– Emocinio intelekto sąvoką ne taip jau seniai pradėjo aptarinėti ne specialistai – tėvai ir edukatoriai. Pamėginkime apibrėžti, kas tai yra emocinis intelektas ir kodėl jis toks svarbus?
– Aš laikausi požiūrio, kad emocinis intelektas yra asmens savybių ir įgūdžių visuma, leidžianti žmogui ar vaikui gerai jaustis būnant savimi, o tuo pat metu – ir sėkminga visuomenės ar grupės dalimi. Emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo jausmus, suprasti juos ir tinkamai juos reikšti. Visa tai lemia gebėjimą pasitikėti savimi, save pažinti, suvokti, kas aš esu, kas man patinka ar nepatinka, suprasti asmenines ribas, kito jausmus, tinkamai į juos atsiliepti, priimti kitą žmogų ir jo asmenines ribas.
Ne mažiau yra svarbūs savarankiškumo įgūdžiai, gebėjimas priimti atsakomybę, natūralias pasekmes, žodžius – negalima, nereikia ir suprasti, kad nuo veiksmų ir sprendimų priklauso paties gerovė. Vaikai viso šito gali mokytis ir nuo ankstyvo amžiaus, nuo paprasčiausių dalykų.
– Vyresnioji karta tarsi ir užaugo sąmoningai nevystydama emocinio intelekto, kas nuo to nukentėjo?
– Labai svarbu į tai pažvelgti kaip į natūralų procesą, natūralų gyvenimo virsmą, kultūros raidą. Jau vien todėl, kad vyresnioji karta nepultų savęs graužti, o jaunesnioji nepradėtų tėvams priekaištauti, kodėl nebuvo išmokyti tokių dalykų. Buvo kitas laikmetis, kitos galimybės, visai kiti prioritetai – žmogui labiau reikėjo koncentruotis į tai, kaip išgyventi.
Jei paanalizuotume dabartinę visuomenę, užaugusią be specialaus ugdymo, atrastume, kad labiausiai nukentėjo artimi mūsų tėvų ir jų tėvų santykiai. Mes neturime tokio artimo ryšio su savo tėvais, kokio norėtume, galbūt dėl tos priežasties, neturime tinkamo santykio ir su savo vaikais. Dėl to nesijaučiame gerai, net jei sąmoningai to nesuprantame. Pasaulyje Lietuva yra šalia pirmaujančių pagal priklausomybių, smurto artimoje aplinkoje, savižudybių, psichinės sveikatos sutrikimų skaičių. Neabejotinai tam turėjo įtakos tai, kad jie nepažino savęs ir savo emocijų, nesugebėjo sveikai bendrauti.
– Ar suaugęs žmogus gali lavinti savo emocinį intelektą? Gal dar įmanoma viską ištaisyti?
– Pastebiu, kad suaugusieji dažnai tą ir daro kartu su vaikais. Norėdami ugdyti vaiko emocinį intelektą, jie supranta, kad ir patiems reikia pasistengti. Man labai patinka frazė, kad vaikai yra geriausi mūsų mokytojai, taigi jie dažniausiai ir pabaksnoja į vietas, kur reikia daugiau pasistengti. Suaugusiam prireikia daugiau laiko, tačiau tai natūralu, smegenys nebėra tokios lanksčios kaip anksčiau, užaugę mes turime daugiau negatyvių patirčių, nuostatų, kurias privalu įveikti. Tačiau pasiekti galima daug, viskas yra mūsų rankose.
Ar žinojote, kad bėdos išties yra gyvi sutvėrimai? Jos būna įvairiausių formų ir dydžių, todėl gali pasirodyti netikėčiausiose vietose ir pačiu nepatogiausiu metu. Ką daryti, kad didelės bėdos ir mažos bėdelės išnyktų? Viskas visai paprasta, kai žinai paslaptį. O ją atskleidžia ir kasdienes problemas įveikti padeda Rachelo Rooney ir Zehros Hicks eiliuota paveikslėlių knygelė „Bėdos ir bėdelės“. Iš anglų kalbos šią knygelę išvertė Vainius Bakas, išleido leidykla „Alma littera“.
– Kokius kelius mums gali atverti išlavintas emocinis intelektas?
