– Mes dažnai girdime frazę „finansinis raštingumas“, bet kas tai yra ir ką apibūdina šis terminas?
– Pirmiausiai, kai kalbame apie finansinį raštingumą, didžiausias mitas su kuriuo susiduriame yra tai, kad finansinis raštingumas reiškia investavimą. Jei neinvestuoju, tai nesu finansiškai raštingas. Iš tiesų, finansinis raštingumas tai yra kelių dalykų samplaika: žinių nuo to, kas yra pinigai, paskolos, kaip veikia šie instrumentai ir įgūdžių formavimo, kaip tas žinias pritaikau praktikoje. Tai susideda į finansinį raštingumą.
– Ar kalbame tik apie vaikų mokėjimą elgtis su pinigais ir supratimą, kas tie pinigai yra?
– Bendrąja prasme ne tik vaikų, bet ir suaugusių. Juk kai mes patys buvome vaikai, tokios sąvokos išvis nebuvo, todėl dabar suaugę turime mokytis finansinio raštingumą, tad amžiaus ribos čia nėra.
– Kada pradėti daryti? Kokia jūsų patirtis?
– Auginu šešerių metų dukrą ir ketverių sūnų. Su vyresniąja dukra jau seniai taikome tam tikras praktikas, o sūnus žengia pirmuosius žingsnius.
Pirmiausiai, reikia pažinti savo vaiką ir jo elgseną. Mano požiūriu, pirmieji signalai labai aiškiai matosi. Pavyzdžiui, mano ketverių metų sūnus praėjusį šeštadienį ruošiantis keliauti į miestą paprašė monetų, kurias norėjo įsidėti į kišenę. Reiškia, sūnus jau pasiruošęs, nes suvokia priežastingumą, kad keliaujant į parduotuvę reikia turėti pinigų kuriais galėtų naudotis. Jau nuo tokio amžiaus galima pradėti kalbėti apie pinigus, taupymą.
– Vaikams dažnai atrodo, kad daiktus parduotuvėje tiesiog imi iš lentynos ir jie atsiranda namuose. Kaip paaiškinti, kiek tai kainuoja?
– Labai svarbu nebijoti pasakyti vaikui ne ir pasiūlyti alternatyvas. Šiandien nepirksime šio žaislo, bet pirksime ledinuką, o žaislui reikia uždirbti. Ką reiškia uždirbti? Kirpykloje sėdėti ramiai, tai jau uždarbis. Reikia sakyti, kad šis žaislas yra didelis – vaikas nesupranta žodžio brangus, bet supranta apibūdinimą didelis. Dideliam žaislui reikia ypatingos progos, todėl mano sūnus sužinojęs, kad mašina didelė, sako, kad ji bus per gimtadienį.
– Kokios buvo sūnaus patirtys su monetomis? Juk keturmečiui net suskaičiuoti sunku?
– Diena baigėsi tuo, kad tos monetos liko kišenėje, nes parduotuvėje pamatė mašinytę ir ją nupirko tėtis (juokiasi).
Su dukra irgi pradėjome kalbėti apie finansus nuo ketverių metų. Naudojome magnetinę lentę, kurioje įsivardijome veiksmus, kuriuos turi atlikti vaikas ir tada laukė prizai. Už kiekvieną atliktą užduotį gavo žvaigždutę ir tada sprendė pati ko nori. Jei nori žiūrėti ilgą pusantros valandos trukmės filmą – reikia surinkti septynias žvaiždutes. Darbai buvo įvardinti tokie, kaip pasikloti lovą, susitvarkyti žaislus. Pamatėme, kaip keičiasi vaiko mąstysena ir kartais atrodė, kad priėjome iki kraštutinumų. Pamenu, vaikas stovi prie lentos ir kombinuoja – reikia septynių žvaigždelių, turiu penkias, gal reikia išverst žaislus, susitvarkysiu ir gausiu papildomų taškų.
– Tai geras patarimas tėvams yra įvesti tam tikrą atlygio sistemą?
– Kalbant apie vaikų psichologiją – vieni sako, kad už gerus pažymius ir namų ruošos darbus reikia mokėti pinigus, kiti sako priešingai, kad nereikia. Manau, reikia ieškoti balanso. Mes su dukra nebetaikome tų žvaigždučių sistemos, ji yra vyresnė ir pati supranta pinigus. Nėra, kad už lovos paklojimą gauna kažką, tai pirmi etapai. Dabar tai pradėsime taikyti su sūnumi, kuris pradeda suprast, kad reikia duoti, kad galėtų gauti.
