Nepilnamečio dvasiniai sunkumai labiausiai klaidina tėvus. Kai vaikui pradeda skaudėti dantį ar jis susitrenkia koją, tėvai sunerimsta. Kai moksleivis ima skųstis, jog jam liūdna, artimieji nepuola iškart ieškoti pagalbos, nes mano, kad viskas praeis savaime.
Karantinas jaudina ir vaikus
Vaikų ir paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė pasakojo, kad sveikas vaikas moka ne tik pyktis, bet ir susitaikyti, draugauti, sugeba gerai mokytis, turi daug įvairių interesų, jaučia šeimos emocinę paramą, gyvena saugioje aplinkoje. Toks vaikas sugeba savarankiškai mąstyti, mokytis naujų įgūdžių ir pritapti aplinkoje.
Karantinas ir nauja pandemijos dėl koronaviruso banga palietė ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus.
„Visi susidūrėme su nežinomybe ir įtampa“, – pripažino vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė.
Iš pradžių daug kam atrodė, kad dėl karantino vaikai praleis daugiau laiko šeimoje ir jiems tai bus naudinga. Tačiau intensyvus bendravimas nedidelėje erdvėje kėlė ir tam tikrą psichologinę įtampą, su kuria ne visos šeimos mokėjo tinkamai susidoroti.
Įtampą lėmė ne tik tai, kad daugeliui šeimų teko priprasti prie finansinių nuostolių, susijusių su karantinu. Darbas iš namų taip pat kėlė tam tikrų iššūkių, nes šeimoms su mažamečiais vaikais reikėjo pasidalyti atsakomybę, kas ir kada juos prižiūrės.
Paaugliams ypač trūksta bendravimo
Karantinas išprovokavo ir daug neigiamų dalykų – tai ne tik sumažėjęs vaikų fizinis aktyvumas, bet ir apribojimai dėl bendravimo, taip pat nuotolinis vaikų mokymas užgulė tėvų pečius.
„Gyvo bendravimo niekada neatstos bendravimas virtualioje erdvėje, ypač paaugliams“, – priminė vaikų ir paauglių psichiatrė J.Radzevičienė.
Moksliniai tyrimai, kuriuos yra atlikę neurologai ir psichologai, rodo, kad ilgas buvimas prie kompiuterio nėra sveika. Jų išvada – kuo mažesnis vaikas, tuo trumpesnį laiką turi praleisti prie kompiuterio.
Pasitaikydavo atvejų, kai dėl karantino pradinukai praleisdavo prie kompiuterio keturias ar penkias valandas per dieną, nes pamokos vyko nuotoliniu būdu, o namų darbus taip pat reikėdavo atlikti naudojant kompiuterį, o ne įprastą rašymo priemonę ir sąsiuvinį.
Psichiatrė J.Radzevičienė pripažino, kad toks krūvis pradinukams pernelyg didelis.
Pagalbos kreipiasi rečiau
Nors karantinas kai kurioms šeimoms buvo naudingas, nes artimieji galėjo iš naujo atrasti vienas kitą, labiau pažeidžiamos šeimos pasijuto blogiau, nes negavo pagalbos iš šalies, jautėsi lyg būtų atskirtos nuo visuomenės.
Psichiatrė J.Radzevičienė akcentavo, kad nežinia dėl ateities ir nerimas tokiose šeimose galėjo išprovokuoti agresyvumą ir smurto protrūkį, bet niekas nematė, kas vyko tarp keturių sienų.
Karantino pradžioje vaikų psichikos sveikatos specialistai net juokavo, kad gerokai sumažėjo skambučių ir besikreipiančiųjų pagalbos. Tai atrodė kaip teigiamas karantino efektas.
Tačiau baimė užsikrėsti koronavirusu daugelį tėvų privertė pasilikti namuose ir nesikreipti pagalbos dėl galimų vaiko psichikos sutrikimų.
Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko hiperaktyvių vaikų, kuriems reikia pagalbos. Tačiau tėvams sunku atpažinti, kada vaiko aktyvumas yra normalus raidos etapas, o kada tai hiperaktyvumo požymis.
Vaikų ir paauglių psichiatrė J.Radzevičienė pasakojo, kad hiperaktyvumo diagnozę galima nustatyti, kai yra bent trys požymiai – vaikas yra ne tik labai judrus, nesugeba sukoncentruoti dėmesio, bet ir labai impulsyvus, greitai reaguoja į bet kokius dirgiklius.
Tokiems vaikams neretai būna sunku planuoti savo veiklą, jiems greitai viskas atsibosta, todėl jie nieko nenori padaryti iki galo. Tai žinodami tėvai gali padėti vaikams suskirstyti būsimus darbus į nedidelius etapus, reikalauti, kad jie nemestų veiklos vos tik ką nors pradėję.
