Žmogaus išvaizda nenusako esmės
Specialistė pabrėžia, kad požiūrį į įvairius žmonių skirtumus dažniausiai formuoja tėvai, o jie patys – ne visuomet elgiasi teisingai. Tad kai vaikai stebisi kitų skirtumais dėl odos, plaukų spalvos, kūno ypatybių, greičiausiai taip kopijuoja savo tėvus.
„Pirmiausia, turėtume kalbėti, kad visi mes esame skirtingi. Taip, dabar kalbame apie odos spalvą, bet prisiminkite kelis dešimtmečius atgal, kai buvo tyčiojamasi iš vaikų rusvais plaukais. Labai daug priklauso nuo suaugusiojo, kaip jis pats reaguoja, kada skirtumas tarp žmonių normalus, kada nenormalus“, – atsidūsta V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Ji pataria su vaikais apie skirtumus kalbėti nuo mažų dienų, apibūdinti koks yra pats vaikas, kuo skiriasi kitas žmogus. Svarbiausia, pabrėžti, kad žmogaus išvaizda nenusako paties žmogaus esmės.
„Juk parduotuvėje yra visokių žaislų, pasirenkame, kuris mums patinka, bet juk kiti žaislai nėra blogesni?“, – dalijasi pavyzdžiu, kaip kalbėti su vaikais psichologė.
Aptarkite skirtumus
Kuo jaunesnis vaikas išgirs apie skirtumus, tuo lengviau jis priims kitus žmones. Taip pat nereikėtų ignoruoti nepatogių vaiko klausimų, kodėl kitas vaikas tokios odos spalvos, kodėl jo akys siauresnės ar plaukai garbanoti. Papasakoti, kad būna visokių tėčių ir mamų, o vaikai dalinai į juos panašūs.
Lygiai taip pat, prieš leidžiant kitos odos spalvos vaiką į darželį ar mokyklą išsiaiškinti auklėtojo, mokytojo požiūrį. Tikėtina, jog jei jo nuostatos nėra tolerantiškos, tuomet jis negalės vaiko tinkamai įvesti į klasę, grupę.
„Jei kalbame apie darželį, jame vaikai daug atviresni, jiems kyla daugiau klausimų, kurių jie nebijo užduoti. Todėl siūlyčiau paskirti savaitės temą ir pasikalbėti apie žmonių skirtumus. Žinoma, tai neturėtų būti pirmoji tema rugsėjį ir joje tik apie odos spalvą kalbama. Nesureikšminkime vieno skirtumo“, – patikslina Viktorija.
Pradinėje klasėje skirtumus galima aptarti iš mokslinės pusės, bet lygiai taip pat – akcentas neturi būti vienas ar du klasės vaikai, reikia kalbėti apie visus skirtumus apskritai nuo raudonų plaukų, strazdanų, neįgalumo ir pan.
Patyčių neišvengsime
Gaila, atsidūsta psichologė, bet su patyčiomis kovoti itin sunku, nes ne visi vaikai ir tėvai yra sąmoningi.
„Ne visi tėvai paaiškino vaikams, kad visi mes esame skirtingi ir neturime teisės smerkti kitų. Galima pastebėti, jog dažnai nemokoma vaiko priimti paties savęs su savo trūkumais ir privalumais, tad ką kalbėti apie kitus. Todėl sąmoningų tėvų užduotis išmokyti vaikus atskirti, kad patyčios nėra apie jį, tai yra tiesiog kito žmogaus, kuris yra nelaimingas, negeba priimti savęs ar kito, nuomonė“, – pataria viena iš „Anima psichologija“ įkūrėjų.
Ji prisimena, kaip konsultavo moterį, kuri vaikystėje sulaukdavo patyčių dėl rausvų plaukų, todėl pirma užduotis, kurią padarė sulaukusi pilnametystės – nuėjo į kirpyklą juos perdažyti juodai. Kirpėja labai nustebo dėl jos skundų, nes jos plaukai nebuvo rausvi, o tiesiog rudi.
„Tai rodo, kaip kitų pastabos, jog tu esi „ryža“ įkala šią mintį į galvą, nors taip net nėra! Laimingi žmonės savo gyvenime geba matyti, jog turi labai daug, todėl jiems nekyla minčių kalbėti apie kitus. Jei mūsų gyvenimas neįdomus mums patiems, tada dairomės į kitus“, – teigia V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Atsakykite į klausimus
Jei jūs esate kitoje barikadų pusėje ir jūsų mažylio odos spalva yra kita nei jūsų ar daugelio aplinkinių, nebijokite su juo kalbėtis nuo pat mažumės.
„Vienų plaukai juodi, kitų šviesūs, vienų vaikų akys mėlynos, kitų rudos… Svarbiausia, nebijoti kalbėti apie visus skirtumus, įspėti, kad šioje šalyje tokios odos spalvos gali būti ir vienintelis grupėje, tave vaikai gali norėti paliesti, nes tu labai įdomus. Nereikia vaikų saugoti, o geriau paaiškinti“, – įsitikinusi psichologė.
Žinoma, vaikams reikia pasakoti tik tiek, kiek jie sugeba priimti informaciją pagal savo amžių. Trimečiui genetikos ypatybių dėstyti nereikėtų.
„Įjunkite kūrybinį mąstymą ir nevenkite atsakymų. Neatsakyti klausimai gyvena toliau ir vaikai bando ieškoti atsakymų kitur, todėl rizikuojame, kad sulauks netinkamos informacijos“, – pabrėžia V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
