Ugdo jaunuolius
„Kuo toliau, tuo aiškiau, kad mūsų tikslas – užauginti tokių naujų herojų kaip Arvydas Sabonis. Todėl keliu sau tikslą – per ateinantį dešimtmetį užauginti bent 10 tokio kalibro herojų, kad Lietuva turėtų kuo sekti“, – ambicingais ir kartu labai realiais planais dalijasi Mindaugas Vidugiris, vienas iš metus trunkančių mokymų jaunuoliams Vyrų kalvės akademijoje bendraįkūrėjas.
Jis yra įsitikinęs, kad šiandien mums labai labai trūksta tikrų herojų – tokių, kurie auktotųsi už kitą, kurie galvotų apie tūkstančius žmonių, kuriems jie gali padėti. Mes juk nebeturime kuo sekti, kuo tikėti. Mūsų vaikai stebi „herojus“ iš jutubo, tiktoko.
„Jie yra labai trumpalaikiai... Tikiu, kad galime užauginti naują politikų, verslininkų, mąstytojų, mokslininkų, visuomenininkų kartą, kurie paskui save patrauks tūkstančius, rodydami teigiamą pavyzdį. Mokslo metai Vyrų kalvės akademijoje trunka ištisus metus. Jau yra išleista ne viena grupė pirmakursių, netrukus mokslo metus baigs antrakursiai. Aš turiu neįkainojamą galimybę matyti pradžią ir pabaigą. Matyti, kokie paaugliai ateina pas mus rugsėjį ir kokie išeina po 1–2 metų“, – sako M. Vidugiris.
Keturių vaikų tėtis pažymi, kad per minėtą laiką reikšmingai pasikeičia daug dalykų: paauglių suvokimas, bendravimas, dėmesingumas, gebėjimas draugauti ir individualus, kiekvieno jų augimas.
„Kiekvieno augimas vyksta labai individualiai, jiems patiems priimtinu greičiu, jis nėra primetamas dirbtinai. Tai, kas vyksta su vaikais yra natūralu ir organiška, o kas per metus atsitinka su tėvais, kartais nustebina net mane. Per šį laiką reikšmingai keičiasi jų bendravimas ir santykis su vaikais. Tai pastebėdami tėvai neretai sako, kad Vyrų kalvės akademija tarytum, visų pirma, buvo skirta jiems. Jie mato, kaip labai pasikeitė jų požiūris į sūnus. Tai džiugina, nes pakitęs požiūris – kelias į daug kokybiškesnį ir atviresnį tarpusavio bendravimą“.
Laisvė ir neprimestas mąstymas
Kai pirmieji pirmųjų vaikinų akademijos grupių mokslo metai ėjo į pabaigą, M. Vidugiris su kolega bendraįkūrėju Edvinu Rupšiu nutarė, kad su daugiau nei 20 to prašančių jaunuolių dirbs dar vienerius metus. Visgi paaugliai, norėdami toliau priklausyti šiai grupei turėjo pasistengti – patys, be tėvų pagalbos susirasti, kas galėtų finansuoti jų ugdymą.
„Tai buvo pirmasis savarankiškumo išbandymas prieš tampant Vyrų kalvės akademijos antrakursiais, su kuriuo vaikinai tiesiog tobulai susitvarkė. Antrasis patyrimas laukė sostinės Kalvarijų turguje, kur grupei jaunuolių buvo duotos dvi dešimtys eurų ir jas paprašyta per nurodytą laiką paversti 100 eurų. Nedalijome jokių patarimų, ribų nebuvo – tik užduotis. Tai vaikinukai dešimtines pavertė ne 100, o 900 eurų. Susitarę nusipirko už visus pinigus tų valgomų ir mūsų mėgstamų grybukų, ir perpardavė Katedros aikštėje, taip mūsų iškeltą lūkestį viršydami 9 kartus. Įsivaizduokite, kaip savimi pasitikintys ir nesuvaržyti jokių apribojimų jie jautėsi. Jie suprato, kad jei kažko nori – reikia mąstyti patiems ir mąstyti nestandartiškai, tada jiems bus pasiekiamas kiekvienas tikslas“, – šypsosi E. Rupšys.
Jis pasakoja, kad toks ugdymas yra visiškai kitoks nei mes esame įpratę, nes nėra jokių nurodymų – vaikinai gali ir turi improvizuoti, visa atsakomybė krenta ant jų pečių ir to nereikia bijoti. Jie gali „susimauti“, gali suklysti, tai irgi proceso dalis – suklydus atsikelti ir bandyti vėl. Ir vėl, ir dar kartą – kol pavyks.
Atlikti nurodymus yra neefektyvu
Anot E. Rupšio, sistema mokykloje, kai vaikams susėdus į suolus mokytojas išvardina, kas ir kaip bus, nėra pati geriausia, nes čia trūksta vieno esminio elemento – įsisąmoninimo, suvokimo, kaip vaikas jautėsi viename arba kitame veiksme ir kas jam iš to. Juk lengva nurodyti, kad reikia pasiekti vienokį ar kitokį tikslą, tačiau pamirštama sustoti ir paraginti pagalvoti, kodėl to reikėjo ir kokie buvo jausmai to veiksmo metu.
„Nurodymo atlikimas yra visiškai neefektyvus ir beveik nieko savaime nereiškiantis veiksmas, o pokalbis apie savo jausmus po veiksmo atlikimo, sugebėjimas atpažinti savo jausmus ir plėsti jų paletę – labai svarbi ugdymo dalis“, – tikina jis ir priduria, kad jei negebame atpažinti savo jausmų ir jų suprasti – tikėtina, jog dirbsime nepatinkantį darbą arba atsidursime vietoje, kurioje būti nenorime. Vaikinams, kurie mokosi akademijoje tai negresia. Priešingai – jie puikiai moka atpažinti savo jausmus, suprasti, kas ir kodėl su jais vyksta.
„Man kartais mažumėlę net nejauku, kai matau koks yra didelis antrakursių pokytis ir augimas. Matau juos, 16–17 metų vaikinus, kurie drąsiai, atkakliai, vienas kitą palaikydami eina į priekį. Pas juos atsirado labai daug stiprybės, jie net kovoja vienas už kitą. Mano supratimu – draugystė yra pasirūpinimas artimu tau žmogumi – jie tą išmoko“, – sako kolegai antrina M. Vidugiris.
Nuo rugsėjo startuosiančioje dar vienoje, jau trečius metus besitęsiančioje, Vyrų kalvės akademijoje dar daugiau dėmesio bus skiriama tėvams. Įkurtoje bendruomenėje tėvams bus dar daugiau galimybių ir progų gilintis į savo vaikus, juos pažinti, kurti, stiprinti ryšį su jais. Po truputėlį ūgtelėdami kiekvieną dieną jie nustebs supratę, kokiais puikiais tėvais – mamomis ir tėčiais – jie tapo.
