Mentoriai mums sako, kad reikia kantriai mokytis nesmurtinės komunikacijos.
Namie mano tėvai liepia, susipykus su broliu ar kaimynu, eiti iš karto atsiprašyti. Aš kartais supykęs sakau, kad niekada jo neatsiprašysiu. Tėvai mane gėdina sakydami, koks tu nemandagus.
Pasislepiu į kokį kampą ir galvoju, tai ar aš būčiau mandagus, jei kitiems meluočiau, sakydamas „atsiprašau“, bet iš tiesų savo viduje aš jų nekęsčiau? Ar mandagumas tai, iš tiesų, yra melas?
Mano vaikiška mašinėle buvo sulaužyta
Tėtis, vieną kartą grįžęs iš darbo, kieme metė mano mašinėlę nuo keliuko į šalį ir ji sutrupėjo. Jis sako: oi nenorėjau jos sudaužyti, atsiprašau. Man labai buvo gaila mašinėlės, labai supykau ant tėčio. Nubėgau į kitą pusę namo ir verkiau.
Kai nurimau, atėjęs tėčiui sakau:
– Aš neužskaitau tavo atsiprašymo. Atsiprašei ne iš visos širdies. Aš juk tau pasakojau, kaip mes mokykloje atsiprašome vieni kitų, bet turbūt pamiršai? Tu atsiprašydamas turi žiūrėti man į akis ir pasakyti už ką atsiprašai.
Reiktų sakyti: „Atleisk, Gediminai, kad skubėdamas nepagarbiai elgiausi su tavo mašinėle. Mesdamas ją nuo kelio sudaužiau. Noriu tau atlyginti žalą. Ir stengsiuos ateityje būti atidesniu, saugoti tavo ir kitų daiktus. Ar tu sūnau nori, kad už mašinėlę tau pinigus atiduočiau, o gal, kad kitą nupirkčiau?“
Tėtis tik išpūtė akis ir išėjo į kitą kambarį. O aš pagalvojau, kad jam reikia laiko, ir kai jis nusiramins, pagalvos, tuomet kažkada atsiprašys ir iš visos širdies. Prisiminiau, kad mes mokykloje užrašome atsiprašymų skolas į skolų sąsiuvinį. Tokį sąsiuvinį sukūriau ir namuose. Užrašiau šią savo tėčio skolą ir ramiai laukiau atsiprašymo.
Išbėgau į lauką prie tvenkinio ir klausydamas kurkiančių varlių mąsčiau apie savo tėvus. Dažnai tėvai man sakydavo, kad jie daug ko mokėsi mokykloje, bet jiems gyvenime to nereikia ir daug ką jau seniai pamiršo. Tai gal ir kaip reikia atsiprašyti jie jau pamiršo? Jei netaiso savo klaidų ir neatsiprašinėja, tai įsivaizduoju kokios jų juodos širdys. Nusprendžiu: reikia man gelbėti savo tėvus.
Vaiko susirūpinimas savo tėčiu
Prisiminiau, kai tėtis užpyko ant mokyklos mentorės, kad ji pasiūlė vaikams su tėvais pažiūrėti vieną filmą. Vos pradėjus žiūrėti tą filmą, tėtis pasipiktino, kad čia kažkokios nesąmonės. Ten rodė, kad po mirties visi turi pereiti per veidrodinę upę, kurioje pamato savo buvusį gyvenimą ir toje vietoje tėtis liepė išjungti mums tą filmą, pasakydamas, kad mes tokių nesąmonių nežiūrėsime. Po kiek laiko jis paskambino mentorei ir pasakė, kad ji naivesnė už pirmo kurso studentę. Jam gėda, kad tokia mentorė, kuri siūlo tokius filmus moko jo vaiką. Ir jis šaukdamas liepė skubiai iš mokyklos puslapio išimti visus jo pasisakymus apie mokyklą. Jis nenori, kad kiti sužinotų kur mokosi jo vaikas.
Susirūpinau. Jau baigėsi mokslo metai, bet nieko negirdėjau, kad tėtis būtų atsiprašęs mano mentorės. Sumaniau apie tai jo paklausti.
Įsiklausantys tėvai mokosi ir iš savo vaikų
Išgirdau žingsnius, atsisukęs pamačiau ateinantį link manęs tėtį. Jis atsisėdo šalia manęs ir žiūrėdamas man į akis pasakė:
– Gediminai, atsiprašau, kad skubėdamas labai grubiai mečiau nuo kelio į šalį tavo mašinėlę ir ją sudaužiau. Jei ten būtų stovėjusi mano draugo mašina, tai jos nebūčiau taip grubiai lietęs, o būčiau ramiai paprašęs patraukti. Stengsiuos ne tik su žmonėmis, bet ir su daiktais elgtis pagarbiai. Kaip tu norėtum, kad aš tau atlyginčiau žalą?
