Bet tenka vis dar išgirsti vieną iš dviejų populiariausių, tarsi savaime suprantamų atsakymų: a) nežinau (išreikštas kitais žodžiais arba nepastebimu pečių gūžtelėjimu; b) populiariąją frazę „egzaminuose.“
Aukštais balais išlaikyti brandos egzaminai (šiuo atveju vadinkime juos „atminties patikrinimu“), teoriškai turėtų atverti duris į geriausią universitetą, siekiant įgyti aukštų kvalifikacijų reikalaujančią profesiją. Nepatekusiems į aukštojo mokslo įstaigą, galbūt, teks tenkintis darbais be galimybės kilti karjeros laiptais.
Tuo patikėjęs mokinys, kuriam ši „ideologija“ aktyviai „kalama“ jau nuo maždaug dešimtos klasės (tai gali priklausyti nuo mokytojų, tėvų ar senelių perdėtų lūkesčių) gyvena baime lemtingam žinių patikrinimui. Tokia būsena tampa pagrindiniu motyvacijos mokytis varikliu. Prastai veikiančiu, iš pagrindų neteisingu, bet varikliu.
Man labai patiko vieno JAV koledžo profesoriaus pasakyti žodžiai: „The A students work for the B students, the C students run the businesses and the D students dedicate the buildings.“ Neformalus mano vertimas skambėtų taip: mokykloje nesėkmės yra nepakenčiamos, o gyvenimas susideda iš nesėkmių. Taigi, kodėl ne vienam pirmūnui baigus mokyklą sunkiai pavyksta įveikti nesėkmes, po jų atsitiesti ar ieškoti kūrybiško sprendimo spręsti iškilusias problemas.
Anglų kalboje žinomas terminas: „Straight A's Complex“, lietuviškai „susikirtimo baimė“. Harvardo verslo mokyklos lektorė Whitney Johnson leidinyje „Harvard Business Review“ pastebi, jog šiandien prestižinės aukštosios mokyklos paruošia daugiau moterų nei bet kada anksčiau, tačiau jos tampa ne kompanijų valdytojomis, o tik vidutinės kategorijos vadybininkėmis. Anot jos, JAV 51.4% moterų užima vadybininkės (angl. middle manager) pareigas ir tik 4.2% tampa generalinėmis direktorėmis.
Jei mokyklą galėtume sudėti į dėžę, kiek vietos toje dėžėje užimtų baimė suklysti? Nepadarei namų darbų – minusas, nežinai teisingo atsakymo – minusas (arba minusiukas, tokiu atveju jei mokytojai taiko švelnias vertinimo priemones). Minusams ir pliusams mokymosi praktikoje vietos atsiranda, o štai diskusijai, kodėl atsakymas neteisingas ar namų darbai neatlikti, ne. Mokymosi programos tokios perkrautos, jog vietos atsiranda tik įvertinimui simboliu. Man išgirdus tokius mokinių išgyvenimus norisi, kad visi pagaliau išgirstų ir suprastų: atradimai ir progresas yra pasiekiamas tik nesėkmių ir bandymų keliu.
Mokykla – mokymo ir ugdymo įstaiga įgyvendinanti žinių ir įgūdžių perdavimo tradiciją, tačiau tokiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje tradicinis bekontekstis faktų mokymasis mintinai, manau, neteko prasmės. Kiekvienas išmanusis telefonas mokinio kišenėje, bet kokiu metu, iš bet kur suteikia prieigą prie mums reikalingų tikslių faktų.
Deja, niekur nesitraukiančios, o tik sparčiai gausėjančios technologijos tapo ne vieno mokytojo „galvos skausmu.“ Mokiniams įprastą „raktą“ į beribę informaciją dažnas mokytojas vis dar laiko „priešu“, pripažindamas tik telefono galimybes skaičiuotuvui ar žodyno naudojimui pamokoje. Ar tai išteklių, ar finansinės paramos iš vyriausybės nepakankamumas, o gal kartais ir nenoras matyti esančias problemas? Ir viena ir kita yra žalinga mokymo(si) procesui.
