Moters įrašas sulaukė didžiulio atgarsio – po juo pasipylė šimtai patiktukų, persidalijimų ir komentarų.
„Nu nebūkit ir jūs tais „vyresniais giminaičiais“, ką.
Žinot tą gūžaties jausmą, kai „vyresnis giminaitis“ (nes tai visada bus giminaitis, ir VISADA vyresnis) vidury šeimos baliaus jūsų paklausia, kaip praėjo jūsų hemorojaus operacija? Arba kodėl jūsų ūsai ilgesni nei dėdės Vyto? Arba kodėl jūsų paauglys „gėjum apsirengęs“, muhaha huhaha?
Kadangi pati į šeimos balius nevaikštau, tokias patirtis atsimenu jau labai miglotai, bet stovyklose kas vasarą vis padalyvauju ne sau asmeniškai skirtose gūžatyse, apie kurias va ir norėčiau pasikalbėti.
Atvažiuoja šeima, užsiregistruoja, viską išsiaiškinam ir jau berods būsim done, bet tada mama iškelia smilių ir sako: ai, nu BEJE, mano vaikas autistas (AUTISTAS, ne autistiškas, čia man jau sutrūkčioja akis; dėl „beje“ aš jau net nieko nesakau, beje tai beje).
OK, autistiškas jūsų vaikas, gal reikėjo jau registruojantis parašyti prie svarbios info, kad žinotume, bet ne pirmas kartas ir ne paskutinis, kolektyvą informuosiu vėliau, susitvarkysim, viskas OK. Kas yra ne OK, kad jūsų „autistas“ stovi šalimais ir viską girdi. Jam tikrai ne naujena, kad jis autistiškas, bet šimtu procentų nėra malonu prieš visus išstatytam laukti, kol baigsis paaiškinimų tirada. „Tai jam reikės ausinių, tai jis nemaišo maisto, tai jis gali bijoti eiti į palapinę, kartais naktį rėkia, yra pabėgęs porą kartų...“ Mamulia, ar tu matai, kiek stovyklautojų jau atsisuko pažiūrėti, apie kurį mes čia vaiką kalbam? Atspėti nesunku, nes tu nuolat baksnoji į saviškį pirštu, lyg į naujai nusipirktą šluotą. O paskui bus „iš mano vaiko tyčiojasi“. Nu tai taip, nes jis buvo pristatytas kaip „tas, kur naktim rėkia“, ko daugiau paaugliams reikia. Jie nebegavo šanso patys atrasti, kas yra kas, jiems suaugę jau davė koordinates: valgo „ne kaip visi“, girdi „ne kaip visi“, jaučia „ne kaip visi“.
Kita šeima. Klausiu vaiko, kuo vardu. JOS VARDAS (tarkim) ELENA, atsako man MAMA, kurios aš neklausiau. JI LABAI DROVI IR IŠ JOS MOKYKLOJE VISI TYČIOJASI. No shit. AR MES GALĖSIM PASTATYTI PALAPINĘ UŽ JĄ, NES JI NEMOKA? Visa šitai labai girdimu balsu, vėl sukasi akys į mus, vėl žiūrim, apie ką čia kalbama, kad turėtume išankstinį nusistatymą. Galėjom gi tiesiog ramiai palaukti, kol Elena neatsakys į mano klausimą ir leisti man nuspręsti, ką daryti toliau – ar nuleisti juokais, ar nuraminti, kad dabar nebūtina atsakyti, galėsim vėliau jei norėsis pasikalbėti, ar paspėlioti vardą baksnojant į sąrašus, visokių tų variantų yra. Ir apie palapinę galima paklausti „ar galėtume dukrai padėti pasistatyti, ji niekada to nedarė tai gali būti sudėtinga vienai?“ Iškart kitaip skamba, ne? NEMOKA. DROVI. Ne kaip visi.
Dažniausiai išvykus tėvams vaikas nei drovus, nei nemoka. Kas kelias valandas keliant mamos skambučius ir bandant paaiškinti, kad Elenai viskas visiškai OK ne tik, kad netiki, bet net ir susinervina, kad „trukdom bendrauti su vaiku, jai tikrai kažkas negerai“. Nu ką aš žinau.
Ir daug dauuug tokių pavyzdžių. NEMOKA SUSIRASTI DRAUGŲ. LABAI NEPRIMATO, PRAKTIŠKAI AKLAS. NIEKO NESUPRANTA ANGLIŠKAI, NESIMOKO TINGINYS. MELAGIS BIŠKĮ, TAI ATSARGIAI. LABAI SU VIDURIAIS PRASTAI, KAKOJOM PRIEŠ TRIS DIENAS. PLAUKTI NEMOKA, LABAI RANKOS SILPNOS. DROVISI KŪNO, TAI NENUSIRENGS, NESIŪLYKIT MAUDYTIS.
Aš suprantu, kad tai svarbi info, kad ir kreivokai pateikta. Bet ji svarbi MAN, kaip stovyklos organizatorei. Tai man galima parašyti, tai man galima pasakyti ramesniu balsu, YPAČ, kai tavo vaikas kažkur toliau ir jau nebegirdi, ką mes kalbam. Kodėl būtina viską daryti, vaiką pasistačius tiesiai prieš save, bet nesuteikiant jam balso? Aš gi matau, kaip jūsų vaikas į mane žiūri, bandydamas tik iš mano mimikų atspėti, ar aš jau irgi mamos pusėje (TIKRAIIII??? SILPNOOSS RRAANKOOOSSSS??? Nooooo!), ar dar laikausi. Bet aš laikausi, nesukit galvos, man ne su tėvais visą savaitę būti, o su jumis, ir man svarbu, kad jums būtų patogu, tiek (kiek įmanoma) savo kailyje, tiek tarp visų kitų kailių. Aš jūsų pusėje, kas bebūtų. Ir nekilnosiu antakių, ir garsiai nesistebėsiu. Paskui tyliai paklausiu, kur tavo vaistus geriau padėti, ar nereikia ekstra žibintuvėlio, koks ten tas tavo įvardis. Išsiaiškinsim, just you and me.
Ir pabaigai mano mėgstamiausias – NENUSIPELNĖ JI ŠITOS STOVYKLOS, BET NU KĄ DABAR.
Aš mačiau jūsų vaiko akis. Ir aš nežinau, ar jūs to vaiko nusipelnėt, ngl.
Nebūkit tokiais giminaičiais. Nusipelnykit. Kalbėkit su jais, o ne apie juos.“
Po įrašu esančiuose komentaruose žmonės dalijosi savo įžvalgomis.
„Esu susidūrus kitoj stovykloj su tokia situacija: atveda vadovė(!) vaikiuką prie stalo ir sako, jau šitam tai nieko negalima. Mama sakė, kad jis vegetaras, žaliavalgis, nieko netoleruoja, etc.... O nuėjus vadovei klausiu vaiko, o tai kaip ten yra iš tikrųjų? O vaikas tai normaliai pavalgęs toks, sako, kad kai mama nemato, jie su tėčiu viską viską valgo.... Taip kad tų baubų dar ir super mamytės manau prideda,savo baimes užmesdamos ant vaikų... O vaikui belieka tik stovėti ir šaudyti akim....“, – rašo Daiva.
Aurimas juokavo: “Gal šitą post'ą su keliais pavyzdžiais ir korekcijomis galima pridėti prie kokios „Atmintinės“ tėveliams paskaityti prieš atvykstant į stovyklą?“