Aš tėčiui pasakiau, kad jam atleidžiu, o apie žalos atlyginimą aš dar pagalvosiu. Sužinojau, kad mano tėtis turi daug gerų jėgų, nes pajėgė tą pačią dieną pagalvoti ir atsiprašyti. Ir dar jis man padėkojo, kad jį pamokiau, kaip reikia atsiprašyti iš visos širdies.
Paklausiau, ar jį mokė atsiprašyti mokykloje. Tėtis atsakė, kad jo mokytoja pati nuspręsdavo kas yra kaltas ir jiems liepdavo greitai eiti ir atsiprašyti. Paspausti ranką ir susitaikyti. Ir toli gražu, tai nebuvo atsiprašymas iš visos širdies, o kartais net nesuprasdavo ir už ką atsiprašo.
Pasakiau tėčiui:
– Tai dabar suprantu, kodėl tu ir nemokėjai atsiprašyti. Dar tau nepasakojau, bet kai kartą berniukas Vincas mokykloje pastūmė bebėgdamas Ritą ir ji nukritusi nusibrozdino koją, tuomet Vincui neužteko vien atsiprašymo, jis turėjo Ritai užmokėti už gydantį jos koją tepaliuką.
Tėtis buvo nustebęs ir pasakė:
-Gerai jus ten mokykloje moko.
Toliau mes šalia vienas kito sėdėdami klausėmės varlių kurkimo. Ir tuomet aš išdrįsau paklausti:
-Tėti, o ar tu mokyklos mentorės atsiprašei, kai ją įžeidei po to filmelio?
Tėtis pasakė:
– Taip, aš jos atsiprašiau. Tuomet buvau pasikarščiavęs.
Atsiprašyti iš visos širdies
Tėtis atsistojęs nuo manęs nuėjo. Bet apsukęs ratą aplink tvenkinį, vėl sugrįžo prie manęs. Aš nebuvau tikras ar tėtis atsiprašė mano mentorės nuoširdžiai. Todėl tęsiau šį pokalbį toliau:
– Tėti, žinok, mes mokykloje visas situacijas sprendžiame pasitardami rate. Ir jei būna kažkas užgaunamas žodžiu ar veiksmu prie kitų žmonių, tai prie kitų ir turi atsiprašyti. O jei tai būna įvykę prie dviejų žmonių, tai tada atsiprašyti nereikia prie visų, o tik prie tų, kurie toje situacijoje dalyvavo. Žinok, kartais mes situacijas aiškinamės ir keletą dienų tik po dalelę, kad liktų laiko ir kitoms veikloms. Ir santykiai ištaisomi, atsiprašymai įvyksta tik tada, kai vaikai būna viską išsiaiškinę, apmąstę, susivokę ir tam pasiruošę. Kartais ir mentoriui tenka vaikų atsiprašyti, jei jis neteisingai būna pasielgęs. Tėti, o ar tu mentorės atsiprašei taip, kaip ir manęs, kai tada telefonu ją įžeidei?
Tėtis pasakė, kad ne taip atsiprašė. Tiesiog pasakė, kad atleiskite, aš tada pasikarščiavau.
-Tėti, bet tu mentorę įžeidei prie manęs, tai prie manęs turėtum ir atsiprašyti.
Tėtis tylėjo nuleidęs galvą. Aš norėjau tėčiui padėti ir paklausiau:
– Ar tu nori, kad aš tau patarčiau, kaip tau reiktų atsiprašyti?
Tėtis linktelėjo galvą ir tiesiai į mane žiūrėdamas laukė mano pasiūlymo.
– Taigi, tėti, tu turėtum taip pasakyti, bet tik tada, kai būsi tam pasiruošęs: „Man nepatiko tas filmas. Aš buvau supykęs, kad tokį filmą siūlote žiūrėti ir prie sūnaus jus palyginau su naivia pirmo kurso studente. Pasakiau, kad man buvo gėda turėti ryšius su tokia mokykla ir tokia mentore. Tuo metu nenorėjau, kad mano vardas būtų siejamas su šia mokykla ir supykęs paprašiau visus viešus mano pasisakymus išimti iš mokyklos puslapio. Tuomet pasikarščiavau. Ir ar būtų įmanoma sugrąžinti mano pasisakymų įrašus atgal į mokyklos puslapį? „
Gal tau mentorė neatleis iš karto, nes atleidimui visada reikia duoti laiko tiek, kiek tam žmogui reikia, nes skubotas, neišnešiotas atleidimas – tai pamelavimas sau ir kitiems.
Tėti, jei tu nesusitvarkysi šio santykio su mano mentore, tai, kai eisi per tą veidrodinę upę, visa tai pamatysi ir turėsi sunkumų.
Mano tėtis pažadėjo sekančią savaitę paskambinti mentorei ir paprašyti susitikimo. Žadėjo kartu su manimi vykti į susitikimą ir mentorės atsiprašyti taip, kaip aš jį pamokiau.
Tą kartą mano tėtis buvo ramus, dėkingas ir apsikabinęs mane palaikė keletą minučių.
