Tokius duomenis atskleidė „Šviesos“ užsakymu rugpjūtį atliktas „Norstat“ visuomenės nuomonės tyrimas. Pasak jo rezultatų didžiausią nuovargį jautė 9–12 klasių mokiniai – net 28 proc. įvardino akivaizdų skirtumą, dar 25 proc. teigė pajutę nežymų nuovargio padidėjimą.
Apie 24 proc. 1–8 kl. moksleivių tėvų taip pat teigė, kad jų vaikas tapo labiau išsiblaškęs.
10 proc. vyresnių (9-12 kl.) moksleivių pasireiškė miego sutrikimai, 9 proc. atsirado vangumas. Švietimo ekspertai ir psichologai pakomentavo, kaip galėtume reaguoti į šiuos nerimą keliančius požymius ir padėti vaikams jaustis geriau.
Labiau vargina ne mokslai, o spoksojimas į ekraną
Komentuodama apklausos rezultatus psichologė Asta Blandė teigė, kad bet kokia mokymo(si) ar darbo forma, kai naudojamas tik vienas pojūčių kanalas, o kūnas priverstas užimti vienodą poziciją – labai sekina tiek fiziškai, tiek emociškai.
„Jei mokantis nuotoliniu būdu, yra galimybė šiek tiek pajudėti, atsitraukti nuo ekrano, pakeisti kūno pozą, užduotį atlikti, pavyzdžiui, popieriaus lape ar kažką sukurti iš aplinkoje esančių daiktų, tuomet tokia pertrauka padeda sugrįžti su naujomis jėgomis ir efektyviai tęsti darbą nuotoliniu būdu“, – tikino psichologė.
Ji taip pat pabrėžė, kad tais atvejais, kai nuotoliniu būdu vyksta tikslinga mokymo(si) veikla, tiek užduotys, tiek pati veikla yra kruopščiai parenkama mokytojo, gali atsirasti smalsumo, iššūkio faktorius, kuris išjudina, skatina stengtis ir išmokti kažką naujo.
„Vaikams tai būtina. Deja, neretai, jų pačių pasirinktuose žaidimuose ar socialinių tinklų platformose laikas yra tiesiog užmušinėjamas be jokio tikslo, o to rezultatas dažnai yra pervargimas ir irzlumas“, – akcentavo A. Blandė.
Prie ekranų praleidžia daugiau laiko
Pasak tyrimo, prie ekranų vaikai pavasarį per dieną praleisdavo gerokai daugiau laiko nei norėtų tėvai – vidutiniškai 5 valandas. Aiškindama atotrūkį tarp to, kiek tėvai norėtų, kad vaikai sėdėtų prie ekranų ir realaus praleidžiamų valandų kiekio, kuris lūkesčius viršija 2 ar net 3 kartus, psichologė akcentavo tėvų vaidmens svarbą dar ankstyvoje vaikystėje.
„Dažniausia ilgų valandų prie ekrano priežastis – ta, kad nuo pat mažens naujos kartos vaikų laisvalaikis, nuobodulio mažinimas būna susijęs su laiku prie ekranų. Juk reikia tiek nedaug ir vaikas užimtas. Tam, kad lūkesčiai neprasilenktų su faktais, tėvams, auginantiems ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikus, tenka svarbi užduotis – parodyti bei kartu užsiimti kuo įvairesnėmis veiklomis, kad ateityje vaikas, keldamas klausimą, ką veikti laisvu laiku, turėtų nemažą pasirinkimų paletę“, – sakė A. Blandė.
Kita vertus, kai kuriems vaikams, pašnekovės teigimu, ekranai yra pabėgimo nuo savo sunkių išgyvenimų galimybė. Būdas užsimiršti ir nurimti.
„Nerimo ir streso mažinimas ekranų pagalba turi tendenciją labai greitai tapti priklausomybe. Bendraujant su taip besielgiančiu vaiku ir drauge ieškant kitokių sunkumų sprendimo kelių – laikas prie ekranų sparčiai mažėja“, – tikino psichologė ir knygų autorė A. Blandė.
Ne drausti, o kartu kurti susitarimus
„Šviesos“ užsakyta apklausa taip pat atskleidė, kad vaikų elgesys per pavasarinį nuotolinio mokymosi laikotarpį iš esmės nepasikeitė, nors prie ekranų jie ir praleisdavo daug laiko. Pasak švietimo eksperto, pedagogo, Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaro ir dėstytojo Simono Šabanovo, tai yra visiškai natūralu ir to galima buvo tikėtis.
