Harvardo absolventė, neuromokslų doktorantė Oksfordo universitete Emilė Radytė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto nuotolinėje konferencijoje „Kaip mokosi vaikai. Moksliniai ir praktiniai patarimai“ pasidalino savo žiniomis su tėvais ir atsakė į klausimus, kaip mokosi vaikai? Kodėl skirtingi vaikai skirtingai mokosi? Ir apskritai, kaip veikia mūsų smegenys.
Smegenims svarbu kartojimas
Ieškantiems atsakymo į klausimą, kaip veikia smegenys, neuromokslininkė atsako paprastai jos yra atsakingos praktiškai už viską. Ne išimtis ir mokymasis. Tradiciškai išskiriami trys mokymosi stiliai – vizualinis, audialinis ir kinestetinis.
Pasak E. Radytės, smegenų impulsas viską kategorizuoti yra natūralus, tačiau, žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, teigti, kad vienas žmogus gali būti priskirtas tik vienai kategorijai būtų neracionalu, nes pakitus aplinkai, būtų prarastas konkurencinis pranašumas. Todėl iš tiesų kiekvieno žmogaus mokymosi stilius yra kombinuotas.
„Viskas, kas egzistuoja aplink mus yra informacinė erdvė. Tačiau neįmanoma aprėpti visos informacijos, todėl smegenys pasisavina tik jos dalį. Smegenys yra realybės interpretavimo mašina. Pasisavinta informacija apdorojama ir sukuriama išvestis. Tai proto padariniai. Išvestis gali būti, tarkime, elgsena.
Pavyzdžiui, man pasakė žodį „apsisuk“. Duomenų indėlis buvo „apsisuk“, smegenys pagalvojo ir aš padariau tą veiksmą. Šį informacijos apdorojimo procesą įsivaizduokime kaip eilę burbuliukų. Pirmasis – baltas. Per vidurį pilki. Paskutinis – juodas. Į smegenis ateinantis informacijos vienetas yra baltas. Apdorojimo procesui pasibaigus jis tampa juodu. Tai reiškia, kad informacija tampa susisteminta“, – sako E. Radytė.
Apie mokymosi procesą neuromokslininkė pataria galvoti kaip apie pilką rutuliuką. Informacija nei nauja (balta), nei apdorota (juoda). Tai pilkas rutuliukas, mat mokantis dalis informacijos susisteminta, dalis neišgirsta, neįsidėmėta. Tačiau kartojant informaciją jos apdorojimo procesas vyksta vis iš naujo.
„Informaciją išgirdę pirmą kartą dažniausiai ją priimame tik tam tikru lygmeniu. Bet informaciją kartojant, ją toliau apdorojant, galima tobulinti savo supratimą tam tikra tema. Taip vyksta mokymosi procesas.
Kartojant mokosi smegenys, nes jos dažniausiai paima informaciją, kurią turėjo prieš tai ir ją smegenyse padaro didesnės talpos vienetu. Kai kartojame, mes parodome smegenims, kad tam tikra informacija yra svarbesnė už kitą. Todėl ji nusėda smegenyse ir gali būti vėl panaudojama.
Mes niekuomet neaprėpsime visos informacijos, tačiau mokydamiesi išsaugome tam tikrus informacinius vienetus“, – sako neuromokslininkė.
Smegenims reikia įrodyti mokymosi svarbą
Mokymosi procesui taip pat didelę reikšmę turi dėmesys ir svarba. Žmonės veikia panašioje informacinėje erdvėje, tačiau kiekvienas savo dėmesį nukreipia į individualius joje esančius dalykus.
Tai reiškia, kad tame pačiame kambaryje esantys žmonės dėmesį skirs skirtingiems dalykams. Todėl ir mokymosi pradinis vienetas, nuo kurio pradedamas apdorojimo procesas, skirtingas.
E. Radytė sako, kad svarbos sąvoka ir jos reikšmė gali būti paaiškinta evoliuciškai. Smegenys išgyvenimo tikslais bando išmesti visą socialiniame kontekste nenaudingą informaciją. Kiekvienam žmogui svarba skirtingiems dalykams skirsis.
„Šie du dėmenys – dėmesys ir svarba, itin reikšmingi, kadangi jie yra skirtingi kiekvienam žmogui ir kontroliuoja mokymosi procesą. Kitas dalykas, jie iš tikrųjų universalūs. Jais remiantis galima kurti pedagogines praktikas“ , – sako neuromokslininkė.
Dėmesio ir svarbos dėmenys itin svarbūs mokymosi procese. Tad smegenims reikia įrodyti, kad joms apsimoka kažką išmokti. Jos turi suprasti, kad evoliuciškai mokymasis joms pasitarnaus, nes informacija bus panaudojama.
Efektyvesniam mokymuisi – internetinė aplikacija
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto matematikos dėstytoja ir mokymosi proceso inovatorė Kristina Aldošina dalijasi savo mokymo taktika ir teigia, kad per teorines paskaitas skatina aktyvų mokymąsi – užduoda daug kausimų, kviečia studentus mąstyti, atsakyti, sekti.
„Jie gali nedaryti jokių konspektų. Man svarbu, kad jie mąstytų ir sektų. Per paskaitas skatinu juos koncentruotis į dėstomą medžiagą, pateikiu daug taikomųjų pavyzdžiui – tokiu būdu stiprinamas dėmesys ir akcentuojamas svarbos aspektas.
Pratybų metu studentai turi daug laisvės, jie gali dirbti tiek grupėse, tiek individualiai, su ausinėmis, užkandžiauti, vaikščioti. Studentus skatinu vienas kitą konsultuoti. Tai daryti mėgstantys ir sugebantys studentai gali tapti asistentais. Vienas toks studentas užaugo iki mūsų dėstytojo“, – sako K. Aldošina.
K. Aldošina neseniai tobulinosi pagal Harvardo metodologiją parengtuose programavimo kursuose (tai ISM studentams skirtas pasirenkamasis dalykas „Software Development Fundamentals“), kur baigiamojo darbo metu sukūrė savo mokymosi stilių nusistatyti padedančią internetinę aplikaciją „myleast.xyz“. Joje galima rasti du testus.
Vienas iš jų nustato dominuojantį asmenybės tipą, t.y. žmogus yra pragmatikas, reflektuotojas, teoretikas ar aktyvistas.
Kitas nustato dominuojantį informacijos gavimo kanalą – žmogus mokosi audialiniu, vizualiniu ar kinestetiniu būdu.
K. Aldošina ragina šiuos testus atlikti savo studentus, kad galėtų jiems parinkti geriausią mokymosi būdą, padėti eiti reikalingu keliu. Kaip pati sako, šį testą atlikusius studentus lengviau konsultuoti, jie geriau ir greičiau įsisavina informaciją, nes mokymosi procesas tampa daug aiškesnis, žinoma, kas vienam studentui tinka, o kitam ne.