– Kelią į mūsų pačių geriausią savęs versiją. Nereikia perdarinėti žmogaus, tačiau būdami savimi, pažindami, suprasdami savo jausmus, galėtume realizuoti geriausią savo vidinį potencialą. Svarbiausia, ką mums padeda emocinis intelektas – jis neužkerta kelio kliūtimis, kurios kyla iš nevaldomų, nesuprastų emocijų ir socialinių sąveikų. Kad jos mums ne kliudytų, o leistų eiti savo gražiausiu keliu, kuriame ir mes, ir aplink mus esantys žmonės jaučiasi puikiai. Taip kuriame gražesnę visuomenę ir pasaulį.
Nielso van Hove knygelė „Aš galiu! Kaip pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas“, kurią iš anglų kalbos išvertė Živilė Andriūnienė, o išleido leidykla „Alma littera“ pasakoja apie Keitę – sportišką ir linksmą mergaitę. Jai gerai sekasi mokykloje, turi daug draugų. Bet kaip ir kiekvienas vaikas, Keitė nuolatos susiduria su įvairiomis nemaloniomis situacijomis, mokosi pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas.
– Ar galite pasakyti, koks amžius yra labiausiai tinkamas pradėti? Ir kada jau galime pasakyti, kad vaikas turi aukštą emocinio intelekto lygį?
– Nuo kūdikystės mes jau galime įvardinti vaikui jo emociją. Tai nereiškia, kad vaikas ims ir išmoks visko taip paprastai, tačiau į sąmonę viskas įsirašo. Ir žodžiai, kuriuos įvardiname, ir mūsų tonas, kūno kalba, kai jam parodome, kad jį suprantame ir jaučiame. Vienerių metų vaikui jau galima aiškiau tai išreikšti ir tikėtis, kad jis daugiau supras, įvykdys, ko iš jo laukiame. Vertėtų ir mums patiems įvardinti savo jausmus, taip vaikams parodome, kad ir kitas žmogus jaučia.
Trejų metų vaikai yra gana egocentriški, o ketverių metų vaikui jau lengviau, jis turi savo resursų bagažą. Kai pradedame mokyti vaikus kalbėti, juk neprašome, kad jie iškart įvardintų daiktus savais vardais. Po truputį šnekame, rodome, įvardijame, kol susikaupia žodynas ir prasideda ekspresyvioji kalba. Tas pats tinka ir emociniam intelektui – jo mokomasi per natūralų bendravimą, knygeles ir žaidimus.
Vaikai turi skirtingas aplinkybes, temperamentus, raidą. Aukštesnį emocinį intelektą rodo tai, kad vaikas žino, kaip jis gali pasiekti savo tikslų pagal savo galimybes, asmenybę, gali susitarti, bendradarbiauti, suprasti ne tik savo, bet ir kitų norus, sugeba pažinti emocijas ir tinkamai į jas atsakyti, kai gerai jaučiasi su kitais žmonėmis, sugeba atskirti, su kuo jam patogu ir su kuo jaučia įtampą. Kai vaikas sugeba suprasti, kad jo elgesys turi pasekmes ir tą elgesį sugeba valdyti, kai geba priimti nesėkmę (pagal savo amžių), kai ja patyręs, labai nenusivilia, nežemina savęs, o toliau rodo pastangas ir mėgina įveikti iššūkį.
Kartais esame drąsesni nei galvojame. Apie tai rašo Nicola Kinnear savo smagioje ir įtaigioje paveikslėlių knygoje „Kaip kiškis mokėsi drąsos“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Kiškiui Leonui trūksta drąsos, o jo draugė Luna tiesiog dievina nuotykius. Luna kviečia Leoną eiti kartu į mišką, tačiau Leonas ir vėl mieliau lieka namuose. Luna supyksta ir išeina. Nusiminęs kiškis pasiryžta išlįsti iš urvo ir susirasti draugę. Ar jis išdrįs apginti Luną nuo didelio ir baisaus vilko?
– Kokią vietą tarp emocinio intelekto lavinimo priemonių užima knygos?
– Mažamečiams svarbiausia yra bendravimas su tėvais ir kitais suaugusiais. Taip pat vaikai geriausiai mokosi savo pasaulyje, ten, kur yra jiems tinkamų žaidimų, piešinių, įdomių užduočių ir knygelių.
