– Kaip save pristatytumėte skaitytojams? Kokia yra jūsų darbo sritis, specializacija?
– Esu įgijusi dvi specialybes – ergoterapeutės bei masažuotojos. Vis dar gilinu žinias apie vaikų ergoterapiją, jų raidą, vaikų ugdymą ir lavinimą, o masažo srityje – tiek apie vaikų, tiek apie suaugusiųjų masažus. Augindama dukrytę, sugalvojau pradėti kurti savo instagramo ir feisbuko puslapį @benefitsoftherapy.
Tai virtuali platforma, kur rašau ir su tėveliais dalinuosi informacija apie vaikų ergoterapiją, jų raidą, į ką svarbu atkreipti dėmesį, auginant vaikus ir kaip lavinti bei ugdyti juos namuose.
Žinoma, taip pat kalbu ir apie masažus bei jų naudą. Labai stengiuosi, kad visa informacija, kurią pateikiu tėvams, būtų naudinga ir lengvai bei aiškiai suprantama. Na, o pasibaigus karantinui, labai tikiuosi vėl organizuoti seminarus tėveliams.
– Ergoterapijos srities specialistai gelbsti žmones, turinčius fizinių sutrikimų, padeda palaikyti produktyvų gyvenimo tempą pagal jų norus ir galimybes. Kas paskatino pasinerti būtent į tokio pobūdžio veiklą?
– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad stodama būtent į ergoterapijos studijų programą, aš labai gerai žinojau kur stoju. Taip nebuvo. Pačios pirmos pažintinės praktikos metu iš vis galvojau: „Kurgi aš čia papuoliau, man čia tikrai ne vieta“. Kita vertus, prasidėjus paskaitoms orientuotoms į pasirinktą specialybę, man viskas pasidarė įdomu.
Kai sulaukiau pirmosios praktikos ir turėjau galimybę pirmą kartą „prisiliesti“ prie pacientų ir pamatyti tikrąjį ergoterapeuto darbą, tuomet supratau, kad tai iš tiesų mano sritis. Man visada labai rūpėjo, kaip jaučiasi kiti, svarsčiau, kaip galėčiau jiems padėti, patarti.
Turbūt nuo vaikystės jau turėjau empatijos jausmą, kuris reikalingas ergoterapeuto darbui. Studijuodama turėjau ir masažų paskaitas. Net žodžiais sunku nusakyti, kaip man jos patiko, kaip patiko mokytis ir sužinoti daugiau apie įvairias masažo technikas, masažo naudą.
Dar studijų metu aš pradėjau mokytis daugiau apie pačius masažus, lankyti įvairius kursus. Tad aš visada mėgstu sakyti, kad studijuodama vieną specialybę, aš netikėtai atradau dvi savo gyvenimo meiles.
– Kokius pratimus vaikams rekomenduotumėte atlikti kasdien tam, kad užtikrinti sensorinės sistemos optimalią veiklą bei mokyti vaiką atitinkamai reaguoti į išorinius dirgiklius?
– Visi pratimai priklauso nuo vaiko amžiaus, bet visų pirma, labai svarbu suprasti, kad vaiko pojūčius labai svarbu pradėti lavinti nuo pat kūdikystės.
Pirmasis kūdikio mėnuo skirtas susipažinimui su mama, tėčiu, aplinka, šiltiems apsikabinimams ir ramybei. Vėliau jau galima pradėti pojūčių lavinimą. Tai yra labai paprasta – tiesiog stengtis su kūdikio rankyte liesti kuo skirtingesnius ir įvairesnius paviršius: šiltus, šaltus, švelnus, šiurkščius, grubius ir panašiai. Liečiant, būtinai vaikui įvardyti tuos skirtingus pojūčius.
Kai kūdikis didesnis, ypatingai, kai prasideda primaitinimas, aš skatinu tėvelius leisti vaikams pauostyti skirtingus maisto produktus: vanilę, apelsiną, ramunėlių arbatą ir t.t.
