– Sakoma, kad su darželiu baigiasi vaikystė – ar pritartumėte šiai frazei?
– Šią frazę patikslinčiau. Pasak raidos psichologų, vaikystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp gimimo ir paauglystės. Ji trunka nuo kūdikystės pradžios ir tęsiasi iki tol, kol prasideda lytinė branda.
Tad būtų teisinga teigti, kad vaikas pereina iš pirmosios vaikystės, 2- 6 metų ikimokyklinio periodo, į antrąją vaikystę, 7-12 metų ankstyvąjį mokyklinį periodą.
Žmogus kiekviename brendimo etape turi atlikti vis kitas gyvenimo užduotis, garantuojančias jam sėkmę. Štai pirmoji vaikystė, kai vaikui 2- 6 metai yra vienas dinamiškiausių gyvenimo laikotarpių: pasaulis nuolat plečiasi ir darosi sudėtingesnis, todėl mažylis jau ir šiame amžiuje yra priverstas spręsti pirmąsias jam gyvenimo skirtas užduotis – išmokti kalbėti, išmokti bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais, atskirti, kas gera, kas bloga, susiformuoti bendrą supratimą apie tikrovę.
– Pirma klasė yra didžiulis pokytis vaiko gyvenime – kaip jį jam paruošti?
– Svarbu, kad vaikas, ateidamas į pirmą klasę, suprastų, kad mokykloje jau atsiranda dalykų, kuriuos atlikti reikia, net jei jie vaikui ir ne itin įdomūs. Kitas dalykas, kas atsiranda mokykloje – vaikų lyginimasis su kitais.
Suprantama, kad vieniems vaikams reikia pasistengti labiau, o kitiems sekasi lengviau. Tad vaikas tam turi būti ruošiamas jau nuo pirmosios vaikystės: jis turi žinoti ir suprasti, kad ne viskas gali pavykti iš pirmo karto, bet jei jis labiau pasistengs, jam tikrai pavyks.
Labai svarbu ugdyti vaiko kantrybę, mokyti nuosekliai dirbti ir formuoti supratimą, kad niekas negimė mokėdamas ir norint patenkinti bet kokį norą, reikia įdėti pastangų.
Viena pagrindinių veiklos formų šio amžiaus vaikų gyvenime yra žaidimai, tad skatinčiau tėvelius vaikų ruošimui į mokyklą pasitelkti kuo įvairesnius žaidimų tipus: konstrukcinius, vaidmeninius-siužetinius, intelektinius žaidimus, žaidimus-dramatizacijas ir panašūs
Kad būsimasis pirmokas ramiai lauktų rugsėjo 1-osios, patarčiau tėveliams kartu su atžala užsukti į naują mokyklą anksčiau, negu pradės ją lankyti. Šaunu, jei vaikas iš anksto susipažins su būsima mokytoja, išgirs iš jos, ką pirmokai veikia mokykloje. Tai suteiks vaikui pasitikėjimo. Jis jau pažinos vieną labai svarbų žmogų, žinos, kad jo laukia mokykloje.
Jau pradėjus vaikui lankyti mokyklą, tėveliai turėtų pasidomėti, kaip jam sekėsi, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus.
Vaikui, pradėjusiam naują etapą, daug lengviau įveikti sunkumus, kai jaučia, kad tėvams jis rūpi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais.
Jei vaikas sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, dažniau bendraukite su mokytoja. Tėveliai turi paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jis jaučiasi klasėje, ar mėgsta žaisti su vaikais.
Nenuvertinkite savo atžalos. Tokie žodžiai kaip „tu nieko nesugebi gerai padaryti“, „ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?“ tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi. Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės tokiais klausimais kaip „ar labai bijai eiti į mokyklą?“ ir kt. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.
– Ne vienas vaikas paklaustas, kodėl nori į mokyklą, atsako „nes nereikės miegoti pietų miego“ – ar tikrai tik tai turėtų skatinti vaiką?
