– Kaip ir kodėl sugalvojote tapti programos „Renkuosi mokyti!“ dalyviu?
– Kuo tik nenorėjau būti gyvenime – alergologu, pulmonologu, žveju, sodininku, lenktynininku, krepšininku, detektyvu. Bet niekada, kiek save prisimenu, negalvojau apie mokytojo kelią.
Baigdamas mokyklą stojau į filologiją, tačiau ne todėl, kad dirbčiau mokytoju mokykloje. Mokykla visada atrodė tam tikra neišvengiama vieta, kurią reikia tiesiog praeiti, ir ji baigiasi. Universitete – visai kas kita, ten patyriau mokymosi malonumą.
Nepaisant to, kad nesiejau ateities su mokykla, paskutinius penkerius metus, dirbdamas Vilniaus universitete nuolat susidūriau su studentais ar moksleiviais. Pirma, kaip Vilniaus universiteto radijo stoties „Start FM“ direktorius kuravau stoties veiklą, apmokydavau naujus studentus ir teikdavau jiems grįžtamąjį ryšį.
Darėme ir trumpus mokymus moksleiviams – klasės važiavo iš įvairių Lietuvos mokyklų, o aš taip pirmą kartą įgijau praktikos dirbti ne tik su paaugliais, bet ir su pradinių klasių moksleiviais – šie buvo labai energingi ir po kelių valandų darbo su jais jausdavau labai pavargęs. Pavargęs, bet tuo pačiu ir pasisėmęs energijos iš jų.
Vėliau, kaip Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto komunikacijos vadovui teko keliauti po Lietuvos mokyklas ir skaityti paskaitas apie komunikacijos ir informacijos iššūkius ir galimybes, pristatyti fakulteto siūlomas studijų programas. Tokių pamokų metu pastebėjau, kad žinios, kurias jiems noriu perduoti, yra jiems aktualios ir dažnai visai negirdėtos. Taip pamažu ir gimė noras daugiau prisidėti prie ugdymo proceso mokykloje, todėl kai po kurio laiko pamačiau, jog vyksta atranka į programą „Renkuosi mokyti!“, nedvejodamas užpildžiau motyvacinę anketą.
– Tapsite medijų raštingumo mokytoju – kokias žinias tikitės perduoti moksleiviams?
– Medijų raštingumas kaip mokomasis dalykas, nors ir dažnai minimas mokyklose, man pasirodė dažnai suprantamas labai primityviai. Kai girdžiu, jog moksleiviams vyksta integruotos medijų pamokos, kurių metu jie turi padaryti pristatymą viena ar kita tema naudodamiesi išmaniąja lenta, suprantu, kad tikrai ne visos mokyklos supranta, kas yra tas medijų raštingumas.
Medijų raštingumą suprantu kaip gebėjimą kurti, rengti, rinkti, analizuoti informaciją. Svarbu ne tik gebėti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir suprasti jų veikimo principus (ne vien technologinius), kokią įtaką žmogaus gyvenimui daro tiek technologijos, tiek nauji komunikacijos būdai ir principai, kuriais mes bendraujame.
Jei reiktų susiaurinti iki pamokų temų, medijų raštingumo besimokantys moksleiviai mokysis apie dezinformaciją, propagandą, informacinį karą, reklamą, viešuosius ryšius, žiniasklaidos veikimo principus, patys atliks tyrimus ir užduotis, kurie padės geriau suprasti pasaulinį, politinį, kultūrinį ir ekonominį kontekstą, kuris mus veikia.
Gebėjimas kritiškai vertinti informaciją yra vis svarbesnis įgūdis, kurį, manau, lavinti reikia kuo anksčiau ir tai turėtų būti pradedam daryti mokykloje.
– Turėsite ir užklasinės veiklos?
– Pirmuosius metus užklasinės veiklos neturėsiu, tačiau ateityje norėčiau vesti ir koordinuoti radijo žurnalistikos būrelio veiką. Pats praleidau 12 metų su Vilniaus universiteto radijo stotimi „Start FM“ – ten pradėjau kaip savanoris, buvau muzikos redaktorius, dar vėliau ėmiau vesti radijo laidas, o po to tapau direktoriumi.
Visi metai, praleisti Vilniaus universiteto radijo stotyje, davė daug praktinės naudos, kurią ateityje norėčiau perduoti kitiems.
– Su kelintų klasių moksleiviais dirbsite?
– Dirbsiu su 9-12 klasių moksleiviais.
– Kiek valandų per savaitę dirbsite mokykloje?
– Turėsiu vesti 12 savaitinių pamokų, taip pat prisidėti prie kitos veiklos mokykloje – dalyvauti posėdžiuose, prisidėti prie mokyklos projektinės veiklos, rūpintis mokyklos komunikacija, rengti ir talpinti turinį mokyklos internetinėje svetainėje, tobulintis ir taip toliau. Veiklų tikrai netrūks ir man jau dabar norisi kuo greičiau pradėti darbą mokykloje.
– Šis darbas – tik metams ar galbūt liksite ilgiau?
