– Laimingų vaikų tarsi sąlyga – laimingi tėvai. Į ką panašus laimingas žmogus?
– Kiekvienas žmogus žino, kas jam kelia laimę. Juk sakoma: noriu būti laimingas ir vardija, kas toje laimėje yra. Esu laimingas kai... Aš negaliu pasakyti, kada jūs būsite laimingi. Mokslininkai, sociologai, tyrinėję laimės fenomeną išreiškia savybes ar bruožus, kada žmogus yra ar gali jaustis laimingas. Tai lemia trys dalykai: džiaugsmas, pasitenkinimas ir prasmė. Jei tie trys dalykai yra gyvenime, aš galiu būti laimingas. Tai yra laimė.
– Norime, kad mūsų vaikai būtų laimingi ir niekada nesusimąstome apie save, nes energiją investuojame į vaikų laimę, kaip ją suvokiame, kaip galime ją atliepti. O jūs, psichoterapeutai, sakote, kad geriausiai mes mokome pavyzdžiu. Tai ar labai sunku vaiką išmokyti laimės, jei patys neturime nei džiaugsmo, nei pasitenkinimo, nei prasmės. Ką manote?
– Ir taip, ir ne. Ne vien tėvai moko vaikus ir ne vien iš tėvų mokosi vaikai. Jei kažkas iš tėvų yra nelaimingas, tai kitas tėvas gal jaučiasi laimingesnis. Nors tai turbūt retas dalykas, dažnai jei vienas šeimoje nelaimingas, tai ir kitas jaučiasi nelaimingas dėl to, kad tas pirmasis yra nelaimingas. Na, bet yra seneliai, auklėtojai, mokytojai, kurie laimingesni, iš kurių vaikai gali mokytis.
Ar tai būtina sąlyga, kad vaikai bus laimingi, tik jei tėvai bus laimingi? Būtų gerai. Ar 100 proc.? Ne. Mes esame visokie, vaikai gimsta skirtingo temperamento. Vieni net gimę jaustis ne tokie laimingi, tad jiems reikės įdėti daugiau pastangų, kad taptų laimingi. Kiti gimsta kaip optimizmo šaltinis – visi klausia, kodėl tu laimingas? Nežinau. Gal pas juos seratonino cirkuliacija sutrikusi smegenyse, nes jie visą laiką optimistai. Žiūri į žmogų ir galvoji, kad gal jam kažkas negerai, reikia nuvežti parodyti, nes keistai atrodo (juokiasi). Ne viską mes galime kontroliuoti.
– Kitaip tariant, jei man nepavyksta būti laimingu, tai nebūtinai reiškia, kad mano vaikas užaugs ir bus nelaimingas?
– Taip. Jei aš nesijaučiu laimingas, bet žinau iš ko susideda laimė – mes galime tuos dalykus inkorporuoti vaiko gyvenime net dirbtinai. Žinome, kada vaikas jaučia džiaugsmą ir pasitenkinimą, tą galima daryti. Mums prasmė sudėtingiau suprantama, bet vaikams kiekvieną minutę yra kažkas prasminga.
– Paminėjote, kad mums, suaugusiems, sunku su ta prasme. Kodėl? Kuriuo momentu ją pametame?
– Viskas prasideda paauglystėje, kai kažkas pasako – reikia ieškoti gyvenimo prasmė, bet niekas nepasako, kas ta prasmė. Tada susidaro įsivaizdavimas, kad ta prasmė yra bendra, visiems vienoda – ieškau, nusiviliu ir sakau, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Mums sunku todėl, nes ne ten prioritetus sustatome ir vadovaujamės ne tomis vertybėmis. Jei viską pastatome dėl rezultato – pinigų, valdžios, šlovės, tai kyla klausimas, kur prasmė, ką aš gaunu? Ką gauna kiti? Jei negauname paaiškinamo – tada nusiviliame, kad nėra prasmės.
O pasirodo, prasmė yra labai paprastas dalykas. Ji yra tai, kas mus verčia keltis iš ryto ir kažkur eiti. Tas „verčia“ turėtų būti suprastas su malonumu – lyg su džiaugsmu stryktelėtume iš lovos. Vieniems prasmė savanorystė, kitiems savirealizacija, tretiems darbas...
– Kai sakėte – atsikeliu ryte ir šoku iš lovos – juk vaikai taip ir daro! Žinoma, ne tomis dienomis, kai eina į mokyklą, bet savaitgaliais... O mes savaitgaliais dažnai norime ilgiau pamiegoti. Esu girdėjusi mintį – mums pasidaro sunku su prasme, kai susikoncentruojame į tikslą arba rezultatą, kas yra priešgyna įprastai normai. Susikoncentravę į rezultatą, tarsi neigiame procesus, kurie veda iki rezultato, o prasmė yra būtent visi tie maži žingsneliai. Ką manote apie balansą tarp vertinimo, gebėjimo matyti prasmę pastangose, o ne pačiame baigtiniame rezultate?
– Aš pritariu. Jei būčiau galvojęs, kad rezultatas yra sėdėti čia ant scenos, tikriausiai nebūtų pavykę. Procesas skamba mistiškai – koks čia procesas, lyg lentelėje skaičius suvedinėti. Bet net ir tai daryti gal nėra malonus darbas, bet tai vienas iš šimto tūkstančių darbų.
Tas momentas sąmoningumo, kad aš ruošiuosi, keliauju, susitinku ir tai atves prie rezultato – svarbu. Jei tikimės, kad tik rezultatas suteiks pasitenkinimą, tai tyrimai sako, kad žmonės nesistengia arba daro kančioje.