„Negyvenkime iliuzijų pasaulyje. Mes visi esame skaitmeninės eros liudininkai ir dalyviai. Kasdien naudojame įvairius išmaniuosius įrenginius. Manau, nereikėtų supriešinti kartų, nes nepriklausomai nuo to, kiek tau metų – skaitmeninius įrenginius naudoja dauguma. Mokymas(is) jau anksčiau buvo mišrus, o karantinas tiek pavasarį, tiek dabar tik paspartino pokyčius ir susitaikymo su jais jausmą“, – sakė S. Šabanovas.
Vis dėlto, anot jo, teigti, kad ateityje įsivyraus vien nuotolinis ugdymas(sis) – būtų per drąsu, tačiau lygiai taip pat per drąsu būtų tikėtis, kad pasaulis grįš prie ankstesnės mokymo(si) sistemos. Švietimo ekspertas teigė, kad ekranas savaime nebūtinai yra blogybė. Socialinių mokslų daktaro manymu, visuomenėje besiformuojantys stereotipai ir aštrinami neigiami išmaniųjų įrenginių naudojimo pavyzdžiai daro meškos paslaugą ir be reikalo sutirština spalvas.
„Reikia praplėsti tėvų supratimą apie informacinių technologijų panaudojimą. Sudarytas įspūdis, kad ekranai reikalingi sausai informacinių technologijų (IT) daliai atlikti. Vis tik mokyme(si) svarbu ne vien IT gebėjimai, bet jų panaudojimas mokomuosiuose dalykuose ir gyvenime“, – tikino S. Šabanovas ir pridūrė, jog siekiant išvengti konfrontacijų, svarbu su vaiku apibrėžti aiškius susitarimus, susijusius su kompiuterių ir išmaniųjų įrenginių naudojimu.
Švietimo eksperto teigimu, susitarimo punktų turi būti nedaug ir jie privalo būti konkretūs, numatantys kas bus jeigu susitarusios pusės jų nevykdys ir kas bus jeigu įvykdys.
„Susitarimai ir atsakomybė neturi būti tik vaikams, įsipareigojimai turi galioti ir pas tėvus. Nepamirškime, kad turime skirti laiko ir vaikams, kartu susitarkime dėl laiko prie ekranų limito. Galima turėti ir skatinimo sistemą, kuri modeliuotų vaiko ir tėvų elgesį“, – patarė S. Šabanovas.
Kaip sumažinti vaikų nuovargį?
Kalbėdamas apie būdus, kurie leistų sumažinti vaikų patiriamą nuovargį, atsirandantį dėl ilgo laiko praleisto prie kompiuterio, švietimo ekspertas S. Šabanovas teigė, kad būtina prisiminti, jog kai kurių vaikų net nereikia skatinti išeiti į lauką ar paskaityti knygą.
„Juk mes visi skirtingi ir pomėgiai mūsų – skirtingi. Jeigu matote, kad vaikui reikia paskatos pajudėti ar užsiimti kuo kitu – padėkime jam su nuosekliai taikoma skatinimo sistema. Tam, kad vaikas eitų į lauką ar tvarkytųsi, – eikite kartu ir atraskite veiklą, kurią atliktumėte visi, rodykite pavyzdį, įvertinkite pavykusius darbus“, – akcentavo S. Šabanovas ir pabrėžė, kad vaikas visada pirmiausia pasirenka daryti tai, kas įdomu ir vengia to, kas reikalauja daug pastangų.
Panašiai pataria ir psichologė A. Blandė. Jos teigimu, norint, kad vaikai nepervargtų ar pailsėtų, tėvai turėtų parodyti įvairias laisvalaikio praleidimo formas dar atžaloms būnant ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus.
Pasak psichologės, vaikai iki 10 m. geriausiai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Todėl tėvams verta kartu su vaikais išbandyti kuo įvairesnių veiklų, kad būtų iš ko pasirinkti vėliau, kai vaikas spręs, ką veikti vienam ar kartu su draugais. Taip pat svarbu kartu su vaiku susitarti, kiek laiko ir kokiomis veiklomis jis gali užsiimti prie ekrano, aptarti dienotvarkę, kokios veiklos turi būti atliktos pirmiausia, kas seka toliau ir kada jau pats gali nuspręsti, kuo užsiimti.
„Būkite įdomaus, smalsaujančio žmogaus pavyzdys, kuris stengiasi išmokti naujų dalykų, patirti naujus įspūdžius ir įtraukti kuo daugiau savo šeimos narių į vertingus potyrius. Stebėkite save: kiek patys laiko „švaistote“ prie ekranų – tai dažnai būna nematomas vagis, kurį labai greitai suseka vaikai ir jums pateikia kaip rimtą argumentą, kodėl jiems taip pat norisi daug ir dažnai lindėti ekranuose“, – pabrėžė A. Blandė.