Knygelės turi būti patrauklios ir naudingos, prieš duodami jas vaikams, tėvai turėtų patikrinti ir išsiaiškinti pagrindinę knygos mintį. Įprastose pasakų, istorijų knygelėse taip pat galima rasti vertingų dalykų, svarbu sustoti, išplėsti temą, pasikalbėti su vaiku.
Svarbią reikšmę turi emocinio raštingumo lavinimui skirtos knygelės. Jose yra specialiai kuriamas turinys, leidžiantis vaikui geriau priimti informaciją. Dažnai rekomenduoju tas knygeles tėvams skaityti kartu su vaikais ir diskutuoti. Tai puiki mokomoji priemonė, rodanti kaip kalbėtis su vaiku, kad jis informaciją priimtų ir suprastų. Knygos padeda pamatyti, kaip veikia vaiko smegenys, kaip atrodo jo pasulis ir kaip turi būti pateikiama informacija, kuri pasiektų vaiką.
Dešimt patarimų, kaip kasdien lavinti vaiko emocinį intelektą
1. Į savo kasdieninį žodyną įtraukti emocinį žodyną. Jei kalbame tik apie tai, kur važiuosime, ką darysime, kada eisime miegoti ar kelsimės, kokį maistą valgysime, iš vaiko negalime tikėtis emocinio atsako. Taigi, apie emocijas pirmiausia turime kalbėti patys.
2. Kilus vaiko emocijai empatiškai išgirsti ir priimti jo emociją. Nukreipti tinkamą, o netinkamą sustabdyti.
3. Stebėkime kaip patys reiškiame savo emocijas, kaip sprendžiame konfliktus, bendradarbiaujame, kaip išsakome savo norus, poreikius, ar patys juos suprantame. Tada nuoširdžiai paklauskime savęs, ką galėtume patobulinti, kad būtume dar geresni mokytojai savo vaikams.
4. Konfliktinėse situacijose įvardinti ir vienos ir kitos pusės jausmus. Jei emocijos labai stiprios, įvardinti trumpai ir aptari vėliau, jei ne – iškart aptarti ir vienos, ir kitos pusės poelgius.
5. Organizuoti šeimos susirinkimus, kai dalijamasi dienos, savaitės įvykiais, jausmų refleksija. Dalintis turėtų ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
6. Stebėti save ir santykius su vaiku, šeimos situaciją. Ar suaugusieji pateikia situacijas taip, kad vaikas geba suprasti, ar jis supranta taip, kaip mes tikimės ir norime? Ar mūsų žodžiai ir mūsų paaiškinimai pasiekia vaiką, ir ar mes gerai suprantame vaiką, kai jis mums ką nors aiškina? Tai sveika ne tik emociniam intelektui, bet ir tarpusavio bendravimui ir santykiams.
7. Leiskime vaikui jausti visus kilusius jausmus, bet padėkime teisingai juos įveikti ir išlieti.
8. Namuose verta turėti aiškias, argumentuotas, visų aptartas taisykles, kurios padėtų mokytis savireguliacijos ir bendradarbiavimo. Taisyklės galioja visiems, ne tik vaikams.
9. Nuoširdžiai klausyti ir išgirsti vaiką. Ne tik tada, kai norime išgauti kokią nors informaciją, bet ir tada, kai vaikas pasakoja tai, kas jam svarbu, apie savo pasaulį. Net jei tai penkiolikos minučių pasakojimas apie mašinytę ir jos nulūžusį ratą. Parodykime, kad girdime, išklausome, suprantame.
10. Į natūralų vaikų žaidimą įtraukime su emocijomis susijusias situacijas, kad dar labiau priartėtume prie vaiko pasaulio, kad jam būtų lengviau priimama
Tyli maža laputė turi bėdą. Triukšmadariai draugai jos visai nesiklauso. Lapė pastebėjo šį tą nepaprastai svarbaus – didžiulį baisų lokį! Bet kaip perspėti žvėrelius, kurie šitaip triukšmauja? Nicola Kinnear knygelėje „Ššš... Tyliau! Kaip žvėreliai mokėsi klausyti“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, o išleido leidykla „Alma littera“, aiškina apie tai, kaip atgauti balsą, kai tavęs niekas negirdi.