Yra daug tyrimų su vaikais ir suaugusiais – jei duodama užduotis, kurią reikia padaryti, pavyzdžiui, nupiešti, kaip tu nori, kaip atrodo, ir niekas nekalba apie vertinimą. Žmogus sėdi, piešia, ieško spalvų... Jei kitai grupei žmonių sako – pieškite ir jus vertins komisija, kuri išrinks gražiausią. Kaip tada piešite? Negalvosit, kaip jums labiausiai patinka. Galvosite, kaip patinka vertintojui ir tikrai nebus jokio malonumo. Čia galima sugretinti proceso ir rezultato džiaugsmą.
– Ruošti valgyti, tvarkytis namus, vežioti vaikus į būrelius... Visi tie veiksmai, kurių mes nenorime, kaip juose įmatyti prasmę? Yra arabų patarlė – laimingas ne tas, kuris turi ką nori, bet nori, ką turi. Tai kaip norėti šių momentų?
– Imkite ir norėkite. Vaikas nenori tvarkyti kambario, o tėvai sako – imk ir užsinorėk (juokiasi). Mes jau čia pereiname į budizmą – mūsų kasdieninė veikla, kurią darome, rutininė, pasikartojanti ir neturi būti smagi, bet tai laikas buvimui, susitelkimui, atsipalaidavimui. Kaip tvarkymas gali suteikt atsipalaidavimą? Pabandykite siurbti ir žiūrėti, kur siurbiate. Nusiurbi – nėra dulkių. Rezultatas pasiektas.
Jei kalbame apie panorėjimą, ko nenori, tai reikia priimti, kad tai yra mano žmogiškoji dalia. Mes priešinamės dalykams, kurie yra natūralūs. Mums reikia valyti namus – jei nenorime, galime samdyti namų tvarkytoją. Negalite? Na, tada nieko nelieka, nebent rečiau tvarkytis.
Man patinka plauti indus ir plaunu juos rankomis – man šitas užsiėmimas meditacinis: jaučiu kaip vanduo bėga per delnus, kaip lėkštė tampa švaresnė, padedu lėkštę, matau, kaip ji varva. Būnu tame momente. Kai galiu išbūti tame momente negalvodamas, kad dar reikės išplauti dar šimtą lėkščių ir kartoti tai ryt, poryt, tada nėra kančia. Jei galvoju apie tai, kad tai niekada gyvenime nesibaigs, tada tai kančia. Tam tikri dalykai nesibaigs. Tai ką norite dėl to daryti? Ar dėl to kentėti, kad nesibaigs ar priimti su tuo – reik daryti ir darom.
– Prakalbus apie budizmą, sakoma, kad skausmas yra neišvengiamas mūsų gyvenimuose, bet kančia nėra būtina. Jei rezonuoja šitie žodžiai, juose galima rasti daug palengvėjimo. Skausmas, dalykai, kurių mes nenorime daryti, neišvengiamai bus, bet kančia, kai mintimis save kankiname, kuri nėra būtina, mes turime pasirinkimą galvoti kažką kito apie mūsų situacijas.
Man patiko socialinis projektas, kuriame žmonių klausė, kada jūs jaučiatės laimingi? Žmonės konkrečiai neįvardijo, bet tyrėjai, padarę išvadas, pastebėjo, kad mes jaučiamės laimingi momentuose, kur nėra minčių, to vidinio audiogido, kuris komentuota neigiamai. Kaip jį išjungti? Manau, kad tai pirmoji mūsų vidinio nelaimingumo jausmo priežastis.
– Jei žinočiau lengvą kelią, uždirbčiau kelis milijardus. Tai sunkus kelias, kuriam reikia valios ir laiko. Papildysiu, mes dukart kenčiame – reikia plaut indus ar tvarkyti kambarius, o taip sunku... Ir dar ateina mintys „kodėl man?“, „už ką?“. Šios mintys yra perteklinės ir norime jas ištrinti.
Tai yra apie kentėjimą ir tuomet daug daugiau kenčiam. Vienas iš paprasčiausių būdų, būti čia ir dabar, pabandyti susitelkti į savo pojūčius toje veikloje. Sėdite čia ir jūsų galvoje gali būti daug minčių, bet šioje situacijoje galite sutelkti dėmesį, kaip jūs sėdite, kaip kojos padėtos, gal šalta, gal skauda. Tai yra pojūtis. Kai tvarkote kambarius – žiūrite, kaip tvarkote kambarius, kaip šluostė eina per stalviršį, tai ir jaučiate, kaip šluostė slenka juo.
Pajauskite, kas vyksta kūne – įjunkite pojūčius ir pamatysite, ar dar kažką mąstote. Jūs galite pajausti tą ir tai bus vienas pirmų paprasčiausių dalykų. Aišku, gal tai atrodys, kad nesąmonė, ką čia darysiu, aš juk ne budistas... Tai kentėkite toliau.
– Mes įkvėpimo galime rasti pas vaikus. Jei paprašote išsisiurbti – eiti iki sandėliuko, kur stovi siurblys, namas įgauna kitą fizinę plotmę ir erdvę, ta kelionė tampa labai klaidi: ėjau, pamačiau, paėmiau, skaitau, aš vis dar pakeliui. Kiekvienas žingsnis savaime prasmingas. Pasiėmę siurbti jie dar sugeba ledus laižyti ar draugui nuotrauką nusiųsti. Labai akivaizdu, kaip procesas gali būti džiaugsmingas, bet mums suaugusiems, tai atrodo, kad laiko gaišimas, nes čia nėra nieko džiaugsmingo. Turi prakaituoti, skųsti, vargti.
– Tada žmonės tokie ir užauga, kuriems sunku siurbti. Kančia.