„Jei vaikas neturi stabdžių viduje, tėvai kartais gali pabūti išoriniais stabdžiais“, – priminė gydytoja J.Radzevičienė.
Tėvai taip pat gali taikyti tam tikrą apdovanojimų sistemą, kuri skatina vaiko motyvaciją, bet reikia neužmiršti, kad didžiausias vaiko apdovanojimas – tėvų dėmesys.
Hiperaktyvumas kaip sutrikimas gali trukti visą gyvenimą, tačiau sulaukus pilnametystės judrumas mažėja, bet lieka išsiblaškymas.
Kai kuriais atvejais tokie žmonės gali sėkmingai prisitaikyti ir daug pasiekti.
Dėmesys į vaikų elgesį
Kad vaikas sėkmingai vystytųsi, jis turi būti ne tik laiku pamaitintas, gerai išsimiegojęs, bet ir jaustis mylimas, augti saugioje aplinkoje.
Vaikams ir paaugliams taip pat būna depresija. Ši liga užklumpa ne tik suaugusiuosius, bet ir nepilnamečius, netgi yra žinoma kūdikių depresija.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei staiga pasikeičia vaiko elgesys, pavyzdžiui, buvo judrus, aktyvus, klasėje elgėsi kaip lyderis, lankė įvairius būrelius, bet netikėtai ėmė visko šalintis, pradėjo prasčiau mokytis.
Psichiatrė J.Trinkūnienė įspėjo, jog tokie pokyčiai rodo ne tik tai, kad pasikeitė vaiko nuotaika ir liūdnumas savaime praeis.
Tėvams reikėtų pasikalbėti su vaiku ir bandyti suprasti, kas vyksta jo viduje. Jei nepavyksta rasti atsakymo, dėl kokių priežasčių pasikeitė vaiko nuotaika, reikėtų jam pasiūlyti susitikti su psichologu.
Psichiatrė J.Radzevičienė pasakojo, kad maži vaikai, dažnai nemokėdami pasakyti, kas jiems yra, skundžiasi įvairios kilmės skausmais. Depresija neretai jiems pasireiškia netikėtu galvos ar pilvo skausmu.
Depresiją gali reikšti ir padidėjęs vaiko irzlumas, piktumas, noras maištauti, priešgyniauti. Manydami, kad vaikas išlepo, todėl su juo reikia griežčiau elgtis, tėvai dažnai klysta.
Sunerimus, kad vaikui skauda galvą, yra atliekami brangūs tyrimai, tačiau galiausiai paaiškėja, jog nėra pakitimų galvos smegenyse, o skausmas susijęs su psichologinėmis priežastimis.
Negydoma depresija gali būti ir vaiko savižudybės priežastimi, nors dažnai visuomenėje manoma, kad nepilnamečiai nekelia prieš save rankos. Statistika rodo, kad Lietuvoje moksleivių savižudybės nėra reta išimtis. Išgyvenamos patyčios, tėvų skyrybos – svarbios priežastys, dėl kurių vaikai žudosi.
Tėvai turi išklausyti
Psichiatrė J.Trinkūnienė pasakojo, kad vaikai neretai griebiasi kraštutinių priemonių norėdami išspręsti suaugusiųjų problemas. Sunkiausias paaugliams laikotarpis būna sulaukus 13–16 metų.
Bet krizė gali užklupti ir jaunesnius vaikus, ypač jei šeimoje gimsta dar vienas vaikas, o vyresnysis pasijunta nereikalingas.
Vaikų ir paauglių ketinimą žudytis gali išduoti tam tikri elgesio pakitimai.
Tėvams ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tokius vaiko pasakymus: „Geriau aš būčiau negimęs“, „Man geriau būtų, jei neegzistuočiau“, nes tai gali būti užuomina apie savižudybę.
Draugų išdavystė, nusivylimas pirmąja meile, nemokėjimas susidoroti su sunkumais irgi gali išprovokuoti destruktyvų paauglių elgesį – savęs žalojimą.
Jei stengdamiesi padėti tėvai pradeda raminti savo atžalą, kad visas gyvenimas prieš akis, todėl nėra ko krimstis, tokia pagalba gali dar labiau įskaudinti ir priversti emociškai užsisklęsti.
Kadangi jaučiasi atstumtas ir nesuprastas, vaikui kyla dar didesnis noras pasitraukti iš gyvenimo.
Todėl tėvai turi būti pasiruošę išklausyti vaiką, o ne nuvertinti jo išgyvenamus sunkumus.