Vyresnius vaikus pakviesti kartu gaminti maistą, kepti pyragą ir leisti pauostyti, paraugti maisto produktų: saldžių, rūgščių, karčių, sūrių ir panašiai.
Klausai lavinti lavinti galima pasigaminti įvairių naminių barškučių iš medinių, plastmasinių, metalinių dėžučių ir įvairių kruopų. Taip pat leisti vaikui klausytis įvairių gamtos ir gyvūnų garsų bei, žinoma, būnant lauke, atkreipti dėmesį į girdimus garsus. Viską labai svarbu vaikui įvardyti.
Regos pojūčiams lavinti viskas panašiai: labai svarbu išėjus į lauką, nepamiršti pažvelgti į dangų, į žemę, pastebėti net mažiausias smulkmenas – kokios spalvos gėlės, lapai, medžiai, dangus, krūmai, namai... Būnant namuose, labai puikus pratimas – leisti vaikui surūšiuoti gyvūnų raštus. Tik dar kartą primenu, tėveliai būtinai viską turi įvardyti vaikui.
– Ar tiesa, jog smulkioji motorika glaudžiai susijusi su vaiko kalbinėmis galimybėmis? Kokius pratimus vaikams atlikti kasdien, siekiant lavinti smulkiąją motoriką?
– Taip, tai yra visiška tiesa. O paaiškinimas labai paprastas – zonos, kurios yra atsakingos už rankų judesius ir zonos, kurios yra atsakingos už kalbą, yra viena šalia kitos. Tad miklindami, mankštindami pirštukus, mes skatiname vystytis kalbinius įgūdžius, ruošiame vaiko rankytes rašymui.
Kaip lavinti smulkiąją motoriką ir kokius pratimus atlikti? Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į lytėjimą – leisti vaikui liesti kuo įvairesnius paviršius bei čiupinėti, imti į rankas skirtingų formų daiktus.
Vaikui augant, visos užduotys turėtų sunkėti. Kūdikiui užtenka pirštukų, delniukų masažo, kiekvieno pirštelio palankstymo, o vyresniems jau reikėtų sugalvoti užduočių, kurios skatintų veiksmus atlikti rankytėmis, pirštukais. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog augant vaikui, daiktai, kuriais duodama žaisti ir manipuliuoti rankomis, turi mažėti.
Kuo vyresnis vaikas, tuo daiktai yra smulkesni. Jie turi būti sunkiau suimami, suspaudžiami, įdedami ar ištraukiami. Skatinkite vaiką kuo daugiau piešti su įvairiomis piešimo priemonėmis arba tiesiog piešti su pirštais, spalvinti spalvinimo knygeles, klijuoti lipdukus.
Taip pat smulkiąją motoriką lavina klijavimas, karoliukų vėrimas, karpymas, monetų, sagų rūšiavimas ir dėjimas į taupyklę, kiaušinio lupimas, įvairių smulkių detalių rūšiavimas, kruopų ar vandens perpylimas iš vieno indo į kitą su samčiu ar šaukštu.
– Neretai tenka susidurti su vaikų rodomais „ožiukais“, skatinant užsiimti viena ar kita veikla. Kokius žaidimus žaisti su vaiku, kad būtų ne tik naudinga, bet ir smagu?
– Visų pirma, aš nesu linkusi naudoti žodžio „ožiukai“. Net kabutėse. Reikia tėveliams suprasti, kad vaikų nenoras žaisti ar atlikti tam tikrus veiksmus nėra dėl to, jog jie užsispyrę ar specialiai to nenori daryti.
Prieš siūlant tam tikrą veiklą, aš visuomet rekomenduoju atsižvelgti į savo vaiką ir jo pomėgius. Atkreipti dėmesį į jo raidą – ką šiuo metu jam sunkiau ar lengviau padaryti. Neretai siūloma per sudėtinga veikla, kurią vaikui nelengva įveikti ir tai gali sukelti tik vaiko nepasitenkinimą, susierzinimą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.