– Dažnai suaugusieji ar broliai, seserys norėdami „motyvuoti“ vaiką, jam pasako, kad mokykloje bus geriau nei darželyje, „nes nereikės miegoti pietų miego“. Tikrai ne tai turėtų skatinti vaiką norėti eiti į mokyklą.
Labai svarbu sudominti vaiką mokykla. Suaugusieji turėtų nuteikti būsimąjį pirmoką, kad mokykloje jis sutiks naujų draugų, kad bus įdomu, nes visi vaikai kartu pieš, vaidins, šoks, vyks į keliones, sužinos daug įdomių dalykų.
Tam, kad vaikai norėtų mokytis ir sužinoti ką nors naujo, labai svarbu, jog jiems patiktų mokykla ir jie ten gerai jaustųsi emociškai. Suaugusieji apie mokytojus ir mokyklą turėtų kalbėti pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti: išmokti naujų dalykų, susirasti draugų, įdomiai praleisti laiką. Tėveliai artimuosius taip pat turėtų paraginti vaikų akivaizdoje apie mokyklą ir mokytojus nekalbėti negatyviai.
– Kaip siūlytumėte žingsnis po žingsnio adaptuoti vaiką mokyklai?
– Pozityviai nuteikite vaiką mokyklai. Labai svarbu sudominti vaiką mokykla. Tikrai nereikėtų gąsdinti: „Oi baigsis tau katino dienos…“, „Man tai buvo baisu…“ ir pan. Nuteikite, kad mokykloje jis susiras naujų draugų, kad patirs daug įdomių dalykų.
Aplankykite mokyklą su vaiku. Su vaiku, ypač jeigu jis nelankė priešmokyklinio ugdymo grupės šioje mokykloje, nuvykite iki mokyklos susipažinti su jos aplinka. Jeigu dar prieš rugsėjį pavyktų susitikti su būsima mokytoja, būtų dar geriau.
Supažindinkite atžalą su keliu į mokyklą. Nors pirmokas dar pats vienas į mokyklą nevaikščios, verta kartu nueiti (ar nuvažiuoti) kelią iki mokyklos, priminti kelio ženklus, atkreipti dėmesį į pavojingesnes vietas. Tai paprasti, bet vaiko saugumui svarbūs dalykai. Tėvų pareiga yra mokyti vaiką saugotis pačiam.
Skatinkite vaiko savarankiškumą, mokykite jį planuoti. Prieš mokyklos lankymo pradžią patarčiau skirti būsimam pirmokui nedideles savarankiško gyvenimo pradžios užduotis, pvz., nueiti iki artimiausios parduotuvės, kažką nupirkti ir parnešti grąžą. Jis jau turi mokėti susitvarkyti, susirinkti savo žaislus ar drabužius.
Reikėtų mokyti planuoti, ką veiks rytoj, ir tam pasiruošti, nors tai būtų ir paprasti darbai ar veiksmai, tarkime, išsiruošimas pas senelius į svečius. Kai bus mokinys, toks vaikas kuprinę susidės pats, o ne tėtis ar mama. Ir susidės tuos daiktus, kurių jam reikės rytojaus pamokoms, o ne visai savaitei.
Suraskite galimybę, kad būsimas pirmokas kurį laiką pabūtų be tėvų. Jeigu pasirinkta mokykla nerengia stovyklų būsimiems pirmokams, tėvams patariu tikslingai pamodeliuoti situacijas, kad toks vaikas galėtų pabūti be tėvų, su kitais suaugusiaisiais ir su bendraamžiais.
Mokykite vaiką išklausyti kitus ir nebijoti pasisakyti. Mažam vaikui, kuris taps daug didesnės bendruomenės nei šeima nariu, tai labai svarbu. Šias savybes galima pradėti ugdyti šeimoje.
