– Gal pirmiausiai apibrėžkime, kas yra vaikų agresija? Ar tik tada, kai kanda, mušasi, spardosi?
– Agresyviu laikome tokį elgesį, kuris gali pakenkti sau arba kitiems. Žinoma greičiausiai pastebime fizines tokio elgesio apraiškas, bet jis taip pat gali būti žodinis ar emocinis.
Vis dėlto, pirmiausia svarbu kelti klausimą, kas už tokio elgesio slypi, kokie vaiko poreikiai yra nepatenkinti, į ką jis taip reaguoja? Galbūt vaikas yra pervargęs, susidūręs su per daug stimulų, galbūt bando save įtvirtinti, nes šiuo metu toks jo amžiui būdingas raidos uždavinys, galbūt jo dar niekas neišmokė, kaip tinkamai suprasti ir parodyti pykčio jausmą.
Nė vienas vaikas nepradeda dienos norėdamas sugadinti nuotaiką suaugusiesiems. Todėl mūsų uždavinys yra įžvelgti gilesnius motyvus ir mokyti vaiką kitokių elgesio modelių.
– Natūraliai kyla klausimas – kodėl kai kurie vaikai būna agresyvūs, o kiti ne?
– Priežastys gali būti įvairios. Pirmiausia, visi vaikai mokosi iš juos supančių tėvų, artimųjų, mokytojų. Jie dažnai tampa suaugusiųjų veidrodžiu. Kuo dažniau vaikas pats susiduria su agresija, turi galimybę stebėti tokį elgesį per televizorių ar tiesiogiai, tuo labiau toks elgesys jam tampa įprastu ir priimtinu. Ir vaikas natūraliai pradės jį taikyti įvairiose gyvenimo situacijose.
Kartais norimam elgesiui pasireikšti sutrukdo stiprios emocijos. Nors pats gebėjimas jausti yra įgimtas, tačiau atpažinti ir įvardinti tai, ką jaučiame, vaikai neišmoksta savaime, to tenka mokytis bendraujant.
Kartais agresyvus vaiko elgesys pastiprinamas, kai kitiems atrodo, kad jis duoda naudos. Yra tekę susidurti su situacijomis, kai vaikai leidžiami į bokso ar karate būrelius argumentuojant, kad juose išmoks „pastovėti už save, duoti atgal, nenusileisti“. Gerai suprantu tėvų norą apsaugoti vaiką, tačiau tokiais būdais netinkamas elgesys tik pastiprinamas ir nepadės geriau sutarti su bendraamžiais.
– Visuomenė dažnai pasiryžusi „išmokyti“ tėvus, kurie augina agresyvius vaikus, ką daryti, kaip perauklėti. Ar visada dėl vaikų agresijos kalti tik tėvai?
– Tokioje situacijoje ieškoti kaltų tikrai nėra prasminga. Tikiu, kad dauguma tėvų savo vaikams linki gero ir augina juos geriausiai pagal savo galimybes.
Jei šeimos, mokyklos, visuomenės nariai labiau bendradarbiautų tarpusavyje, kiltų mažiau susipriešinimo. Mokytojai dažnai dalinasi, kad jaučia per daug atsakomybės ir jiems keliamų lūkesčių, kuriuos sunku pateisinti. Tuo tarpu tėvai dalinasi, kad dažnai jaučiasi kaltinami, jiems pamokslaujama, nėra siūloma tikslinė pagalba.
Iš esmės abi pusės jaučiasi bejėgiškai, tačiau jei peržengtų pirminį pasipriešinimą, galėtų labai gerai viena kitą suprasti ir ieškoti bendro tikslo. O jei dar ir mes visi atsakingiau stebėtume, kaip tarpusavyje bendraujame socialiniuose tinkluose, televizijoje, gatvėje, vaikai gautų daug vientisesnį bendravimo modelį, kurį greitai perimtų.
– Agresyvus vaikas klasėje ir visi tėvai susivienija reikalaudami jį išmesti. Į kitą klasę, mokyklą. O ten, istorija nuo pradžių... Ar tai išties yra sprendimas?
– Šalinimas iš mokyklos neturi būti pirmas ir vienintelis žingsnis, kurio imtasi. Labai daug priklauso nuo mokyklos pasirengimo reaguoti į netinkamą elgesį ir spręsti vaikų konfliktus.
Ką mokykla galėtų padaryti, kad tokių situacijų būtų išvengta? Pirmiausia, klasėje turi būti aiškios taisyklės, koks elgesys yra skatinamas, o koks – nepriimtinas. Šias taisykles mokytojas ar auklėtojas turėtų sukurti kartu su vaikais.