Siūlau bent kartą per dieną žaisti su vaikais žaidimus vaidmenimis, paruošti veiklas, kurių metu būtų lavinami pojūčiai, kartu kurti istorijas, pasakas. Būkite žaismingi, jeigu skaitote knygą apie gyvūnus, tai nepabijokite suvaidinti liūto, kengūros ar katės. Svarbiausia labai daug kalbėkite su vaikais, pasakokite kuo daugiau apie juos supantį pasaulį.
– Kaip dar vaiką nuo 2 iki 4 metų amžiaus išmokyti kuo ilgau išlaikyti dėmesį ties atliekama veikla?
– Dėmesio koncentracijos lavinimas susideda iš kelių elementų. Visų pirma, labai svarbu tinkamai paruošti darbo vietą, kurioje vaikas užsiims tam tikra veikla. Vieta turi būti tinkamai apšviesta, rami, be jokių pašalinių garsų. Neturėtų būti girdimi televizoriaus skleidžiami garsai ar muzika. Taip pat reikėtų stengtis, kad šalia vaiko nebūtų per daug nereikalingų daiktų aplinkui, kurie galėtų jį blaškyti.
Niekuomet nepradėkite veiklos nuo sudėtingiausios dalies. Geriausia veiklą išskirstyti į tam tikras mažesnes dalis. Jeigu matote, kad vaikas darosi neramus, pradeda blaškytis – padarykite trumpą pertraukėlę. Svarbiausia, būdami šalia vaiko, kuris atlieka kažkokią veiklą, skirkite visą savo dėmesį vaikui be jokių žvilgčiojimų į telefoną, žinučių atrašinėjimo ar tuo labiau kalbėjimo telefonu.
– Kokių taisyklių būtina laikytis tėveliams, auginantiems nuo 2 iki 4 metų amžiaus vaikus, norint pagerinti mažųjų sveikatą bei užtikrinti kryptingą adaptaciją ateityje?
– Pagrindinis dalykas, ką aš visuomet rekomenduoju tėveliams, tai nebijokite vaikų savarankiškumo, skatinkite jį. Leiskite vaikams kuo daugiau veiklų atlikti patiems: apsirengti, nusiprausti veidą, rankas, padėti Jums tvarkytis namuose, sudėti skalbinius į skalbimo mašiną.
Gamindami vakarienę, pasikvieskite vaiką į virtuvę, leiskite jums padėti. Leisdami vaikui įsitraukti ir padėti Jums kasdieninėje veikloje, Jūs ugdote labai svarbius vaiko socialinius įgūdžius, kurie bus reikalingi ateityje, mokote vaiką savarankiškumo.
– Kokie ženklai signalizuoja, jog vaikui (nuo 2 iki 4 metų amžiaus) reikalinga specialisto pagalba?
– Ženklų gali būti daug, bet pagrindiniai: akių kontakto nebuvimas, paprastų paliepimų nesuvokimas, nereagavimas į savo vardą, stereotipinių judesių atsiradimas, tylėjimas arba „kūdikiška“ kalba, labai neaiški ir keista reakcija į sensorinius aplinkos dirgiklius (labai jautriai reaguoja į tam tikrus garsus, prisilietimus).
– Kokią literatūrą rekomenduotumėte skaityti tėveliams, norintiems daugiau sužinoti apie tikslingą vaiko jutiminių funkcijų vystymąsi?
– Lietuvoje labai sudėtinga situacija su literatūra apie ergoterapiją ar tuo labiau sensorinę integraciją. Norint sužinoti pradmenis, kas yra jutimai, kokie jie būna, kokie būna sutrikimai, rekomenduoju Reginos Proškuvienės knygą „Jutimo organai ir jų sauga“. Taip pat internete galima rasti labai informatyvias Giedrės Kavaliauskienės skaidres „Vaikų sensorinės integracijos sutrikimų vertinimas ir korekcija“.
Kas supranta anglų kalbą, labai rekomenduoju Dayna Abraham, Claire Heffron, Pamela Braley, Lauren Drobnjak knygą „Sensory Processing 101“ arba Lindsey Biel ir Nancy Peske knygą „Raising a Sensory Smart Child“.
