„Mindfulness“ metodika 2-5 metų vaikams: pratimai, kurie išmokys koncentruoti dėmesį

Kauno centre veikiančios, nuo rugsėjo Vilniuje ir Kauno Žaliakalnyje duris atversiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos „Eureka“ vadovė Kristina Gadliauskienė, antrus metus diegianti „Mindfulness“ metodiką mokykloje, pastebi teigiamų rezultatų.

Specialistė pasakoja ankstyvojo ugdymo pedagogams, kaip galima kasdien lavinti 2-5 metų vaikų dėmesio koncentraciją ir taip ugdyti sąmoningą mažųjų įprotį būti „čia ir dabar“ bei tinkamai reaguoti į stresines situacijas. Ši metodika taip pat itin tinkama taikyti ir namuose, nes nereikalauja ypatingų priemonių.

„Mindfulness“, arba kitaip dėmesingo įsisąmoninimo ir streso valdymo metodika, sukurta 1979 m. amerikiečio Jon Kabat-Zinn. Metodo esmė – išsiugdyti įgūdį sutelkti dėmesį, įsisąmoninti informaciją, neskubėti spręsti, o tiesiog išgyventi patirtį.

Trys svarbiausi „Mindfulness“ principai, kuriuos turėtume taikyti mokykloje ar namuose su 2-5 metų vaikais:

„Paprastai, suformavus įprotį, užsiėmimas trunka iki 4-5 minučių. Tačiau pradedant klasėje ar namuose taikyti šią metodiką, veikla gali trukti ir trumpiau nei pusę minutės – tai yra visiškai normalu. Pradžioje vaikai sunkiai sutelkia dėmesį – jiems tai nauja ir neįprasta. Be to, ankstyvajame amžiuje (2-5 metai) tai yra normalu ir pagal vaiko amžiaus tarpsnio raidos ypatumus.“ – pastebi K. Gadliauskienė.

 Pakviečiame vaikus atsisėsti ratu. Mokytoja rato viduryje padeda lėkštutę su razinomis. Razinų turėtų būti tiek, kad jų užtektų visiems klasės vaikams. Mokytoja paima vieną raziną ir tą patį pasiūlo padaryti vaikams. Fone rekomenduojama, jog grotų rami, relaksacinė muzika.

Raziną laikome prieš save ant ištiesto delno ir tylint ją apžiūrinėjame iš visų pusių. Mintyse vaikams pasiūlome apsvarstyti – į ką ji panaši? Paprastai ankstyvojo amžiaus vaikai nori išsakyti savo mintis balsu, todėl mokytoja paprašo kalbėti kuo tyliau ir primena vieną iš klasės taisyklių: kai vienas vaikas kalba – kiti klauso. Tuomet raziną pauostome – kuo ji kvepia? Pagalvojame arba savo mintis išsakome pašnibždomis, tyliai.

Vėl ramiai primename vaikams, kad kol vienas vaikas kalba – kiti klauso. Tuomet raziną pridedame prie ausytės, įsiklausome – gal ji ką nors kalba? Vėliau įsidedame raziną į burnytę – bet dar nekramtome. M

okytoja pakviečia pajausti razinos skonį, palaikyti ją po liežuviu, ant liežuvio. Pasiūlo įsivaizduoti, kad tai – nuostabiausias skanumynas pasaulyje. Dabar jau galime atsargiai ir iš lėto ją perkąsti. Palengva, neskubant pajusti jos skonį. Pasiūlome vaikams raziną sukramtyti iš lėto ir pajausti, kaip ji nukeliauja į pilvuką.

Pirmą kartą atliekant veiklą tikėtina, kad vaikas raziną iš karto sukramtys ir nurys – tai normalu. Tikėtina, kad taip pasielgs 4-5 vaikai iš 15 vaikų. Taip nutikus, vaikai, kurie suvalgė raziną, pakviečiami sėdėti ramiai ir stebėti savo klasiokus. Taip pat galima pasiūlyti jiems kitą raziną.

