranešime „Gal mažiau skaudės online?“ dalijosi informacija, kaip ir kuo vaikai gyvena virtualiame pasaulyje.
Net 50 proc. gimnazistų prisipažįsta, kad jaučiasi perdozavę interneto bent kartą per savatę, o penktadlis – net kasdien.
Vaikai neslepia, kad virtualioje realybėje jie patiria ir daug neigiamų patirčių, pavyzdžiui, kuomet išplatinamos jų asmeninės žinutės, įtampą kelia susirašinėjimas, kuomet bijo suklysti, nuolatinis nusivylimas savimi, nes kiti yra gražesni.
„Jei anksčiau kovojome su patyčiomis, kurios vykdavo tik tuo metu, kai vaikai eidavo į mokyklą, internete dabar juos pasiekia 24 valandos nesibaigiančių patyčių“,- atsidūsta R.Jauniškienė.
Jungtinėse Karalystėse apklausta 125 tūkst. jaunuolių, kurie prisipažino, kad daugiau nei 2 val. prie ekranų jiems didina depresiją. Vienas nepilnametis iš dešimties per naktį patikrina telefoną bent 10 kartų.
R.Jauniškienė pabrėžė, kad drausti, grasinti, riboti neverta ir patarė iš kovos lauko pereiti į bendradarbiavimo erdvę, kuomet tėvai kalbėdamiesi su vaikais geriau juos pažindami ir gali rasti sprendimą.
Kviesti turi tėvai
Šeimos ir porų santykių konsultantas, kognityvinės ir elgesio terapijos praktikas Vaidas Arvasevičius savo pranešimą „Vaikams kaip niekada reikia tėvų“ pradėjo retoriniu klausimu: „Pirmiausia, klausimas ką daryti ne su vaikais, o su tėvais?“.
Jis priminė, kad skaitmeninė erdvė nesiruošia pasiglemžti vaikų, o tik jų dėmesį.
„Sakyčiau, viena pandemija padėjo kitai pandemijai pasistūmėti sparčiai į priekį“, – teigė V.Arvasevičius ir ironiškai šyptelėjo, kad tėvų prašymai „Gal gali vieną kartą pasitraukti nuo ekrano“, „Kokios čia idiotiškus žaidimus žaidi“ ir panašūs yra visai beverčiai.
Skaitmeninis turinys vagia ne tik vaikų laiką, bet tėvų autoritetą vaikų akyse. Juk kompiuteriniai žaidimai taip sustiprintai perteikia realybę, ten visad viskas vyksta greičiau, įdomiau, tad paprastas gyvenimas tampa tiesiog nepatraukliu.
„Vaikus reikia kviesti į santykį. Aišku, sakysite, kad paauglį pakvietus į pasivaikščiojimą, šis atšaus, kad jei norisi, pats ir eik. Galime dėstyti argumentus apie gryno oro naudą ir panašius, bet ir tai jiems neįdomu. Geriau prisipažinti, kad esu ilgesio kamuojamas tėtis ir pasiilgau buvimo kartu, jausmo, kai einame šalia ir galime pasikalbėti“, – pataria šeimos konsultantas.
Jis siūlo akcentuoti ne į „reikia“ ar kokia iš to būtų nauda vaikui, bet į savo emociją. Koks vaikas atsisakys pažaisti šachmatais, jei vienas iš tėvų pašmaikštaus, kad nori pamatyti jį pralaiminti ar pats nori jam pralaimėti?
„Nesakau, kad reikėtų vaikus izoliuoti nuo skaitmeninio pasaulio, bet vaikams reikia ryšio su tėvais. Galime padėti savo vaikams tas vertybes susigrąžinti, akcentuoti kad tai nėra prievarta, o gėris, nors galbūt vaikai sakys, kad žudote jų svajones“, – šypteli V.Arvasevičius.
