Kauno „Vyturio“ gimnazijos muzikos mokytoja Deimantė Jankūnaitė – viena iš daugelio jaunų pedagogų, kuriai teko su kolegomis suremti pečius paskelbus karantiną dėl COVID-19.
Pirmoji pandemijos banga atlaikyta, bet gresia naujas jos protrūkis. Kaip jam pasirengusi jaunoji Kauno mokytojų karta, kokie iššūkiai jų laukia?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ ir kalbėjosi su D.Jankūnaite.
Įgijusi muzikos mokytojos specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje po studijų mergina išvyko atlikti tarptautinės praktikos Barselonoje (Ispanija), lituanistinėje mokyklėlėje.
Šiuo metu mokytoja pasinėrė į magistro studijas, nes puoselėja svajonę ateityje įkurti savo mokyklą.
– Neseniai dalyvavote susitikime su prezidentu Gitanu Nausėda. Apie ką buvo kalbama? Kokios problemos aptartos?
– Šiais metais Prezidentūroje įvyko labai graži iniciatyva – piknikas, į kurį buvo sukviesti mokytojai, pradedantys savo pedagoginį kelią. Renginyje prezidentas G.Nausėda įkvėpė ir sveikino pradedančiuosius mokytojus.
Taip pat piknike vyko diskusija, kurioje kartu su „Renkuosi mokyti!“ programos vadove Agne Motiejūne, programos alumnu Donatu Kriuku ir hiphopo grupės „G & G Sindikatas“ įkūrėju bei lyderiu Gabrieliumi Liaudansku dalijomės patirtimi, įžvalgomis, norimais pokyčiais švietimo sistemoje.
– Papasakokite apie programą „Renkuosi mokyti!“, kokios pagrindinės kryptys, ką šios programos kryptyse numato nuveikti jūsų mokykla?
– „Renkuosi mokyti!“ programa kasmet suteikia nuostabią galimybę motyvuotiems žmonėms tapti mokytojais ir kartu su atrinktomis mokyklomis kurti bendruomenę. Projekto metu siekiame pokyčių gimnazijoje, jų tikslas – užtikrinti daugiau galimybių kiekvienam mokiniui patirti mokymosi sėkmę taikant įtraukiojo ugdymo principus ir skatinant mokyklos veiklos pokyčius.
– Ko pasimokėte iš pirmosios karantino bangos įvedus nuotolinį mokymą? Ar gerai jam buvo pasirengta?
– Pirmiausia mokėmės kaip bendruomenė – kuo daugiau komunikuoti, dalytis, mokytis vieni iš kitų ir padėti. Dažni pokalbiai, konsultacijos su kolegomis padėjo kartu įveikti nuotolinio mokymo iššūkius.
Taip pat manau, kad karantinas buvo labai svarbus įrodymas visiems, kaip svarbu nuolat tobulinti žinias.
Pasirengimas nuotoliniam mokymui buvo tikrai labai aktyvus ir intensyvus, bet manau, kad jam pasirengti iki galo nebuvo įmanoma, nes pasitikrinti taip greitai įgytas žinias, jas pritaikyti, suprasti spragas reikėjo praktikos, kuri ir buvo geriausias dalykas.
– Ar mokykla pasirengusi antrajai COVID bangai? Teko girdėti pedagogus dejuojant, kad Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos iškelti reikalavimai vėlyvi, mokyklos nespėjo pasirengti naujam karantino sezonui?
– Manau, kad esame pasirengimo sūkuryje. Gimnazijos bendruomenė ir toliau labai aktyviai mokosi, mokytojai, administracija dalyvauja seminaruose, kuriuose tobulina žinias, susijusias su IT ir nuotoliniu mokymu.
Aš pati jaučiuosi pasiruošus įgyvendinti ugdymo procesą įvairiausiomis sąlygomis ir kiek įmanoma mokymą daryti interaktyvesnį ir įdomesnį.
– Ar mokymasis nuotoliniu būdu nepablogins mokymosi kokybės?
– Dėl mokymosi kokybės kol kas sunku ką nors teigti, nes tam patikrinti reikia daugiau laiko. Tačiau nuotolinis mokymas, mano nuomone, sumažina fizinį kontaktą su mokiniais, o jis dažnai labai svarbus ne tik emocijoms, dalijimuisi, bendravimui, bet ir ugdymo procesui.
– Girdėti nuomonių, kad mokinių teisės plačios, o mokytojų galimybės tramdyti neklaužadas nulinės. Ką apie tai manote jūs?
– Man nemėgstamiausias pasakymas: „Na, jau šiais laikais vaikai tik gerai savo teises žino, bet pareigų tai jau visai neišmano.“
Pirmiausia – mokykla yra ta vieta, kurioje būna visko, ten tokiais kalneliais važinėjamės – nuo pačių geriausių emocijų iki liūdniausių ir vėl atgal.
Manau, kad mokytojas turi labai daug galimybių kurti nuostabų ryšį su mokiniais, susitarti su jais. Tačiau būna išimčių, kurioms reikia ieškoti didesnių sprendimų.
Labai svarbu suprasti, kad vaikai su savimi nešasi įvairiausias patirtis. Vienos jų yra nuostabios, kitos – labai skaudžios, todėl svarbiausia neteisti, neklijuoti etikečių: „neklaužada“, „jau su šituo tai nieko nebus“, o paieškoti, kur yra problema, suprasti ir kiek įmanoma padėti.
Manau, kad nėra vienos geriausios taisyklės, kaip dirbti su vaikais, svarbiausia, jog mokytojas neprarastų unikalumo ir bendrautų sau artimiausiu būdu.
Pastebėjau, jog vaikai labiausiai vertina tai, kad esu su jais tikra, kad nebijau pasakyti suklydusi, kad nežinau visko, kad pasakau, kaip jaučiuosi, pasidaliju savo jausmais.