Eikite apsipirkti kartu su vaiku. Tėvai, ypač jeigu šeimoje tai pirmasis pirmokas, labai rūpestingai stengiasi supirkti įvairias priemones, kurių reikia mokyklai. Bet vaikui bus daugiau naudos, jeigu artėjant rugsėjui eisite apsipirkti kartu ir su juo apie viską šnekėsite. Pvz., perkame pieštukus, mokykloje jie bus reikalingi per piešimo ir kitas pamokas. Palyginkime akvarelės ar kitų priemonių kainas, kurie brangesni, kurie pigesni? Vaikas turi suprasti, kam reikės vienokių ar kitokių priemonių, ir kartu smagiai mokysis skaičiuoti.
Aptarkite su vaiku pasikeisiantį dienos režimą. Kalbėkitės su vaiku, ką reiškia lankyti mokyklą, kaip pasikeis įprastas jo dienos ritmas, kai taps mokiniu: į pamokas jis turės ateiti tam tikru laiku ir nevėluoti. Vadinasi, namuose privalės anksčiau eiti miegoti. Paaiškinkite jam, dėl ko turės atsigulti anksčiau: kad jaustųsi nepavargęs, kad jam puikiai sektųsi mokykloje, kad užtektų energijos ir jėgų visai dienai ne tik sužinoti daug įdomių dalykų, bet ir bendrauti bei žaisti su draugais.
Skatinkite vaiką kalbėtis apie mokyklą. Natūralu, kad vaikas mokykloje gauna daugybę įspūdžių ir dažnai patiria įvairių emocijų. Tėvai turėtų palaikyti pozityvų vaiko išgyvenimą mokykloje, drauge pasidžiaugti tuo, kas buvo gero. Vaikas labai greitai perima tėvų nuotaikas: jei šie dėl kažko nuliūsta ar jaudinasi, tą jaučia ir vaikas.
Jei tėvai pasitiki mokyklos aplinka, suaugusiaisiais, kuriems patikėjo savo vaiką, saugiau jausis ir vaikas. Net jei mokykloje įvyko konfliktas, tėvai gali tiesiog paklausti vaiko: „O ko tu išmokai iš šios situacijos?“, „ Ką galima padaryti kitaip?“. Vaikui iš tėvų labai reikia palaikymo.
Puiku, jei vakare šeimoje yra dalinamasi tuo, kas nutiko per dieną. Kaip sekėsi, pasakoja ne tik vaikas, bet ir tėtis su mama. Vaikas taip išgyvena bendrystės jausmą ir supratimą, kad gyvenimas būna visoks.
Glaudžiai bedraukite ir bendradarbiaukite su savo vaiko mokytoja. Tiek mokytojai, tiek tėveliams turi būti svarbi gera vaiko savijauta mokykloje, klasėje. Todėl glaudus tėvelių ir mokytojos bendradarbiavimas yra neatsiejama pozityvaus vaiko išgyvenimo mokykloje dalis.
– Kaip susirasti naujų draugų, jei nieko vaikas nepažįsta? Galbūt, pasinaudoti senu geru metodu ir į klasę keliauti pilnomis kišenėmis saldainių?
– Vienas iš svarbių vaikui iššūkių, laukiantis mokykloje – susidraugauti su kitais. Kaip to išmokyti? Pasak psichologų, šį iššūkį vaikai būna įveikę arba neįveikę jau anksčiau: arba jis geba sukurti santykį, arba ne.
Galvoti, kad jei vaikui nepavyko susidraugauti darželyje, be pastangų pavyks tą padaryti mokykloje, kad mokykloje bus kokie nors kitokie vaikai, būtų neteisinga. Tokiam vaikui čia bus svarbi suaugusiųjų pagalba. Tėveliams patarčiau pasikalbėti su mokytoja.
Paprašyti, kad ji pastebėtų situaciją, galbūt pasodintų jį su kokiu nors panašesniu vaiku, ar įtrauktų į kokią nors grupinę veiklą. Mokytojai nėra sunku sudaryti situacijas, kur vaikams natūraliai bus sudarytos sąlygos pasikalbėti, kažkur nueiti, pasitarti ir tokiu būdu atsiras galimybė susipažinti. Taip pat ir tėvai gali pasikviesti į svečius kokį nors klasės draugą ir padėti vaikui.
