Vaikai skundžiasi per mažu dėmesiu
Diskusija vyko artėjant naujai paskelbtai Vaiko dienai, kuri šiemet pirmą kartą bus minimą jau šį penktadienį.
„Vaikų gynimo diena, kuri buvo minima birželio 1-ąją, yra sovietinis reliktas. Datą sugalvojo Moterų komunisčių partija po Antrojo pasaulinio karo susirinkusi Maskvoje. Nežinau, kiek tada dėmesys buvo skiriamas vaikams, kiek propagandai. Dabartiniame kontekste nesinorėjo prisidėti prie šios dienos minėjimo, todėl su partneriais, Nevyriausybinių organizacijų atstovais diskutavome, kada ji galėtų būti.
Norėjosi, kad tai būtų pavasarį tarp Tėvo ir Mamos dienų, o taip pat sulaukėme pageidavimų ją minėti penktadienį, kad dar įstaigose būtų galima pažymėti“, – pasakojo apie sprendimą keisti datą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.
Pirmosios šios dienos paminėjimui skirtos diskusijos temą padiktavo vaikai, kurie skambindami vaiko teisių gynėjams dažnai mini, kad neturi ryšio su tėvais, jiems rūpi tik poreikiai, neskiria laiko ir dėmesio.
„Ryšys tarp tėvų ir vaikų mezgasi tik sužinojus, kad turėsite vaiką. Pirmaisiais metais jis būna ypatingai stiprus, o paauglystėje, kai sakome, kad vaikams rūpi tik draugai, iš tiesų tėvai vis tiek yra labai svarbūs. Paaugliams svarbu, ką tėvai apie juos galvoja, nors to nesako. Svarbu žinoti, kad geras ryšys nėra tobulas – vaikai iš mūsų mokosi įvairių dalykų, ne tik kai esame linksmi, bet ir mums tenka išbūti su sunkiomis emocijomis, spręsti sunkumus“, – diskusijoje kalbėjo Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė dr. Ieva Daniūnaitė.
Pasak jos, vaikui labai svarbu turėti bent vieną saugų suaugusįjį. Kas yra saugus? Jis turi būti nuspėjamas ir prieinamas – gal žmogus ir patinka, bet jei jo nėra šalia, tai nekuria saugumo jausmo.
Leidžia sau būti visokia
„Man dukros Lunos atsiradimas buvo didelė kelionė pačiai – aš norėjau būti tobula mama, nerodyti neigiamų emocijų, būti visada linksma ir baigėsi tuo, kad Luna pradėdavo verkti, kai nepavykdavo užsirišti batų. Ryšys su vaiku prasideda nuo mūsų ryšių su pačiais savimi. Jei garsiai save kritikuojame, neleidžiame būti silpniems, neleidžiam bijoti tai vaikai mato, kiek mes iš savęs reikalaujame, kiek jaučiamės nesaugūs, jei nekuriame vertės, kiek jaučiamės vertingi, jei kažką darome. Vaikas kopijuoja tą patį ir tada stengiesi kurti ryšį ne su mumis bet su mūsų ego – būti geru, paklusniu, dovanoti mamytei tobulas atvirutes, nekomunikuoti jokių savo emocijų. Mano ryšys prasidėjo, kai pasakiau Lunai, kad aš pavargau ir tingiu jai sekti pasakas. Ji taip nustebo! Dabar man didžiausias apdovanojimas, kai kažko paklausus, dukra man atsako – tu nori, kad atsakyčiau, kaip tau patiktų ar kaip aš iš tiesų jaučiuosi? Svarbu, kad dukra jaučiasi saugi prie manęs galėdama būti nepatogi“, – atviravo žurnalistė, knygų autorė ir TV laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė.
Psichologė I. Daniūnaitė paantrino, kad vaikams reikia tėvų, kurie pakankamai gerai jaučiasi, nes būna ir tokių atvejų, kad besirūpindami vaikais tėvai save pamiršta.
Ryšį kurti nėra lengva
„Esu sukūręs tvirtą ryšį su tėvais ir manau, kad tai lėmė tai, kiek sukaupėme kartu tiek teigiamų, tiek neigiamų. Prisimenu ypatingą momentą, kai pradinėse klasėse buvau žmogaus su negalia vežimėlyje, mama mane veždavosi į Kaziuko mugę, nors tai buvo iššūkis ir jai ir man. Nukreiptų žvilgsnių netrūkdavo, mačiau, kad visi mane nužiūrinėja, bet mama sakydavo, kad visi labai grožisi mūsų šių metų nusipirkta pintine“, – prisiminimais dalijosi Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas Jonas Trumpa.