Technologijų gausa didelė, tačiau jų pritaikymo metodika bei įvairovė skurdi. Praktinių žinių pritaikymui ir komandinio darbo įgūdžiams vis dar skiriamas minimalus pamokos laikas, nors darbo rinka diktuoja visiškai priešingas tendencijas ir poreikius. Jaunam žmogui, kuris ruošiasi savarankiškai „išeiti į pasaulį“, kur gebėjimai rasti ir pasirinkti reikalingą informaciją veiklai yra būtini ir aukštai vertinami, inovatyvių mokymo(si) įrankių reikia jau šiandieną.
Problema, manau, kompleksinė, o tame „komplekse“ didžiausią dalį sudaro neatnaujinamos mokymosi programos. Susidaro įspūdis, kad mokytojai, mokiniai juda „5G ryšio greičiu“ kai tuo metu programų atnaujinimo proceso įgyvendinimo darbai vyksta naudojant 2G ir „Internet Explorer“.
Jeigu paskaitytumėte bendrojo ugdymo programas, suprastumėte, kad mokytojai neturi laiko išdėstyti visą programose numatytą medžiagą. Tai kaip tada galime kalbėti apie moksleivių analitinio bei kritinio mąstymo ugdymą, komandinių ir praktinių gebėjimų lavinimą, mokymą spręsti konfliktines situacijas, t. y. ugdyti visus reikalingiausius įgūdžius šiuolaikinėje visuomenėje.
Daugybė klišių, baimių, stigmų vis dar egzistuoja švietimo sistemoje. Mūsų visuomenėje ne pirmus metus yra kalbama apie švietimo reformos poreikį. Diskusija aktyviai verda tiek mokinių, tiek mokytojų, tiek politikų tarpe. Kaltinamos atgyvenusios mokymo programos, nemotyvuoti mokiniai ir net vyriausybė.
Dažnai tik žadama, kuriamos viltys, o pokyčiai mokyklų ir jų bendruomenių taip laiku ir nepasiekia. Norint pakeisti šią situaciją mums visiems reikia dėti daug pastangų, siekti bendradarbiavimo tarp mokytojo, mokinių, tėvų, visuomenės. Kuomet visos šios socialinės grandys jungs vieną kitą glaudžiais kūrybingo komandinio darbo ryšiais, tuomet galėsime tikėtis pozityvių pokyčių švietimo sistemoje.
Džiaugiuosi, jei perskaitę šį tekstą prisiminėte, kad jūsų patirtis mokyklos suole buvo visiškai kitokia. Galbūt prisiminėte tuos Mokytojus, kurie savo darbą atliko su polėkiu, nuoširdžiu noru perduoti žinias, praversiančias jums darbuose ir kasdieninio gyvenimo iššūkiuose, ne tik egzaminuose.
O jei šis straipsnis, pakliuvo į mokytojų rankas, tikiuosi jiems tai buvo tarsi patvirtinimas, kad jie savo darbą atlieka teisingai. Tariu ačiū tiems pedagogams, kurie perkrautų formaliojo mokymo programų turinyje randa laiko skatinti vidinį jauno žmogaus tobulėjimą, jo norą būti kūrybingu, puoselėti kiekvieno ugdytinio savitą identitetą.
Ačiū tiems, kurie ugdo gebėjimą bendradarbiauti, ieškoti ne tik teisingų, bet ir įvairių, netradicinių problemų sprendimo būdų, suvokia emocinio intelekto, analitinio, kritinio mąstymo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje ir šių gebėjimų integraciją mokymosi planuose. Būtent bendradarbiavimas ir dėl to nuveikti darbai daro mokyklą svarbia, aktualia ir tokia reikalinga bendruomenės gyvenime.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. Autorius yra tarptautinio projekto „Debate Your Issue“ dalyvis. Projekto tikslas – kovoti su augančiu euroskepticizmu, nesidomėjimu naujienomis bei mažėjančiu įsitraukimu į politiką jaunimo tarpe.
„Debate Your Issue“ organizatorius Lietuvoje – Asociacija „Jaunimo debatai“. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga pagal programą „Erasmus+“. Projekto informacinis partneris – lrytas.lt.
