Tačiau į šį stereotipą pažvelgsime kitaip su Laima Sirutiene, mokyklos „Saulės gojus“ vadove. Įtikinusi mus, jog tradicinė mokykla ne itin tinkama berniukų mokymui, L.Sirutienė ragina atsikratyti ir kitų mus klaidinančių nuostatų.
– Laima, jūsų straipsnis apie berniukų ir mergaičių mokymo skirtumus išprovokavo daug teigiamų reakcijų bei nuomonių, jog ši tema – lyg žvilgsnis į švietimą iš kito kampo, apie kurį visi seniai užmiršo. Ar vaikų skaičiaus klasėje klausimas yra kitas užmirštas kampas?
– Sakyčiau, vaikų skaičiaus klasėje klausimas yra labiau užleistas stereotipas. Su juo dažniausiai susiduriama privačiose mokymo įstaigose, kuriose tėvai mokėdami už vaikų mokslą, tikisi didesnio dėmesio jų vaikui. Dažnai vienu svarbiausių mokyklos pasirinkimo kriterijumi tampa būtent mažas mokinių skaičius klasėje. Su tuo susiduriu itin dažnai, tad pamaniau, jog tėvams tikriausiai trūksta informacijos šioje srityje.
– Bet juk to reikalauja ne tik tėvai. Neseniai streikavusių Lietuvos pedagogų vienas iš dviejų reikalavimų buvo mažinti mokinių skaičių klasėje (kitas reikalavimas – didinti mokytojų atlyginimą). Ir to reikalaujama nepaisant fakto, jog Lietuvos mokyklose vaikų skaičius klasėse ir taip pats mažiausias Europos Sąjungoje.
– Žinomas amerikiečių švietimo ekspertas Matthew Chingos sarkastiškai pajuokavo: „Klasių dydžio klausimas – labai patogus manipuliacijoms. Kai sakome „mes norim geresnių mokytojų“ – nežinia ką reikia daryti, bet kai sakome „mes norime mažesnių klasių“ – visiems aišku ką reikia daryti.“
Jei rimtai, tai analizuojant šį klausimą mokytojo krūvio aspektu, Lietuvos didžiųjų miestų pedagogų reikalavimas gana sąžiningas. Tačiau aš noriu pakalbėti apie mokinių skaičiaus klasėje įtaką mokymosi rezultatams.
Mokslininkų edukologų įrodytas faktas: mokinio sėkmei mokykloje lemiamų išorinių veiksnių sąraše nedidelis vaikų skaičius klasėse užima tik ketvirtą vietą. Kokybiškas mokytojų parengimas, aiški ir nuosekli mokomoji programa ir nuolatinis pedagogų profesionis tobulėjimas – veiksniai, darantys didžiausią įtaką mokyklos pridėtinės vertės kūrimui.
Mažai kas žino – garsiųjų TIMSS ir PISA testų analizė parodė, kad aukštesnių rezultatų pasiekė tie mokiniai, kurie mokėsi didesnėse klasėse. Seniai pastebėta tendencija: geriausių mokytojų klasės visada yra didesnės.
– Bet juk mažoje klasėje kiekvienam moksleiviui mokytojo dėmesio tenka gerokai daugiau, mokymosi sėkmės/nesėkmės pastebimos greičiau. Mažoje klasėje mokytojas turi daugiau laiko ir galimybių atsekti kas ir kiek įsisavino naują medžiagą, suteikti individualią pagalbą tiems, kuriems tokios pagalbos reikia ir t.t.?
– Išties, mažos klasės privalumų galime įvardinti dar daugiau: mokytojas joje turi daugiau galimybių pastebėti tarp mokinių kylančius konfliktus ir užbėgti jiems už akių, megzti tamprius tarpusavio ryšius su savo ugdytiniais, jose mažiau triukšmo ir erzelio. Pagaliau – mažesnėje klasėje mokiniai, turintys specialiųjų poreikių, pasiekia geresnių mokymosi rezultatų. Deja, ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Taisyklė „kuo mažiau– tuo geriau“ negalioja mokyklinei klasei iki tam tikros ribos.
– Kas gi negero gali ištikti mažoje klasėje?
– Turbūt niekas neginčys to, kad moksleivio mokymosi sėkmei labai didelės įtakos turi sociumas, kuris jį supa ir kurio dalimi jis pats taip pat yra. Viena iš svarbiausių mokyklinio gyvenimo reikmių – draugystė su bendraklasiais, bendraamžiais. Ji ypač svarbi paauglystėje, kai draugų nuomonė ir palaikymas tampa ypatingai reikšmingi, pirmaeiliai.
Mokykliniame amžiuje galioja gyvenimo taisyklė: draugais dažniausiai tampa panašūs asmenys, kurių vertybės, pasaulėjauta, veikimo būdai, pomėgiai, interesai, skoniai, temperamentai ir kt. sutampa. Pastebėta, kad mažoje, iki 10 mokinių klasėje sociumo įvairovė nepakankama, o pasirinkimo galimybės draugystei užmegzti – ribotos.
Mažoje klasėje pernelyg didelis asmeninis „matomumas“, per mažas ar net nevyksta persiskirstymas į mažesnes sociogrupeles, didesnė vaikų emocinio ir psichologinio nesuderinamumo tikimybė. Tai gali įtakoti moksleivių savijautą ir atsiliepti mokymosi rezultatams.
Dar viena rizika – mažoje klasėje „ramybės drumstėjų“ įtaka žymiai didesnė, nes būdami labiau matomi, turi daugiau galimybių nederamu elgesiu susilaukti dėmesio. Tai gali būti trikdantis elgesys nuo provokavimo klausimais (atsakymus į kuriuos visi žino) iki pykčio priepuolių.