Svarbiausias, tokias kaip, nemušti kitų vaikų, nesikeikti, norint kalbėti pakelti ranką, gali pasiūlyti pats auklėtojas. Įvardinant papildomas taisykles labai naudinga paklausti ir vaikų nuomonės.
Taip pat svarbu įvardinti, kas nutinka, kai vaikas pasirenka sulaužyti susitarimą. Pasekmė nesilaikant susitarimo turi būti logiška ir visada ta pati, nepriklausomai nuo dienos, nuotaikos ar besikeičiančių mokytojų. Susitarimus ir pasekmes svarbu pristatyti tėvams, paaiškinus jų svarbą ir reikalingumą.
Taip pat svarbu telkti klasę ir mokyti bendrauti grupėje, organizuoti nuoseklias klasės valandėles, kurių metu vaikai turėtų galimybę mokytis pagarbiai reikšti savo nuomonę, diskutuoti ir išklausyti vieni kitus, ieškoti įvairių situacijų sprendimo būdų. O mokytojui svarbu ne tik prižiūrėti, kad vaikai nesielgtų netinkamai, bet ir kuo dažniau pastiprinti tokį vaikų elgesį, kokį norėtų matyti.
Svarbu kiekvienam vaikui rasti pasakyti ką nors paskatinančio, pasidomėti ir pasidžiaugti veikla, kuria jis užsiima, pavyzdžiui, „džiaugiuosi, kad tu padedi draugui atlikti užduotį“ arba „džiaugiuosi, kad elgiesi draugiškai“. Vaikas, gaudamas dėmesį tinkamu būdu, turės mažesnį norą elgtis blogai.
Jei mokytojas pats neranda būdų, kaip spręsti sudėtingas situacijas, svarbu išdrįsti kreiptis pagalbos į kitus kolegas ar mokykloje dirbančius specialistus. Kartais gali atrodyti, kad taip pasirodysi kažko nemokantis, tačiau išeičių lengviau ieškoti kartu su kitais. Visada galima paprašyti, kad mokyklos psichologas ateitų pastebėti pamokos ir vėliau pateiktų rekomendacijų ar įžvalgų apie tai, ką pastebėjo.
– Kaip auklėtojai gali išmokyti vaikus priimti tokį draugą ir galbūt padėti tokiam vaikui?
– Keletą dalykų, kaip galėtų pasiruošti auklėtoja, jau paminėjau atsakydama į ankstesnį klausimą. Dar auklėtoja galėtų skirti laiko vaikus pamokyti įvairių nusiraminimo strategijų. Atsitraukti nuo situacijos ir grįžti į save padeda gilus kvėpavimas, skaičiavimas atbuline tvarka, galvojimas apie ką nors raminančio, kalbėjimasis su savimi.
Aptarti šiuos metodus reikėtų iš anksto, pavyzdžiui, paskatinti sugalvoti raminančią vietą, į kurią supykęs vaikas galėtų nusikelti mintimis. Taip pat labai svarbu mokyti vaiką keisti automatines neigiamas mintis, tokias kaip „Aš nevykėlis/-ė“, „Man niekuomet nesiseka“, „Taip man ir reikia“. Kai kas nors nepavyksta, vaikas galėtų sau kartoti, kad „tai atsitiko netyčia“ ir „kiekvienas gali suklysti“.
Kas liečia klasės draugus, vaikams nereikėtų užkrauti per daug atsakomybės sureguliuoti kitų elgesio. Vaikams svarbiausia žinoti, kad susidūrę elgesiu, kuris juos skaudina ar nepatinka, gali pasakyti „Noriu, kad liautumeis, man tai nepatinka“, o jei tai nepadeda, atsitraukti ir informuoti suaugusius.
Žinoma, svarbu mokyti pastebėti ir vienas kito geras savybes ar darbus. Pripratę prie netinkamo elgesio, galime nebepastebėti, kai vaikai pradeda elgtis vis labiau teigiamai.
– Kažkodėl stereotipiškai mąstoma, kad agresyvūs dažniausiai yra berniukai. Ar tai tiesa?
– Yra teorija, teigianti, kad berniukams tam tikrame amžiuje padidėja vyriškojo hormono testosterono ir dėl to jie darosi agresyvesni. Todėl berniukų ypač nereikėtų mokyti susikaupusias emocijas išlieti per fizinius veiksmus, nes tai gali virsti įpročiu.
