1. Nustokite skųstis
„Mes visada vėluojame“, „Jūs niekada nesusiruošiate laiku“, „Mūsų niekas nelauks“, tokias garsiai išdėstytas pesimistines mintis greitai perims ir jūsų vaikai. Dėmesys neigiamoms mintims, nusivylimui yra penas auginantis pesimizmą.
Jei per šeimos vakarienę skųsitės bendradarbiais, darbu, vaikai pagalvos, jog tai yra normalu.
Pabrėžkite ir išskirkite teigiamus dalykus. Pasiūlykite žaidimą, kuomet prieš užmiegant (ar vakarieniaujant) kiekvienas šeimos narys turi pasakyti po vieną ar tris gerus tądien nutikusius dalykus. Arba „rožės ir spygliai“ - pasakykite vieną nepasisekusį ir vieną, kaip atsvarą jam, gerą dalyką.
2. Iškelkite tikslus
Vaikai neišsiugdys požiūrio „aš tai galiu įveikti“, jei niekad neturės iššūkių, todėl nuo pat mažumės iškelkite jiems tikslus, ką jie turi padaryti.
Pavyzdžiui, sudarykite darbelių sąrašą, ką jie turėtų padaryti kiekvieną rytą prieš ateidami pusryčiauti arba prieš eidami miegoti. Dvejų metų vaikai gali susirinkti žaislus, trejų – nunešti į skalbinių krepšį nešvarius drabužius, ketverių sudėti lėkštes į kriauklę, penkerių ištuštinti šiukšlių dėžę, o šešerių surūšiuoti skalbinius.
Pagirkite tai įveikus ir jie patys didžiuosis savimi.
3. Skatinkite rizikuoti
Viena iš pesimizmo rūšių yra gėda. Gėda kažko nemokėti, gėda klysti, gėda rizikuoti, nes gali kažkas nepavykti. Natūralu, kad tėvai nori apsaugoti savo vaikus, bet tai menkina jų pasitikėjimą savimi ir skatina įsiskverbti pesimizmą.
Laikas be tėvų padeda vaikams augti, todėl leiskite jam surizikuoti ir pernakvoti pas draugą, ar keliauti į stovyklą vienam. Tai įveikęs ne tik jūs, bet ir jis pats be galo savimi didžiuosis.
4. Leiskite veikti pačiam
Jei jūsų vaiką įžeidinėja bendraklasiai, pirma, ką norisi padaryti, paskambinti įžeidinėtojų tėvams ir iškoneveikti už blogą jų vaikų elgesį. O jeigu jūs išmokytumėte vaiką apsiginti pačiam?
Jeigu jis atsikirstų, jog įžeidinėjimai nėra tiesa ir taip sakyti kitiems nėra gražu?
Pasitikėjimas savimi žengia koja kojon su optimizmu, todėl nors tėvai dažnai nori pasirūpinti savo vaiko gerove, reikia stiprinti vaikų savimonę. Žinoma, daug lengviau ištarti žodį už vaiką, kai jam sunkiai sekasi, išspręsti galvosūkį ar padaryti darbelį, bet vaikai turi bandyti patys.
5. Išmokykite kovoti
„Nesuprantu tos matematikos, esu per kvailas“, „Aš kerėpla, niekad neišmoksiu žaisti futbolo“ – pakanka vienos nesėkmės ar komentaro, kad vaikai tai priimtų, kaip savo trūkumą.
Tėvai turi padėti pakeisti vaiko požiūrį į nesėkmes, paaiškinti, kad visiems įgūdžiams įgyti reikia laiko, priminti, kaip, pavyzdžiui nemokėjo skaityti, bet po atkaklių pastangų, skaito puikiai. Palaikykite vaikų viltį.
6. Būkite realistai
Nesuteikite vaikui tuščių vilčių – nežadėkite, kad išmokęs eilėraštį mintinai, tikrai taps geriausiu skaitovu mokykloje ar jei stengsis baseine, aplenks net pačius greičiausius.
Sužlugusios viltys blogiau už realistiškus lūkesčius. Geriau pripažinkite, kad tam, ką jis daro ir ko nori pasiekti reikės pastangų, palaikykite ten kur galite, bet ir neleiskite gyventi iliuzijose.
