Ji pasakoja, kad vaikelis buvo planuotas, o pastojo labai lengvai. Nėštumo eigoje Deimantei atsiskyrė placenta, tiesa, nežymiai, todėl gydytojai nematė didelės problemos.
„Maždaug apie 28 savaitę, kai buvau namuose, mane ištiko migrenos priepuolis. Kadangi prieš tai niekada su migrena nebuvau susidūrusi – labai išsigandau. Man aptemo akyse, o iš vienos akies iškrito regos laukas, tad nedelsiant išskubėjau į ligoninę tikrintis. Ten gydytojai patvirtino, kad man migrena ir liepė stebėti savo sveikatą“, – pasakoja Rojaus mama.
Kadangi regos lauko iškritimas Deimantei ilgai nepraėjo, ji nuvyko pasidaryti magnetinį rezonansą, kuris parodė, kad jai galimai buvo mikroinsultas, nes šiek tiek kraujo išsiliejo į smegenis. Taip pat reikėjo atlikti kraujo bei šlapimo tyrimus, kad gydytojai galėtų pasižiūrėti ar viskas gerai, nes dar prieš migrenos priepuolį Deimantės šlapime buvo aptiktas baltymas – šeimos gydytoja sakė, jog tai galėjo būti dėl uždegimo ar peršalimo.
„Ramybės vis nedavė ir kylantis kraujo spaudimas. Nors aš jaučiausi tikrai puikiai, gydytojai liepė jį vis sekti ir stebėti. O vieną pirmadienį pasimatavusi spaudimą visgi nusprendžiau apsilankyti klinikoje, kur gydytojas rezidentas iš karto paprašė pasidaryti dar vieną šlapimo tyrimą ir jame vėl aptikus baltymą, parekomendavo kuo skubiau važiuoti į ligoninės priimamąjį, nes įtarė preeklampsiją, kuri yra pavojinga, nes jos metu, dėl pakilusio spaudimo, gali sutrikti organizmo kraujotaka“, – pasakoja Deimantė, prisimindama, kad į ligoninę tuomet išvažiavo su mintimi, kad bus apžiūrėta ir paleista namo, tačiau teko pasilikti ilgesniam laikui.
„Buvau paguldyta į patologijos skyrių ir ten išgirsti pirmieji daktarų žodžiai tikrai išgąsdino – reikia subrandinti vaiko plaučius. Žinoma, tuomet pasipylė ašaros, atsirado daugybė klausimų, o gydytojai paaiškino, kad dabar pagrindiniu mano tikslu turi būti vaikelio išlaikymas iki 37 savaitės, o tuomet jau bus galima skatinti gimdymą“, – sako ankstuko Rojaus mama.
Po savaitės, praleistos ligoninėje, Deimantės preeklampsijos žymenys dvigubai pablogėjo, pradėjo kauptis skysčiai, inkstų veikla buvo kiek sutrikusi, taip pat sutriko ir vaiko širdies tonai bei nustojo augti jo svoris. Tuomet buvo nuspręsta, kad reikia skatinti gimdymą. Pradžioje buvo manoma, kad Deimantė gimdys natūraliai, bet vaiko širdies tonai gydytojams vis nedavė ramybės, todėl skubos tvarka buvo numatyta cezario pjūvio operacija.
Rojus gimė 34 nėštumo savaitę, jis svėrė 1730 g ir buvo 43 cm. Tik atvykęs į reanimaciją jis kurį laiką gaudavo deguonies, kad būtų lengviau kvėpuoti, dar negalėjo pats ryti, todėl ir su valgymu buvo nedidelių sunkumų – pirmosiomis dienomis turėjo maitintis per zonduką. Taip pat Rojus turėjo ir geltą, tačiau ji išnyko savaime. Iš viso reanimacijoje jis praleido penkias dienas, po kurių buvo perkeltas į vaikų ligoninę.
„Vaikų ligoninėje tik sesutei paėmus Rojų į savo magiškas rankas, jis po truputį pradėjo valgyti pats“, – džiaugėsi Deimantė.
Taip pat Rojaus mama pasakoja, kad jos sūnų prižiūrėjusiai gydytojai buvo itin svarbu, kad berniukas priaugtų svorio, todėl jo suvartojamo pieno kiekis po truputį buvo didinamas. Kai Rojus svėrė beveik du kilogramus, jie su Deimante jau galėjo vykti namo.
„Kiekvieną dieną Rojų gyrėme, vis jam kartojome, kad jis labai stiprus, tikras šaunuolis ir labai tikėjome, kad viskas bus gerai. Visi jo tyrimai buvo tikrai geri, tik jis mums atrodė toks mažas ir gležnas, net kartais nežinojau, kaip su juo elgtis, tačiau be galo padėjo visas ligoninės personalas: viską parodė, išmokino ir labai rūpinosi“, – dalinasi Rojaus mama.
„Dabar Rojui jau 7 mėnesiai, jis sparčiai auga, daug bendrauja, lanko mankštas, tik kartais mėgsta patinginiauti“, – juokauja Deimantė.
Ji taip pat užsimena ir apie savo emocinę sveikatą, sakydama, kad ligoninėje praleistas laikas jai tikrai nebuvo lengvas:
„Aš esu labai bendraujantis žmogus, todėl būti tarp ligoninės sienų buvo tikrai sudėtinga. Visgi suprasdama, kad visa tai – vardan mano sūnaus sveikatos nurimau ir susitaikiau. Dar prieš gimdymą kalbėjausi su psichologe, dirbančia ligoninėje, man buvo labai svarbu išsiaiškinti savo jausmus ir rasti priežastis, dėl kurių jie kyla. Rojui gimus daug verkiau, net nežinojau, kad galiu tiek ašarų iš savęs išspausti, tačiau viskas galiausiai susitvarkė“.
Deimantė sako, kad norėtų, jog visi suprastų – reikia labai rūpintis savo sveikata ir nuolat ją tikrinti bei nebijoti kelių gydytojų nuomonių. Taip pat reikėtų kuo mažiau kitų patirtis taikyti sau, juk visi vaikai yra be galo skirtingi:
„Visoms mamos linkiu nebijoti ieškoti pagalbos, nebijoti kreiptis į specialistus jeigu yra sunku, nes tokiose situacijose kalbėtis yra ypatingai svarbu. Labai džiaugiuos, kad viskas išėjo tik į gerą, mes turim sveiką, gražų, aktyvų ir labai bendraujantį berniuką“.
Jau 10 metų Ankstukų paramos fondas palaiko mažiausius Lietuvos kovotojus.
Prisijunkite prie geradarių būrio – kurkime gerus darbus kartu ankstukai.lt/aukoti.
Šeimų, kurioms reikalinga pagalba, žinučių laukiame el. paštu parama@ankstukai.lt.
Daugiau apie paramos projektą „Ankstukai“: ankstukai.lt.
