Įkvėptas šio romano matematikos mokytojas, edukatorius, teatro ir saviraiškos užsiėmimų kūrėjas Andrius Ūdra paruošė vaizdo pamoką apie toleranciją.
Kas joje laukia mokinių ir kodėl Pressler romane taip svarbu skirtingos veikėjų perspektyvos?
– Mirjam Pressler romane „Natanas ir jo vaikai“ perpasakojo žymią Apšvietos laikų vokiečių rašytojo Gottholdo Ephraimo Lessingo dramą „Natanas Išmintingasis“. Ją prieš kelerius metus Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatė ir režisierius Gintaras Varnas. Kuo Pressler istorija galima būti artima ir aktuali mūsų laikams? Ką pats atradai ją perskaitęs?
– Knygoje plėtojamos temos yra nepriklausomos nuo laiko. Man patinka, kai žiūriu filmus ar skaitau knygas, matyti tam tikras situacijas iš skirtingų perspektyvų. Patinka pamatyti, kad nėra viskas tik juodai balta arba kažkas yra teisiausias.
Aš turiu problemą – tikiu žmonėmis. Netgi kai žmogus pasielgia negražiai, keistai, man kyla mintis – kodėl jis priėmė tokį sprendimą.
Pagalvoju, kad žmogus turėjo kitas patirtis, sąlygas ir nusprendė taip, kaip tuo metu atrodė geriausi. Man šioje knygoje labiausiai ir įstrigo, kad matome personažus, priimančius sprendimus iš skirtingų perspektyvų.
Jie pasirenka tai, kas tuo metu atrodo gerai ir teisingai. Dėl to negalime jų kaltinti ar kritikuoti. Man atrodo tai labai aktualu ir mūsų aplinkoje.
Galime geriau suprasti savo tėvus, draugus, mokytojus, piktą žmogų troleibuse, jei pagalvojame, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, pasakė. Ta galimybė sustoti ir pamatyti pasaulį kito akimis – kaip super galia – suprasti, įsijausti, vos ne minčių skaitymas (juokiasi).
– Man labai patinka tavo mintis – pamatyti iš skirtingų perspektyvų. Kiekviename romano skyriuje prabyla vis kitas veikėjas. XII a. Jeruzalės situaciją ir veikėjo patirtis galime pamatyti skirtingomis akimis: našlaičio berniuko, tamplieriaus, krikščionės tarnaitės žydo namuose, sultono ir jo sesers, išmintingo žydo. Tą pačią istoriją rašytoja sudėlioja iš skirtingų detalių. Kiekvienas veikėjas yra individualus, bet ir bendruomenės narys.
– Aš esu buvęs Jeruzalėje. Dėl to man buvo labai smagu šią knygą skaityti, nes atpažįstu tam tikras vietas. Galiu geografiškai įsivaizduoti, kas kur yra. Skaitydami knygą pamatome, jog ji parašyta iš labai skirtingų personažų aplinkų.
Turime krikščionių, žydų, musulmonų perspektyvų, turtingų ir visiškai bevardžių. Pati Jeruzalė ir yra to visiškas kratinys.
Vienam kvadratiniam kilometre yra keturi skirtingi kvartalai, keturių skirtingų religijų. Taip, kyla nesutarimų ir šioje knygoje kaip tik apie juos daug rašoma. Bet kaip ir sako knygos personažas – Natanas – visose religijose, visose aplinkose yra žmonių, kurie daro gera.
Toks elgesys nepriklauso nuo išpažįstamo tikėjimo, bet nuo asmeninių ambicijų. Knygoje neatrasite vienos teisybės, kurie gi iš jų geriausi, bet pamatysi, kad kiekvienas savaip teisingas ir geras.
– Kuris nors romano veikėjas įsiminė labiau?
– Labai sunku išsirinkti. Man labai patinka, kad skiriasi istorija ir žanras priklausomai nuo to, kuris personažas kalba. Knygoje rasime skyrių apie namų ilgesį, melancholiją, pasiaukojimą, meilės dramą, politinį šachmatų žaidimą.
Viskas vyksta šalia, tame pačiame mieste. Man daugiausiai įtampos kėlė Natano ir Saladino susitikimas rūmuose. Kiekvienas sakinys vis skatino galvoti, kas toliau, kaip išsispręs jų žodinė dvikova.
Taip pat labai artima krikščionės tarnaitės Dajos šaknų praradimo istorija. Kaip jos gyvenimas pasikeitė, kai ji atsidūrė Jeruzalėje iš Europos.
Net jei Daja jaučiasi šiame mieste laiminga, moteriai vis tiek rūpi jos namai. Tai labai žmogiška ir suprantama. Šiuolaikiniam keliaujančiam, emigruojančiam žmogui tai ypač aktualu.
– Natano personažas, mano manymu, labiausiai įkūnija tolerancijos temą – būdamas žydų pirkliu puikiai susikalba ir su krikščioniais, ir musulmonais, savo namuose geba priimti skirtingų religijų ar tapatybių išpažinėjus.
– Aš galvojau, kodėl jis yra būtent toks personažas. Veikiausiai toje aplinkoje būdamas pirkliu, jis gali labiausiai pažinti įvairias kultūras ir perspektyvas. Galimybė pažinti suteikia tą patirtį, kurią naudodamas jis gali bendrauti, priimti, suprasti ir laviruoti.
