Baigus kaltųjų paieškas, paprastai pereinama prie sprendimų. Tiesa, čia kūrybiškumo jau gerokai mažiau. Dažniausiai pasitaikanti išeitis iš akademinių rezultatų aklavietės – korepetitoriaus paslaugų užsakymas, tikintis, jog atkaklus pamokų kartojimas galop padės vaikui prasilaužti.
Deja, norimas efektas toli gražu ne visada pasiekiamas. Kodėl? Specialistai pažymi, jog prasti pažymiai neretai susiję ne su paties mokymosi trūkumu, o su neišlavintais kognityviniais gebėjimais. Kitaip tariant, akademinių žinių įgyti nesiseka dėl nepakankamų atminties ar informacijos apdorojimo įgūdžių.
Kokių rezultatų norėtume?
Tai, kad darbas su korepetitoriais toli gražu ne visada duoda norimą efektą, pastebi net ir patys korepetitoriai. Čia reikėtų geriau suprasti, kokiais atvejais į juos kreipiamasi. Paprastai taip nutinka arba staiga suprastėjus pažymiams, arba pamažu vis labiau atsiliekant nuo bendraklasių.
Tai tipiška „gaisro gesinimo“ taktika, kai iš tikrųjų ne sprendžiame problemą iš esmės, o labiau kovojame su tam tikrais jos simptomais. Korepetitorius, ypač dirbantis individualiai, iš tiesų gali pakankamai neblogai užlopyti akademines spragas. Tačiau paprastai taip sukuriamas labai prognozuojamas ciklas: akademinės bėdos–gaisro gesinimas su korepetitoriaus pagalba–pagerėję akademiniai rezultatai–naujos bėdos. Kodėl? Vaikas tokiu būdu tampa pernelyg priklausomas nuo korepetitoriaus pagalbos. Kai jos nebelieka, akademiniai rezultatai vėl ima smukti žemyn.
Taip nutinka todėl, kad iš esmės nesuformuojami paties mokymosi įgūdžiai – jie pakeičiami nuolatinėmis korepetitoriaus intervencijomis. Tuo tarpu norint ilgalaikių rezultatų, būtina puoselėti vaiko savarankiškumą t.y. gebėjimus informaciją kaupti ir apdoroti be intensyvios kitų pagalbos.
Kada individualus mokymasis būna sėkmingas?
Žinoma, atsiras daugybė žmonių, kurie prieštaraus tokiems teiginiams, sakydami, kad darbas su korepetitoriumi labai padėjo jiems arba jų atžaloms. Vadinasi, sistema tikrai veikia? Čia reikėtų atidžiau panagrinėti, kokie elementai darbą su korepetitoriumi padaro iš tiesų sėkmingu. Visų pirma – tai individualus procesas.
Žinomas švietimo psichologas Benjamin Bloom savo tyrimuose aiškiai pademonstravo, kad personalizuotas mokymas gerokai efektyvesnis už vykstantį – tegu ir nedidelėje – grupėje. Būtent tokia praktika leidžia identifikuoti, kur mokinys stringa, teikti jam nuolatinį grįžtamąjį ryšį ir sudaryti tinkamiausią mokymosi strategiją.
Tuo pačiu geras korepetitorius niekada nesikoncentruoja į atsakymų pateikimą ir kalimą. Dėmesys visų pirma skiriamas priemonių paketo, padedančio mokiniui pačiam surasti atsakymus, taikymui. Kitaip tariant, stengiamasi sukurti savarankiško mokymosi įpročius, taip padedant išvengti ciklo, kai vaiko akademiniai pasiekimai dramatiškai varijuoja. Tačiau šiais čia aprašytas principais vadovaujasi ir savotiška alternatyva korepetitoriavimui – kognityvinės mankštos.
Visko pagrindas – kognityviniai įgūdžiai
Priešingai dažnam įsitikinimui, Intelekto koeficientas ir akademiniai pasiekimai – tai du nebūtinai susiję dalykai. Savaime suprantama, žmonės su aukštu Intelekto koeficientu turi visas galimybes puikiai mokytis, bet pasitaiko nemažai atvejų, kai net ir labai gabus vaikas nuolat susiduria su rimtomis problemomis.
Kas dėl jų kaltas? Specialistai pažymi, kad tokiais atvejais paprasčiausiai nepadedami tvirti kognityvinių įgūdžių pamatai. Būtent nuo jų priklauso vaiko gebėjimai sutelkti ir išlaikyti dėmesį, priimti ir įsisavinti informaciją, o po to ją interpretuoti ir panaudoti sprendžiant naujas užduotis.
Tai šie įgūdžiai mokiniui padeda dirbti savarankiškai, nesikliaujant nuolatinėmis korepetitoriaus intervencijomis. Jų trūkumą paprastai išduoda problemos skaitant ir sprendžiant matematinius uždavinius, neorganizuotumas (vaikas neapsisprendžia, nuo ko pradėti namų darbus, sunkiai dėliojasi prioritetus), sunkumai rišliai reiškiant savo mintis, nenuoseklumas ir pan. Visa tai tiesiogiai tarsi ir ne visada siejasi su akademiniais rezultatais, bet akivaizdu, jog jų siekti be tokių įgūdžių pasidaro labai sunku.
Vien senamadiškas „kalimas“ čia tikrai nepadės. Jis netgi gali ir pakenkti, atgrasydamas vaiką nuo įsitraukimo. Daug geriau veikia kognityvinės mankštos.
Kognityvinių įgūdžių treniruotės
Tokių programų, kaip BrainRx, skirtų treniruoti būtent žmogaus kognityvinius įgūdžius, efektyvumas įrodytas moksliniais tyrimais. Individualių mankštų, kurių metu atliekamos vis sudėtingesnės sužaidybintos užduotys ir teikiamas atgalinis ryšys, kaip tik ir formuojami savarankiško mąstymo sugebėjimai.
Christine Ledbetter ir Dick Carpenter atliktas tyrimas įrodo, kad, intensyviai taikant BrainRx programą, galima labai sėkmingai spręsti mokymosi sunkumų turinčių 8-14 metų vaikų problemas, sustiprinant kognityvinius įgūdžius bei patį Intelekto koeficientą. Tyrimo metu buvo stebimi vaikai, kurie iš viso sudalyvavo šešiasdešimtyje valandų kognityvinių mankštų.
Pusė dalyvių mokėsi tik su treneriu, kita pusė kombinavo darbą su treneriu ir darbą kompiuterių klasėje. Abiem atvejais vaikams pavyko patobulinti visus savo kognityvinius įgūdžius: ilgalaikę ir darbinę atmintis, logikos ir samprotavimo sugebėjimus, garso ir vaizdo apdorojimą bei jo greitį. Vaikai teigė pajutę ir teigiamą mankštų poveikių akademinėje srityje.
Maža to, išaugo jų pasitikėjimas savimi, pagerėjo bendravimo įgūdžiai, savitvardos gebėjimai. Kitaip tariant, padėti tvirti pamatai tolesniam jų savarankiškumui ir emocinei brandai.
Parengta bendradarbiaujant su „BrainGym“.
