Buvęs Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto dekanas, kalbininkas doc. dr. Antanas Smetona mano, jog kalbos kitimas yra susijęs su tautos ar visuomenės gyvenimo kitimu.
„Kalba yra puiki ir gyvybinga, jei tenkina visuomenės poreikius: ir mintijimo, ir pasaulio daiktų, reiškinių bei idėjų įvardijimo bei klasifikavimo, ir pagaliau susižinojimo. Visuomenė keičiasi. Ir, žinia, eina ne tik pažangos keliais.
Būna ir atžangos. Kalbai tai visiškai nesvarbu. Kalbai svarbu, kaip ji tenkina visuomenės poreikius. Jei tenkina – kalba klesti, jei netenkina – visuomenė keičia kalbą arba ieško jai pakaitalo“, – portalui lrytas.lt sakė ne vienerius metus Vilniaus universitete dėstantis A.Smetona.
Madingi žodžiai išnyksta be pėdsakų
Su pokyčiais neatsiejamai keliauja ir kalbos mada, tačiau tai reiškiasi paauglių, siaurų subkultūrinių grupių kalboje ir ilgai kalboje neišlieka. A.Smetonos manymu, kalba kinta ne stichiškai, o dėsningai, ir tie dėsniai yra fonetikos, gramatikos ir leksikos, tad kalbos mada yra tik menkos kultūros rodiklis.
„Madingumas neturi sąsajų nei su būtinumu, nei su reikalingumu. Todėl koks madingu tapęs žodelytis (vau, karuoče, kūl...) kaip atsiranda be jokios priežasties, taip ir išnyksta be pėdsakų. Beje, labai dažnai tie madingi žodelyčiai tampa parazitiniais pertarais, todėl kalbinė bendruomenė apskritai jiems nepakanti“, – pastebi A.Smetona.
Kalbininkas mano, jog gyvybinga kalba palaiko sveiką pusiausvyrą tarp savo ir svetimo: riedis, o ne segvėjus; elektrinis paspirtukas, o ne skūteris; spausdintuvas, o ne printeris; sauskelnės, o ne pampersai; dviratis, o ne baikas; dūzgės, o ne afterpatis; futbolininkas, o ne spirdžius; pica, o ne didblynis. Taip ir su mada, gyvybinga kalba atsirenka pati.
Kalba kinta pagal visuomenės poreikius
Tikrasis ir gaususis žodžių atsiradimas ir nykimas yra susijęs ne su mada, o su visuomenės gyvenimo poreikiais. Lietuviški daiktų pavadinimai ar reiškiniai iš kalbos pasitraukia ne be priežasties – jų vartojimas tampa nebereikalingas ar neaktualus nūdienų visuomenei. Vienintelė išeitis tarp mūsų išlaikyti tokius žodžius – tai suteikia jiems naują reikšmę.
„Antai, prieš kelias dienas anūkės klausiu, kas yra „ližė“. Ta žiopt, žiopt nežino – ir suprantama, nes mūsų kasdienybėje nebeliko nei duonos kepimo, nei ji kada matė liže pašaunamą duoną į pečių. Tiesa, girdėjo ir skaitė apie Joniuką ir Gritutę ir greičiausiai atkreipė dėmesį į liūdną raganos likimą – kaip ji sėdo ant ližės.
Bet staiga jos galvelėje kažkas nušvito: „Picas kai kepa, deda ant ližės.“ Ir būtent tai gerose picerijose šiuolaikinis žmogus gali matyti nuolat. Nežinau, kaip šiuolaikinis picius vadina tą picos pašovimo įrankį, bet tai puiki galimybė senam žodžiui išlikti mūsų kalboje su nauju turiniu“, – asmeniniais pastebėjimais dalijasi A.Smetona.
Sparčiai kalbos raidai įtakos turi ir kiti veiksniai – modernėjanti visuomenė, tautos išgyvenimai, dvasiniai bei daiktiniai perversmai, intensyvus bendravimas su kitomis tautomis.
„Prisiminkime: per pastaruosius 30 metų tapome interneto visuomene, Europos Sąjungos nare, išsiveržėme iš geležinės uždangos, kompiuteriai ir mobilioji įranga tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, kalbame apie dirbtinio intelekto pasiekimus ir t.t., todėl visiškai nenuostabu, kad šiandien anūkas ne visada susišneka su močiute, o kartais net nuo tėvų gali smarkiai skirtis jų kalba“, – kitimo spartą komentuoja A.Smetona ir juokauja, jog stalo, kėdės pavadinimų nekeisime, tačiau tikėtina, jog dėl technologinių pokyčių greitu metu automobilius vadinsime elektromobiliais.
Unikali kalba su svetimybėmis
Mūsų kalboje atsiranda vis daugiau tarptautinių žodžių, svetimybių, skolinių, todėl natūraliai kyla klausimas, ar vartojant tokius žodžius kaip guglinti, guglas, kalba nepraranda savo unikalumo? A.Smetona tame neįžvelgia nieko blogo.
„Mūsų kalbos unikalumas slypi jos garsuose ir gramatikoje. Dar unikalus nedidelis prabaltiškas ir indoeuropietiškas žodyno klodas. Viso to naujieji kalbos vėjai neveikia arba beveik neveikia.
Ir tokių laikų mūsų kalba yra pergyvenusi ne vieną“, – teigia A.Smetona bei priduria, jog didžioji dalis naujažodžių yra ne kas kita, o terminai, vienokių ar kitokių reiškinių, sąvokų pavadinimai. Vienas iš esminių geros terminijos bruožų – jos tarptautiškumas.
Taigi, naujieji savokų pavadinimai neišvengiamai yra labai tarptautiški ir niekaip nesikėsina į kalbos unikalumą.
Be to, nauji žodžiai gimsta ne tik iš skolinių, pačių lietuvių originalumas į kalbą atneša naujus darinius. Net jungtukai, kurie laikomi vienais iš uždariausių, beveik nenaujinamų baigtinės žodžių klasės grupių, patiria pokyčius.
„Administracinėje, teisės kalboje, logikoje jau įprastas tapo jungtukų junginys „ir/arba“, „ir (arba)“. Tačiau vietoj šio griozdo vis dažniau pavartojamas „irba“. Ir tai man patinka. Tiesa, kaip jį kirčiuoti?“, – juokauja A.Smetona.
Kiekvienai gyvybei reikalingi pokyčiai
Vertinti tai, ar kalbos kitimas yra naudingas, būtų subjektyvu, tačiau A.Smetona primena A.Maceinos žodžius: Kur yra gyvybė ten yra kitimas, o kur yra kitimas, ten yra nuolatinis sprogdinimas ir griovimas to, kas sena.“ Tad reikia džiaugtis, jog lietuvių kalba vis dar yra gyva ir gyvybinga.