– Ar tai reiškia, kad didelėje klasėje mokytis yra geriau?
– Nėra vienareikšmio atsakymo „taip“ arba „ne“. To įrodymas – JAV atlikto tyrimo išvados. Tenesio valstijoje atliktas tyrimas parodė, kad mokiniai, besimokantys 13-17 mokinių klasėse lenkia savo bendraamžius didesnėse 22-26 mokinių klasėse net tais atvejais, kai didesnėse klasėse šalia mokytojo dirbo asistentas. Tas pats tyrimas, atliktas Kalifornijos valstijoje, jokio mokinių pasiekimų skirtumo tarp besimokančių mažesnėse ir didesnėse klasėse nepatvirtino.
Mokslininkams ėmus ieškoti tokio rezultato priežasčių, paaiškėjo, kad lemiamos reikšmės turėjo mokytojų kompetencija ir patirtis: Tenesio mokytojų dauguma buvo labiau patyrę, aukštesnės profesinės kompetencijos pedagogai, o Kalifornijos mokytojų daugumą sudarė jauni, prieš du-tris metus studijas baigę. Tad prieita išvados, jog ugdymosi kokybė neina koja kojon su vaikų skaičiumi klasėje.
Reikšmingas dar vienas aspektas: įrodyta, kad didelėje klasėje destruktyvaus elgesio mokiniai daro mažesnę įtaką konstruktyviam visų mokinių darbui. Turėdami galimybę lindėti už klasiokų nugarų, jie pamokose paprastai tai ir daro. Klasės „galiorkos kietuoliai“ labiau linkę tūnoti neišsišokdami laukdami „savo laiko“ – pertraukos, nei susilaukti mokytojo nepageidaujamo dėmesio.
Iš asmeninės patirties galiu užtikrintai patvirtinti, jog gerų mokymosi rezultatų pasiekiama tose klasėse, kuriose pedagogai įgyvendina tikrą, o ne deklaratyvų diferencijavimą ir individualizavimą. Tai didelio profesinio meistriškumo kelias, vedantis nuo atsisakymo frontalaus mokymo (t. y. mokytojo, kalbėtojo prieš visą klasę pozicijos) ir vadovavimo klasei iki išugdyto moksleivių mokėjimo mokytis savarankiškai ir prisiimti atsakomybę už mokymosi rezultatus.
– O jei aplinkybės susiklosto, taip, kad tiesiog nesusirenka klasėje daugiau mokinių. Tokių, pavyzdžiui, yra nemažai Lietuvos provincijose. Jei visgi mažas vaikų skaičius klasėje yra labiau problema nei privalumas, gal galėtumėte pasiūlyti ką tokiais atvejais daryti?
– Kaip ir minėjau, viskas priklauso nuo mokytojo profesionalumo. Mokytojas-profesionalas, pasitelkdamas įvairius mokymosi metodus, vienodai gerai išmokys tiek didelę, tiek mažą klasę. Tiesiog vaikai, kurie mokosi mažesnėse klasėse, turi mažiau galimybių surasti mokykloje „geriausią draugą“ ir pan., nes jiems pasirinkimo galimybės statistiškai ženkliai sumažėja.
Mokykloje, kurioje mažas klasės ar mažai vaikų, reikėtų kuo dažniau organizuoti mokymąsi „tarpklasiniais“ projektais, kurių metu į darbo grupes jungiami skirtingų klasių mokiniai. Puikių razultatų pasiekiama taikant mokymąsi mokant, kai mokinys tampa mokytoju, grupines menines (pirmiausia – visus menus apjungiančio teatro), užklasines ir užmokyklines veiklas, situacijų žaidimus ir kt.
Visa tai pedagogui padeda modeliuoti įvairias klasės sociogrupes, įsiterpti ir koreguoti mokinių bendravimą, prevenciškai užbėgti už akių galimiems konfliktams, atskirčiai ar net patyčioms.
– Galbūt yra užsienio šalių kur šis klausimas jau būtų išspręstas? Gal jau yra gerosios praktikos?
– Klausimas – ar ir kaip vaikų skaičius klasėje turi įtakos jų mokymosi pasiekimams – aptarinėjamas, tyrinėjamas, analizuojamas daugelyje šalių. Išsamiausi ilgalaikiai tyrimai daryti JAV, kur vidutinis statistinis mokinių skaičius atskirose valstijose labai skiriasi: nuo 33 Jutoje iki 16 Montanoje. Kaip pastebi patys amerikiečiai, šis klausimas yra labai politizuotas, o diskusija sudėtinga dėl ryškių požiūrio ir interesų skirtumų.
Mokinių skaičiaus klasėse įtaka mokinių pasiekimams analizuota ir kitose šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Vokietijoje ir kt. Aišku viena, jog klasės dydžio įtaka mokymuisi nėra visiškai aiški. Tačiau tyrimais atskleista, jog nėra jokios garantijos, kad sumažinus vaikų skaičių klasėje pagerės jų mokymosi pasiekimai.
Dažniausiai mokytojai nekeičia įprastos savo darbo praktikos ir stiliaus, pradėję dirbti su mažesne klase. O vaikų pasiekimai mažoje klasėje gerėja tuo atveju, kai mokytojas taiko modernias ugdymo strategijas, yra lankstus, kūrybingas ir tampriai bendradarbiauja su tėvais. Taigi svarbu ne tai, kiek vaikų klasėje, bet tai, kas moko klasėje ir kas vyksta klasėje. MOKYTOJAS-PROFESIONALAS puikiai dirba tiek mažoje, tiek didelėje klasėje. Ir nesvarbu kiek joje vaikų – 6 ar 26.
Parengta bendradarbiaujant su darželiu/mokykla „Saulės gojus“