„Buvo atliktas tyrimas su mergaitėmis, kaip jos jaučiasi, kai gauna žinutę iš mamos arba ji paskambina. Jei skambutis – pradeda gamintis laimės hormonai, o jei žinutė – streso. Mums reikia balso, emocijos, kad galėtų girdėti“, – pastebėjo R. Kulvinskytė.
I. Daniūnaitė pastebi, kad kurti ryšį nėra lengva – tėvams suteikiamos rekomendacijos, bet daugelis sutrinka, kaip jas naudoti.
„Kurti ryšį gali kliudyti įvairūs dalykai – lūkesčiai sau, vaikui, patirtys, emocinės reakcijos. Dauguma tėvų padaro dalykų, po kurių apgailestauja nes supranta, jog tai buvo negerai. Svarbu išgirsti, kad dauguma tėvų tokie, bet reikia pasakyti vaikui, kodėl vienaip ar kitaip pasielgei, kodėl pakėlei toną. Mažesni vaikai galvoja, kad jie yra nevykėliai, todėl sąžininga pasakyti, kad tai aš susimoviau, nesusivaldžiau“, – pataria psichologė.
Vaiko elgesys – žinutė tėvams
R. Kulvinskytė šypteli, kad žmonės, paklausti apie tai, kokios yra emocijos, dažnai išvardija tik tris – gerai, blogai ir normaliai.
„Aš siūlau atlikti tokią praktiką – atsispausdinti internete lengvai randamą emocijų ratą. Pradžioje tėvai patys triskart per dieną turi nusistatyti savo emociją, išmokti bent pavadinimus. Tada pradėkite vardinti per vakarienę, kaip visi šeimos nariai jaučiasi, nes įžodinti labai svarbu – vyksta net fiziniai pokyčiai“, – dalijasi idėja Rimantė.
„Svarbu kartu išbūti tame jausme. Kuriant ryšį reikia būti šalia ir palaikyti“, – sako I. Skuodienė.
Psichologė I. Daniūnaitė primena, kad vaiko elgesys yra žinutė, kaip jis jaučiasi. Net ir vaiko blogas elgesys sako kažką.
„Dar būdama paauglė užfiksavau visų mėgstamą „nieko tokio“. Taip neteisinga. Jei au svarbu – tai svarbu. Nenurašau, kad tai vaikiška“, – šypteli R. Kulvinskytė.
„Gera, kai tėvai leidžia būti su emocijomis ir nebando keisti. Pas mus atvažiavo svečių, tai tu turi jaustis gerai. Čia ne tiek apie emocijas, bet apie pasirinkimus – moksleivių sąjungos savanoriai dažnai girdi „kam tu ten eini, ką tdarai“, bet reikia leisti vaikui pačiam pasirinkti, o paskui galima kartu reflektuoti pasirinkimus“, – pastebi J. Trumpa.
I. Skuodienė kuriant ryšį su vaikais skatina nebijoti paskambinti į Tėvų liniją, Vaikų teisių liniją, kreiptis į Vaikų paramos centrą.
„Tėvystė pilna iššūkių, tai yra kelionė, bet reikia mėgautis išgyventi visas akimirkas. Mes mažai kalbamės ir tariamės su vaikais ir mažai perklausiam – reikia kalbėtis su jais, sudaryti galimybes, tinkamas sąlygas“, – pataria tarnybos direktorė.
R. Kulvinskytė siūlo laikytis šių pagrindinių taisyklių:
- Kas tau svarbu, man svarbu. Kas tau įdomu, pasistengsiu ir aš pasidomėsiu.
- Aš nesu automatiškai teisi, nes esu vyresnė.
- Stengiuosi padaryti maksimaliai gerai iš to ką turiu dabar, bet nebūtinai esu teisi, bet neturiu blogų ketinimų.
- Primenu, kad ir kas nutiktų – mylėsiu visada.
„Visiems linkiu nekelti sau pernelyg didelių reikalavimų, nesistengti atitikti savo pačių nusipiešto standarto, kuris uždaro į nepasitenkinimo ar lūkesčių ratą. Saugokime save, nes esame vertingi tokie kokie esame. Man pačiai, kaip mamai, dažnai reikia sau tai priminti, nes turiu sau priekaištų ne vieną ir ne du. Esu lygiai tokia pati mama, kaip visos Lietuvos mamos. Tas pats galioja vaikams, paaugliams,kuriems reikėtų neužsikrautų per didelės naštos, kuri pasidaro nepakeliama, o tiesiog jaustis vertingais tokiais kokiais esame šiuo metu. Mažinti stereotipus, gerbti kitokį nei tu, pastebėti silpnesnį“, – linkėjo diskusijoje dalyvavusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Diskusiją moderavo žurnalistė Živilė Kropaitė.
