Nemažai draugysčių užsimezga vaikystėje ir paauglystėje, tačiau ne kiekvienas vaikas ar paauglys turi gerą draugą. Vaikams, kurie išsiskiria iš kitų vaikų, dažniausiai dar sunkiau surasti draugą. Hiperaktyviems vaikams neretai tai ypač sudėtinga. Ar galima kaip nors jiems padėti?
Hiperaktyvūs vaikai – kokie jie?
Kalbant apie hiperaktyvius (arba padidinto aktyvumo) vaikus, pirmiausia jie apibūdinami kaip „sunkūs“ vaikai: nuolat juda, triukšmauja, kalba, kai to daryti negalima. Tokie vaikai dažnai nenustygsta vietoje, jiems sunku ilgai išsėdėti, jie bėgioja ir laipioja, nors taip neturėtų elgtis, jiems sunku žaisti ar dalyvauti kitoje laisvalaikio veikloje, nesukeliant daug triukšmo, jie dūksta ar taip įsismarkauja, kad sunku nurimti, kai kas nors to paprašo.
Natūralu, kad aplinkiniams neretai atrodo, kad tai neišauklėti ir išdykaujantys vaikai, nors dažniausiai taip nėra. Vis dėlto aplinkiniams jie lieka „nepatogūs“ vaikai.
Darželyje ir mokykloje hiperaktyviems vaikams iškyla ir bendravimo su kitais vaikais problema. Labai judrūs vaikai dažnai nepritampa prie draugų, būna nepopuliarūs, vaikai nenori su jais žaisti, nes vaikai turi žinoti žaidimo taisykles ir jų laikytis, o hiperaktyvūs vaikai dažnai yra nekantrūs, negali sulaukti savo eilės, nekreipia dėmesio į kitus, nesilaiko taisyklių, nustatinėja savo taisykles, trukdo žaisti, todėl dažnai yra nepriimami ir nuo pat mažens izoliuojami, atstumiami, paliekami nuošalyje.
Nenuostabu, kad patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi, mažėja jų savivertė, didėja nerimas, nepasitikėjimas savimi. Tačiau hiperaktyvūs vaikai tikrai nori bendrauti su savo bendraamžiais, turėti draugų ir žaisti bendrus žaidimus.
Reikia nepamiršti, kad ir hiperaktyvūs vaikai, kaip ir kiti vaikai, turi nemažai teigiamų savybių. Išskiriami tokie teigiami jų bruožai:
- Kūrybiškumas: jie turi puikią vaizduotę, todėl dažnai turi daug minčių ir idėjų.
- Entuziazmas ir spontaniškumas: jiems rūpi daug dalykų, jiems retai nuobodu, tai „gyvos“ asmenybės. Jei su jais nesipykstama, kartu būti yra įdomu.
- Lankstumas: jie vienu metu turi daug idėjų, minčių, todėl randa daug alternatyvų idėjoms, svajonėms įgyvendinti.
- Energingumas: jeigu tokiems vaikams darbo ar žaidimo užduotis įdomi, jie yra motyvuoti ir dažnai patiria sėkmę.
Kaip draugauti su hiperaktyviu vaiku?
Yra nemažai patarimų ir rekomendacijų, kaip dirbti, elgtis, auklėti ir mokyti hiperaktyvius vaikus. Apibendrintai galima pasakyti, kad tai tęstinis specialistų komandinis darbas ir nuolatinis tėvų palaikymas. Vis dėlto reikia nepamiršti ir bendraamžių.
Juk vaikai nori bendrauti su vaikais, o ne tik su suaugusiais. Šiuo atveju suaugusiųjų vaidmuo taip pat didelis, jų užduotis – padėti susidraugauti arba bent užkirsti kelią patyčioms ir kitoms neigiamoms reakcijoms.
Šiam tikslui, atsižvelgiant į vaikų amžių, galima naudoti įvairią literatūrą: nuo pasakų iki apsakymų apie tai, kaip gali jaustis hiperaktyvūs žmonės ir kaip galima jiems padėti.
Viena iš tokių knygų – vaikų neurologės Susan Yarney „Pasikalbėkime apie dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimą. Vadovas draugams, artimiesiems, specialistams“. Knyga parašyta berniuko Beno, kuriam nustatytas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas, vardu, kuris pasakoja, kaip jis jaučiasi ir kaip draugai bei suaugusieji jam gali padėti.
Suzan Yarney savo vadove rašo apie tai, kaip gali padėti draugai:
- Ramiai mane perspėkite, kai pradedu triukšmauti ar nurodinėti.
- Krėsti kvailystes nėra jėga, todėl prašau: pasistenkime bendromis pastangomis išvengti nemalonumų.
- Kartais galiu leptelti nepagalvojęs.
- Atleiskite, jei neišgirdau, ką sakėte.
- Būsiu laimingas, jei pasikviesite mane į gimtadienį, juk su manimi daug smagiau. Pažadu savo žavesiu ir sąmoju gimtadienį padaryti dar smagesnį.
- Prašau nesišaipyti iš manęs dėl dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimo.
- Jums padedant, man kas dieną bus geriau ir geriau.
Tai visai nesudėtingi prašymai, kurie padės vieniems vaikams geriau suprasti ir priimti hiperaktyvius vaikus, o pastariesiems – nesijausti atstumtiems ir nereikalingiems.
Mes, suaugusieji, visada turime prisiminti, kad vaikai mokosi iš mūsų. Mūsų elgesys dažnai jiems yra sektinas pavyzdys, todėl labai svarbu rodyti toleranciją ir supratingumą, kad ir vaikai to išmoktų.
Marina Guptor – VšĮ „Psichologinės ir psichoterapinės pagalbos studija Nendrė“ www.guptor.eu