Razinos metodą galima naudoti įvairiose situacijose klasėje dienos eigoje. Tam, kad vaikams nepasidarytų nuobodu, raziną galima keisti kitu, mažu, valgomu produktu, pavyzdžiui persiku, obuoliu, džiovinta spanguole ar pan.

Mokytoja paprašo vaikų klasėje surasti ir įvardinti: 5 daiktus, kuriuos jie mato, 4 daiktus, kuriuos girdi, 3 daiktus, kuriuos užuodžia, 2 daiktus, kuriuos gali paliesti ir 1 valgomą daiktą/produktą.

Įvardinimo principas tinkamas lavinant jaunesniųjų klasių vaikus, kurių amžius yra 2-3 metai. Su mažyliais susėdama ratu ir kiekvienas įvardina po vieną daiktą. Vyresniesniųjų klasių vaikams (4-5 metų) užduotis šiek tiek pasunkinama – ji atliekama tyloje ir naudojant lipnius spalvotus lapelius. Mokiniai daiktus įsivardina mintyse ir tuomet prie jų nubėgus – pažymėti lipniu lapeliu. Fone rekomenduojama klausytis ramios, tyliai grojančios muzikos.

Mokytoja pakviečia vaikus atsigulti ant nugaros ir skambant ramiai muzikai, užsimerkti, pagalvoti apie malonius dalykius. Kita veikla – gulint ramiai ant nugaros, atsipalaidavus ir užsimerkus, mokytoja skaito trumpą istoriją, o vaikų prašoma įsivaizduoti, vizualizuoti šią istoriją ir matyti ją kaip filmą.

Sėdint drugeliu ištiesiame nugarytes, atpalaiduojame pečius. Mokytoja paprašo vaikų įsivaizduoti, kad kairėje rankoje jie laiko labai kvapnią gėlę, o dešinėje rankoje laiko žvakę. Mokytoja pasilenkia prie savo rankos, kurioje laiko gėlę ir paprašo tą patį atlikti vaikus.

Visi įkvepia savo nuostabios gėlės aromato, tuomet pasilenkia prie kitos rankos ir iškvėpdami sulaikytą orą užpučia žvakę.

Pratimą vėl paprašoma pakartoti – pasilenkiame prie gėlytės, įkvėpiame, o tada užpučiame žvakę. Pratimas moko vaikus taisyklingai ir giliai iš pilvuko apačios įkvėpti bei iškvėpti, skatina atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį.

Po šių pratimų vaikai jaučiasi pailsėję, nurimę, susitelkę.

Mokytoja pakviečia vaikus susėsti ratu, drugelio pozoje, ištiesti rankas į priekį, delniukus laikyti taip, tarsi laikytų dubenėlį su arbata. Mokytoja atkreipia dėmesį, jog šiame puodelyje – labai karšta ir kvepianti žolelių arbata. Tuomet mokytoja pasiūlo pūsti arbatą taip, kad ji atvėstų.

Primena, kad įkvėpiame per nosį, arbatą pučiame burnyte. Kartojame pratimą ne daugiau kaip 5 kartus, kad vaikams nepradėtų svaigti galvytė. Tuomet patikriname – gal arbata jau atvėso?

Metodą galima taikyti elgesio reguliacijai ir korekcijoms, kai vaikas jaučia pyktį, liūdesį, baimę, sumišimą – metodas padeda nukreiptį dėmesį nuo jautrios situacijos ir sutelkti dėmesį į kitą veiklą.

Rekomenduojama kiekvienoje klasėje kartu su vaikais susikurti savitą taką. Jis gali būti numegztas, pasiūtas, pagamintas iš kartoninių dėžučių, pripildytų gamtinių medžiagų. Vieną kartą per savaitę rekomenduojama pereiti šiuo taku basomis kojomis ar su kojnytėmis (atsižvelgiame į tai, ar takelyje naudojamas vanduo, ledukai ir pan.).

Atliekant veiklą itin lavinasi vienas iš svarbiausių pojūčių – lytėjimas. Vaikui einant takeliu jis sutelkia dėmesį, susikaupia. Skirtingos takelio dalys (akmenukas, švelnus kailiukas, žirnis, vanduo, smėlis ar pan.) skatina pajusti kiekvieną pėdutės receptorių.