– O kaip su taupymu, kai vaikai gauna pinigų iš močiučių, krikštatėvių... Kaip mokyti vaikus taupyti didesniam daiktui ir neišleisti ledinukui?
– Su dukra turime taupyklę, kuri tokia pilną monetų, kad reikia dviem rankomis kelti. Gauna ne tik monetų, bet ir banknotų. Mes klausėme – ar renkame didesniam daiktui ar išleidžiam čia ir dabar? Turbūt padėjo ir tos žvaigždutės, kad ji pati nutarė rinkti didesniam daiktui. Kas kažkiek laiko padarome vertę – perskaičiuojame, nes „oho kiek monetų“ ir jas palyginus su popierinių pinigų krūvele, atsiranda supratimas, kas yra mažai daug.
– Vaikui suvokti skaičiais sunku, daugiau daiktais vertina. Kaip paskatinti taupyti? Taupymas nėra gero elgesio su finansais praktika, kad kaupti pinigus, bet iš kitos pusės – mes mokome vaikus pinigų neišleisti bet kam. Ar ne?
– Yra paprastas sprendimas, kad vaikas nelaikytų pinigų sąskaitoje ar taupyklėje: jei jis turi tikslą – surinkti šimtą eurų žaislui, galime sakyti, kad jei tu surinksi tiek, aš tau sumokėsiu dešimt eurų palūkanų. Papildoma paskata, nes galės nusipirkti ne tik lėlių namą, bet ir lėlę. Per žaidimą vaikai išmoksta suprasti pridėtinę vertę ir pradedame kalbėti apie indėlius.
– Šiais laikais suvokiame, kad grynųjų pinigų mažėja ir norėdami matyti, kur vaikai išleidžia pinigus, tėvai vis dažniau renkasi vaikams korteles. Ar turite patirties su tuo?
– Mūsų šeimoje filosofija – mes leidžiame vaikams daug klysti, net namų darbų netikriname, kad mokytųsi iš klaidų. Tam pačiam sūnui įdėjau monetų į kišenę ir jis turėjo jas saugoti.
Kai dukrai sukako šešeri, kadangi nuo tada galima užsakyti kortelę, antrą dieną po gimtadienio, nuotoliu užpildžiau visas formas ir gavau kortelę į namus.
– Nuo šešerių galima užsakyti banko kortelę vaiko vardu?
– Taip, priklausomai nuo banko, bet „Luminor“ duoda kortelę vaikui jo vardu nuo tokio amžiaus ir svarbu tai, kad tėvai turi visą prieigą – mato, kur ir kiek išleido, koks likutis, gali lengvai papildyti kortelę. Labai patogu ir tai, kad kortelę tereikia užsisakyti internetu ir ji atkeliauja į namus. Dukra gavusi savo kortelę buvo labai patenkinta ir pasijuto lyg suaugusi.
Kortelės išduodamos ir aptarnaujamos iki 21–erių metų nemokamai, vaikas ir jo tėvai nepatiria papildomų išlaidų. Šiuo metu vaikams užsakantiems korteles yra dovanojamas trijų mėnesių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, tai prieš vasarą prasidedant stovykloms – tikrai labai geras pasiūlymas.
– Kaip išmokyti vaikus saugoti ir kaip nuraminti tėvus, kad naudoti kortelę saugu?
– Su kortelės įgijimu kyla iššūkiai, o pirmiausias jų – kortelė turi PIN kodą. Turime paaiškinti vaikui, kad tuo kodu nereikia dalintis su kitais, kaip ir puikuotis, kad turi kortelę. Kalbiesi, koks kortelės turėjimo tikslas? Kai man reikia turėti išlaidų, tada ją išsitraukiu ir panaudoju. Skatiname naudotis kortele, kai kartu keliaujame kažkur kartu, nes reikia tos rankos, kuri nuveda, parodo žingsnis po žingsnio. Elementarūs dalykai – kai gausi čekį, gavus, padėkok.