– Pagal sutartį su programa „Renkuosi mokyti!“ esu įsipareigojęs dirbti dvejus metus mokyklose. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje dirbsiu pirmuosius metus. Po pirmųjų metų turėsiu galimybę baigti pedagogines studijas, tačiau ar rinksiuosi jas studijuoti, nuspręsiu pasibaigus pirmiesiems metams mokykloje. Viena yra užsidegimas ir mokytojo profesijos idealizavimas, visai kita – realybė. Kol nebaigiau pirmųjų darbo mokykloje metų, apie mokytojo ateitį mąstau atsargiai.
– Teko nemažai pasiruošti artėjantiems mokslo metams, kurių pradžia itin įtempta. Ar nebaisu, kad teks ne tik mokymo, bet ir priimti ekstremalios situacijos ar net karantino iššūkius?
– Kadangi prasidėjus karantinui dirbau Vilniaus universitete, mačiau, kokius iššūkius tiek universitetui, tiek studentams sukėlė ta situacija. Pačiam vėliau teko vasarą mokytis tris savaites nuotoliniu būdu, buvo tikrai nelengva, nes tai visai kas kita, nei esu įpratęs.
Manau, kad mes, kaip žmonės nuolat gyvename tam tikrame neapibrėžtume ir chaose, todėl svarbu mokėti prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų.
Žinoma, vieniems tai sekasi geriau, kitiems – sunkiau, tačiau ugdymo įstaigos nuo darželių iki universitetų privalo išmokti dirbti kitokiomis sąlygomis ir toliau užtikrinti nenutrūkstamą ugdymo, studijų procesą. Pats, aišku, norėčiau turėti galimybę dirbti kontaktinių pamokų forma, bet jaučiuosi pasiruošęs mokyti savo dalyko ir nuotoliniu būdu.
– Kaip reagavo artimieji ir aplinkiniai?
– Draugai ir pažįstami, sužinoję, kad eisiu dirbti į mokyklą, dažniausiai palaikė ir daug klausinėjo apie mokymosi, ruošimosi būti mokytoju procesą. Šeimos nariai gal kiek atsargiau žiūri į šį sumanymą, ypač mama, kuri stebisi, kad sugalvojau eiti dirbti į mokyklą. Pats džiaugiuosi savo sprendimu, nekantraudamas laukiu pirmųjų pamokų, kuomet galėsiu susipažinti su moksleiviais.
– Prieš tai dirbote Vilniaus universitete, parašėte dvi knygas, ar liks laiko šiems ar kitiems darbams?
– Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete liksiu dirbti ir toliau – tai man yra svarbus darbas, kurį mėgstu ir kurį dirbdamas džiaugiuosi. Minėtas fakultetas – mano namai: VU Komunikacijos fakultete baigiau bakalauro, po to – magistro studijas, o dar vėliau fakultete pradėjau ir dirbti.
Universiteto aplinka yra nuostabi tuo, kad čia yra daug galimybių, tereikia žinoti, ką nori daryti ar ko nori išmokti. Būtent universitete įgytos žinios ir yra mano pagrindinis žinių bagažas, kurį nešuosi su savimi į Vilniaus S.Nėries gimnaziją, kad galėčiau žiniomis pasidalinti su dabartinės kartos moksleiviais.
Dėl rašymo – nesu iš tų rašytojų, kurie rašymą pavertė savo darbu. Rašymas – tik dar vienas būdas praleisti laisvalaikį, išlieti kūrybinę energiją. Ruošimasis pamokoms ir kūrybinis rašymas man yra panašūs tuo, jog abu leidžia patirti kūrybinį malonumą. Nepaisant to, jog jau kelerius metus kartoju, jog iš esmės nerašau, šią vasarą gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją romano rašymui ir pradėjau vėl rašyti. Ar romanas bus vykęs ir bus išleistas – apie tai kalbėti dar per anksti, bet neneigsiu, kad džiaugiuosi vėl patirdamas užsidegimą rašyti.
– Jau esate susidūręs su moksleiviais, kaip vertinate šiuolaikinę kartą?
– Kai pats buvau paauglys, mokykloje tai viena, tai kita mokytoja kartais pavadindavo mus pačia blogiausia karta. Dabar, stojus į kitą barikadų pusę, kartais išgirstu tą patį apie dabartinius paauglius – blogesnių už juos dar nebuvo. Pats nepalaikau tokios nuomonės, manau skirtingos kartos yra paprasčiausiai skirtingos, o pedagogo tikslas – surasti būdą kaip su paaugliais reikia susikalbėti ir juos mokyti mokykloje.
Dialogas yra svarbus, ir jei mokytojai moralizuoja moksleivius, kad šie yra blogi, neįsivaizduoju, kaip tokiu atveju jie gali mokytis. Pats per paskutinius metus esu aplankęs maždaug 12 ar 15 skirtingų mokyklų visoje Lietuvoje ir pastebėjau vieną dalyką – jei aš einu į klasę vesti pamokos nekreipdamas dėmesio į tai, kad mokyklos mokytojai mane iš anksto perspėjo, jog bendrausiu su neklusnia klase, ir jei aš elgiuosi su moksleiviais pagarbiai, nelaikau jų vaikais, tada jie ir bendrauja su manimi pagarbiai, aktyviai dalyvauja pamokoje.
Sėkmės!