Tačiau nesinorėtų daryti didelės skirties tarp berniukų ir mergaičių. Vaikai lengviau mokosi naujų dalykų, kai jaučiasi lygūs vieni prieš kitus ir žino, kad visiems taikomos sąlygos yra vienodos.
– Vis dažniau kalbama apie emocinį intelektą – kaip išmokti atpažinti, kontroliuoti savo emocijas, priimti kitų jausmus?
– Jau nuo vaikystės tėvai gali pradėti vaikus mokyti, kas apskritai yra emocijos. Vaikai jaučia tokius pačius jausmus kaip ir suaugusieji, tik dar nemoka jų atpažinti ir kontroliuoti. Kai tėvai padeda vaikams įvardyti, kaip jie jaučiasi, vaikai geriau supranta savo jausmų pasaulį, o geriau pažindamas save, vaikas geriau supras ir tai, kaip jo elgesys gali paveikti kitus.
Kasdieniame gyvenime tėvai gali naudoti atspindimąjį klausymą. Jo metu pastebime tai, ką vaikas rodo savo elgesiu bei įvardiname patį jausmą, pavyzdžiui „Matau, kad metei meškiuką į grindis, iš to suprantu, kad tau dabar pikta“.
Sudėtingos konfliktinės situacijos taip pat yra gera galimybė mokyti vaikus empatijos, suprasti kito žmogaus jausmus per savo jausmų supratimą. Pavyzdžiui, galima vaikui priminti: „Pameni, kaip tau buvo pikta, kai Tomas iš tavęs atėmė žaislą? Taip pat jaučiasi ir Lukas, kai tu nori atimti jo žaislą.“
Suaugusieji taip pat gali pasidalinti ir savo jausmais, sakydami „Man nemalonu, kai su manimi kalbi šaukdamas. Paieškokime kitų būdų, kaip galėtum pasakyti, kad pyksti“.
Apskritai labai naudinga, kai vaikai girdi tėvus vartojant įvairias jausmų sąvokas, kalbant apie savo jausmus net tuomet, kai šie nesusiję su pačiais vaikais. Pavyzdžiui, „Šiandien susierzinau, nes darbe nespėjau padaryti visko, ką buvau suplanavęs“, „Pykstu ant tetos Lauros, nes ji vėluoja, bet vis tiek ją myliu ir jos laukiu“. Tokiu būdu vaikai geriau supras tai, kad ir suaugusieji jaučia įvairius jausmus, kad apie visus jausmus galima kalbėti.
Tėvai taip pat gali paskatinti vaiką įsijausti į įvairių veikėjų situacijas skaitant knygeles ar žiūrint animacinius filmukus. Galite vaikų paklausti: „Kaip galėtų jaustis voveraitė?“, „Kaip manai, ką dabar galvoja vilkas?“, „Ko labiausiai norėtų princesė?“. Taip pat svarbu aptarti, iš ko taip sprendžiate: iš veido išraiškos, kūno pozos, balso intonacijos ar veikėjo istorijos. Taip pat galima papildyti ir pasakyti, kaip jūs jaustumėtės patekę į panašią situaciją, paklausti, kaip panašioje situacijoje jaustųsi pats vaikas.
– Ar galime pasidžiaugti, kad to vis dažniau mokomi vaikai ar priešingai – situacija vis dar liūdina?
– Manau, kad džiaugtis tikrai yra kuo. Vis daugiau tėvų ir mokytojų supranta emocinio ugdymo svarbą, stengiasi daugiau apie tai sužinoti ir taikyti šeimoje ar darbe su vaikais.
Štai mūsų centro nuo 2004 metų įgyvendinama emocinių įgūdžių programa „Antras žingsnis“ kasmet mokymuose sulaukia kelių šimtų pradinių klasių mokytojų, kurie dažnai ateina vedini kolegų rekomendacijų.
Mokymų metu diskutuojame apie iššūkius jų darbe, ieškome būdu kaip vaikams perduoti žinias apie jausmus, mokytis naujų elgesio būdu vaidmenų žaidimų pagalba. Taip pat centre vykstančios tėvų mokymų grupės sulaukia nemažai motyvuotų tėvų, kurie nori ieškoti būdų, kaip kurti gilesnį ryšį su savo vaikais. Esu tikra, kad stiprėjant suaugusiems, stiprėja ir vaikai.
Pasitarti su profesionaliu psichologu įvairiais vaikų auklėjimo klausimais galima „Tėvų linijoje“, paskambinus numeriu 8 800 900 12, darbo dienomis 9-13 val. ir 17-21 val. Konsultacijos – anoniminės ir nemokamos. Daugiau informacijos: www.tevulinija.lt