Pamenu, savo vaikystėje mama davė kortelę, pasakė PIN kodą ir liepė nueiti išimti pinigų iš bankomato. Stoviu, rankos dreba, gyvenime nenaudojęs, baisu, kad kortelę praris. Todėl reikia parodyti, kaip naudotis.
Galvojant apie visas rizikas, tai patarimai tokie. Nelaikyti daug pinigų toje kortelėje – iki 10–15 eurų. Na, pames, tai 15 eurų pamoka bus labai pigi pamoka gyvenime. Be to, ne pinigus pameta, o kortelę – galima paskambinti ir labai greitai užblokuoti. Pasinaudojimo pinigais tikimybė labai menka.
Pradinukai gauna maisto korteles mokyklose valgykloje, kurias galima papildyti – tai irgi žingsnis į finansinį raštingumą. Svarbu apibrėžti, kokia ta suma vaikui skirta, tokiam laikotarpiui. Leiskite vaikui patirti tą momentą, kai viską išnaudoja per dieną ir po to nesakykite „sakiau nedaryt to, negaliu tavimi pasitikėti“. Reikia kalbėtis – kokios mintys tavo galvoje buvo? Kaip kitomis dienomis elgsiesi? Nereikia teismo.
– Ar turėjote iššūkių ir kuriozinių situacijų per tą mokymą? Kad ir kasininkė, kuri pamato šešiametę su kortele rankose...
– Vienas iš iššūkių, kur vaikas sutrinka yra tai, kad parduotuvėse būna skirtingi kortelių skaitytuvai – vienur įkišti, kitur paliesti. Parodai, kad yra ženkliukas, kur tas palietimas ir nieko blogo paklausti, kur ją priglausti? Elementarūs momentai kai vaikas susigūžia, reikia būti netoliese.
Iš kuriozų tai nebent tik situacijos su PIN kodu – kasoje klausiu ar ji žino savo PIN kodą, o ji sako, kad ne. Aš irgi nežinau. Tada vėl klausimas, ką darome...?
– Be galo įdomus procesas, kai mes kalbame pats šie tiek laukiu, kol tas momentas ateis, nes tai daug pasako apie vaiko charakterį tas mokėjimas elgtis su pinigais. Pavyzdžiui, nori pavaišinti visus, o pavaišinęs rytoj nebeturi pinigų.
Užsiminėte, kad finansinis raštingumas ne tik mokėjimas elgtis su pinigais, bet su paskolomis? Kaip vaikus išmokyti, kad viena yra turėti pinigų, kita yra skolon pirkti?
– Kai kortelėje turi dešimt eurų, o nori daikto už vienuolika ir tada skiri laiko diskusijai. Sakai, taip pridėsiu, bet kaip tą eurą grąžinsi? Kada? Iš kur gausi pinigų? Kai yra susitarimas, tai skolini. Kiekvieną kartą irgi negali skolinti, turime pasakyti ne, negaliu paskolinti ir paaiškinti, kad man reikia nupirkti maisto, skirti tam ir tam.
– Ankstyvas vaikų švietimas apie investavimą taip pat man atrodo svarbu, nes kai mes augome, tai niekas apie tai nekalbėjo. Ar jau mąstėte apie tai ir kokie įrankiai galėtų būti?
– Kalbant apie patį investavimą iš psichologinės pusės nuo 12–14 metų vaikai jau pilnai suvokia, kas yra pinigai, o tai geras momentas leisti jiems domėtis, kas vyksta pasaulyje kaip pasaulio veiksniai daro įtaką investicijoms. Egzistuoja daug mokomųjų platformų, kuriomis ir siūlyčiau jomis pasinaudoti, nes jos atspindi realias rinkas su tam tikru atsilikimu. Jei kalbėti apie realių pinigų investavimą, tai nebent galima į tam tikrus fondus, kad tą darytų patyrę finansų valdytojai.
Tuo pačiu metu reikia vaikus mokyti, kad investuojame tik dalį, kurią gauname kaip dienpinigius. Taip nuo mažens formuojame auksinę taisyklę, kuri svarbi ir suaugus, kad 50 proc. savo pajamų skiriu savo kasdieninėms išlaidoms, 30 proc. tam, ko norėčiau, savo laisvalaikiui ir 20 proc. atsidedame.
– Ačiū už pokalbį!
