Tikėjosi didesnio derliaus
Kūčių vakaras dažniausiai buvo susijęs su būrimais suaugusiems – kas ilgiau gyvens, ištekės ir vaikų turės, vaikams skirtų spėjimų beveik nėra.
„Per Kūčias svarbiausi buvo vyriausi šeimos nariai. Bet kai kurias apeigas pavesdavo ir vaikams atlikti, nes, greičiausiai, vadovautąsi archeatipiniu dalyku, kad jei nori nulemti vaistingumą, derlių, geriausiai tam tinka jaunesni, nes turi daug gyvybinės potencijos, todėl ir geriau išsipildys“, – pasakoja Lietuvos etnomuzikologė ir etnochoreaologė D.Urbanavičienė.
Vienas iš tokių ritualų aprašytas Pasvalio rajone, kuomet vaikai Kūčių vakarą bėgdavę basomis į lauką obelis aprišti virve. Kuo daugiau apriš, tuo daugiau vaikas nusipelno, nes obelys labiau žydės ir vaisių daugiau ves.
Tauragės rajone vaikai taip pat basi bėgdavę pabarstyti grūdų ar žirnių po vaismedžiais ir vaiskrūmiais, kad šie būtų derlingesni vasarą.
„Dar su vaikais susijęs žaidimai „Lyglygu“ arba „Čežu Vežu“ – kai vaikai paimdavo saują riešutų ar kūčiukų ir spėliodavę pas ką lygu (lyginis), pas ką lyčna (neporinis) skaičius“, – dalijasi specialistė.
Stebuklinis metas
Būrimai ir ritualai šiuo metų laiku vykdavę ne veltui – laikas apie žiemos saulėgrįžą laikytas stebukliniu.
„Pavyzdžiui, per Naujus metus vaikai stengdavęsi būti labai geri, nesibarti su tėvais, nes nuo to priklauso visi metai, bus mažiau pykčių ir barnių“, – šypsosi etnologė.
Plotkelės dalybos skirtinguose regionuose irgi vykdavo skirtingai – vienur lygiai gaudavo tiek vaikai, tiek suaugę, o kitur gabaliukas priklausydavo nuo amžiaus ir jaunesniems atitekdavo mažesnis.
Kadangi nakčiai palikdavo visus patiekalus ant stalo ateinančioms dvasioms, kitą rytą prakąstą obuoliuką radę vaikai laikydavo tai labai geru ženklu ir sakydavo, kad kitąmet juos lydės sėkmė.
Vaikelio norinčios susilaukti moterys prieš Kūčių vakarą, susitvarkiusios namus kartu su kitomis moterims eidavo į pirtį ir kviesdavo tas, kurios moka „teisingai“ išperti – jos žinodavo, kapi braukti vantą, kad kiti metai būtų vaisingi.
Be to, buvo tikima stebuklinga palinkėjimų galia, tad jei kas linkėdavo gausesnės šeimos, manoma, kad tai lyg burtas, išpildysiantis troškimus.
Kalėdos – vaikų metas
Jei Kūčios buvo tik artimiausio šeimos rato ir su suaugusiųjų ritualais skirtos šventės, per Kalėdas vaikai gaudavo daugiau dėmesio.
Visiems pažįstamas raudonšvarkis Kalėdų senelis atsirado su „Coca-Cola“ reklama, o Lietuvoje mes visad turėjome savąjį Senį Kalėdą. Jis buvo apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu ar virve, prisilipdydavo linų barzdą, užsidėjęs kuprą, krepšį ir eidavo iš namo į namą.
„Eidamas dainuodavo, belsdavo, o įleistas apdovanodavo – mergas muilu, vaikams riešutų, berdavo grūdų garbingiausion užstalės vieton, vadinamoje krikštasuolėje, pokštaudavo, žaisdavo“, – pasakoja Dalia.
Aukštaitijoje Kalėda vadovaudavo avinėlių vedžiojimui – vaikus į virtinę sukviesdavo, kurie eidami avinėlių balsais bliaudavo. Buvo tikima, kad namuose bus geresnis avių derlius.
Taip pat kituose kraštuose su susikibusiais vaikais Senis Kalėda jau eidavo iš kiemo į kiemą, vis prijungiant naujų vaikų.
Dzūkijoje Seniu Kalėda buvo vadinamas ir Senis Besmegenis, kurį lipdydavo antrą Kalėdų dieną.
„Kaip ir dabar – puošdavo angliukais vietoje akių, iš morkos gamindavo nosį, ant galvos uždėdavo puodą. Pastatydavo prieš langus, kad suaugusieji matytų ir žaisdavo aplink tą senį. Kartais pririšdavo šluotelę su įvairiais grūdais, kad atneštų didesnį javų derlių. Dar daugiau juoko sulaukdavo, kai tuos grūdus paukščiai apipuldavo“, – juokiasi D.Urbanavičienė. Kai kur apibūdinama, kad vaikščiojantis Senis nuo pastatyto iš sniego skyrėsi tik linų barzdą ir plaukais.
Pramogos be paauglių
Pramogos ir visas vadinamas „kalėduškų“ laikotarpis tęsdavosi iki sausio 6-tos, kol ateidavo Trys Karaliai. Daugelyje kraštų su Kalėda kartu arba atskirai eidavo ir persirengėlių būrys. Dažnai buvo vaizduojamos vestuves, kai nuotaką vaidindavo vaikinas, o jaunikį – mergina.
Populiarus žaidimas tarp vaikų buvo „Kralikai“ – vaikams nurengdavo marškinius ir aprengdavo atvirkščiai, vietoje rankovių įkišant kojas, o likę galai surišami virš galvos, kaip ausys. Vaikai šokinėja ir vaidina „kralikus“ – lietuviškai, kiškius.
„Per Kalėduškas darbų nedirbdavo, leisdavo laiką kartu, o jaunimas kas vakarą vis į kitą progą rinkdavosi. Labai įdomu, kad vaikai sulipę ant pečiaus galėdavo stebėti vyresnių pramogas, o štai paaugliai, kol nepriimti į bernus, iš jaunimo šėlionių būdavo vejami“, – šypteli etnomuzikologė.