Jis būtų puikus užsienio reikalų ministras (juokiasi). Kitų kultūrų ar pažiūrų pažinimas yra labai svarbus. Juk priimame arba netoleruojame to, ko nežinome. Dėl nežinojimo kyla ir visi apibendrinimai, ribojantys mūsų supratimą.
– Žodis „tolerancija“ ir šiandien tampa siektinu idealu, o kartais – keiksmažodžiu. Kaip apie toleranciją kalbėsi vaizdo pamokoje?
– Aš vadinčiau ne vaizdo pamokomis, bet komandiniais užsiėmimais, bendravimo dirbtuvėmis. Jų metu nėra tik dėstymas, bet noriu pasidalinti metodais, kurie man pačiam daug davė, kažko išmokė.
Aš noriu suteikti progą bendraklasiams pasikalbėti tarpusavyje. Ne tik su tais, kurie yra mūsų artimiausi draugai, bet ir su tais, kuriuos mažiau pažįstame. Žmonėms kartais reikia rasti progos pasikalbėti ir suprasti, kad visi su tuo pačiu brudu gyvenam.
Neretai netolerancija kyla dėl tų savybių ar aplinkybių, kurių patys nenusprendžiame, nepasirenkame – odos spalvos, lyties, plaukų spalvos, religijos.
Kaip liūdna ir skaudu, jei žmogus patiria nepriėmimą dėl to, ko negalėjo pasirinkti. Jei esame tolerantiški, tai dėl mūsų ir kito žmogaus skirtumų. Jei netoleruojame kito žmogaus, tai dėl skirtumų su savimi. Jei toleruojame kitą žmogų, tai turime priimti ir save. Manau, kad vis tiek turime pradėti nuo savęs ir priimti save, atleisti sau.
– Man patinka tavo mintis apie priėmimą, nes knygoje Recha kalbasi su keliais veikėjais apie Natanui nutikusią nelaimę (neišduosiu, kas konkrečiai jam nutiko, kad išliktų intriga). Ji mini, kad Natanas niekada nekalbėjo apie kerštą, bet apie meilę, priėmimą. Tolerancija užgimsta kito priėmime.
– Man atrodo svarbu priimti ir suprasti, kur noriu eiti toliau.
– Minėjai, kad svarbu vaizdo pamokoje dalyvauti. Kaip įmanoma įtraukti mokinius, kad jie norėtų šioje pamokoje ne tik būti?
– Juos reikia sudominti. Jei šią pamoką mokiniai žiūrės namuose, tai bus labai paprasta nedalyvauti. Kai tokius susitikimus vedu gyvai, tai kuriu santykį, sulaukiu grįžtamojo ryšio, žinau, kaip moksleiviai reaguoja ir galiu pagal tai prisitaikyti.
Nuotolinės vaizdo pamokos atveju juos reikia sudominti nuo pradžių ir duoti suprasti, kad užsiėmimas yra apie juos. O ne tik eilinė vaizdo pamoka.
– Dirbdamas mokytoju daug patyrei nuotoliniu darbo ir spoksojimo į ekraną. Kaip mokytis, kad šitoks būdas netaptų kančia?
– Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei nori matyti šviesą, tai ir matysi ją. Neturiu teisingo atsakymo. Norėčiau, kad suteiktume šansą nuotoliniam mokymuisi. Būtų gerai, kad mokiniai turėdami spragų, galėtų vienas kitam paskambinti ir mokytis per atstumą.
Taip pat naudotis visais kitais resursais, kurie yra neriboti. Mokytojai turi prisitaikyti prie situacijos ir suprasti, kad tai visai kitas pasiruošimas pamokai.
Man daug sunkiau ruoštis vaizdo pamokai. Klasėje lengviau nei per vaizdo įrašą. Būkime atlaidesni mokytojams, nes kai kurie iš jų nėra kompiuterių žinovai, profesionalai, programeriai, ar pratę kalbėti prieš kameras.
Palaikykime mokytojus. Kuo labiau jiems padėsime būti nuotoliniais mokytojais, tuo jie geriau mus išmokys. Duokime grįžtamąjį ryšį, kaip galime pagerinti pamokas.
– Tie mokiniai, kurie dalyvaus vaizdo pamokoje, sužinos, kodėl verta skaityti Mirjam Pressler romaną. O likusiems? Kodėl jį rekomenduotum jaunimui?
– Romane pateikiamas skirtingų veikėjų paveikslas ir vienos istorijos pamatymas iš skirtingų perspektyvų atrodo kaip iš „Sostų karų“, bet šis apibendrinimas skamba labai populistiškai (juokiasi). Nemanau, kad romanas skirtas tik jaunimui. Jis yra labai rimta knyga.
„Nataną ir jo vaikus“ verta skaityti, nes kiekvienas skyrius vis nustebina ir duoda kitą supratimą apie tai, kaip gali sugyventi arba nesugyventi skirtingos kultūros ir religijos toje mažoje aplinkoje.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Tekstas parengtas bendradarbiaujant su „Magnificat leidiniai“.
