Trijų vaikų tėtis, iš kurių du ugdomi namuose, o mažiausia dar tik žaidžia stebėdama vyresniuosius, Rokas Rožickas dalijasi įžvalgomis, kaip yra iš tiesų. Pats Rokas dirba nuotoliniu būdu švietimo srityje.
Jis šypsosi, kad socializacijos nebuvimu dažnai bando gąsdinti visi kas netingi vos tik sužinoję apie šeimos pasirinkimą ugdyti šeimoje. Iš pradžių atsikirsti prieš šį priešišką ugdymui šeimoje argumentą nėra lengva, tačiau užtenka metų ugdant šeimoje ir bus kur kas lengviau įrodyti, kad šeimoje ugdomų vaikų socializacija ne tik egzistuoja, bet jos gali būti daugiau, nei einant į mokyklą. Mažų mažiausiai, ji kitokia, kitokie supantys žmonės, daugiau galimybių rinktis.
Dalijamės Roko mintimis:
„Visų pirma, kas ta socializacija? Tai gana sudėtingas procesas, kurio metu perimamos visuomenės vertybės, normos, elgsena ir kitos dalys. Dažniausiai perimamos artimiausios visuomenės, tai yra, kaimynystės, patirtys. Taip gali atsirasti socialiniai sluoksniai, skirstymas, pvz., miestiečiai ir provincijos gyventojai, biuro darbuotojai ir fizinį darbą dirbantys asmenys ar pan. Todėl būtinas bendravimas su kitomis bendruomenėmis.
Tolerancija, supratingumas, suvokimas, kad ne visi vienodi, ateina tik pradėjus keliauti, matyti plačiau, nei rodo televizijos ekranas ar pasakė kaimynė. Tačiau daugeliui šeimų pradėjus ugdymą šeimoje primygtinai diegiama, jog nebus socializacijos, nes vaikas neis į mokyklą. Vieną mažą ar kiek didesnę, bet vis tiek labai ribotą bendruomenę. Kaimuose tai vos apie 100 mokinių, miestuose – arti tūkstančio mokinių (tik kelios mokyklos viršija 1000 mokinių). Tiesa, anksčiau 1000 mokinių turinčios tuometinės vidurinės mokyklos buvo normalu.
Mokykla ir socializacija
Ugdymas šeimoje yra gana „šviežias“ dalykas Lietuvoje, todėl nemažai daliai tokiu būdu ugdomų vaikų pirmosios klasės buvo dar „normalioje“ mokykloje. Tik nedidelė dalis niekada nematė mokyklos iš vidaus, neturėjo mokytojo, klasės... Tad dauguma šeimų matė tos reklamuojamos ir anot įvairių komentatorių kone vienintele laikomos socializacijos poveikį ir jos kokybę.
Sovietinio palikimo niekaip neatsikratantys mokytojai (žinoma, ne visi), pradinukai (ir ne tik), sprendžiantis bet kokį ginčą jėga, „kitokių“ (įskaitant ir neįgaliuosius) engimas, menkinimas, net ir iš mokytojų, ir, be abejo, melas, žeminimas ir savo uodegos sukimas prisidirbus.
Taip, tai socializacijos dalis, bet ar tokios socializacijos vaikams reikia? Aišku, visuomet atsiranda sakančių, kad reikia keist mokyklą ar tiesiog nereikia kurti apsauginio burbulo vaikui (tie patys žmonės teisina ir muštynes, patyčias), tačiau pažiūrėkim į save.
Jei kaimynas alkoholikas, ar skubate keltis į kitą vietą? O gal tiesiog su juo nebendraujate ir jį ignoruojate? Jei patiriate smurtą gatvėje, tiesiog priimate tai kaip normalų dalyką? O gal kreipiatės į policiją? Pasirinkimų yra daug, bet didžioji visuomenės dalis įsitikinusi, kad mokykla yra labai svarbi. Deja, tenka nuliūdinti – nebe.
Tai yra viena iš vietų, kur galima mokytis, bet šiandien mes turime labai daug alternatyvų. Kaip ir turime jų universitetams, profesinėms mokykloms ar bet kam kitam. Mes turime galimybę naudotis XXI a. privalumais, bet dėl kažkokių priežasčių stengiamės save apriboti. O jei ne – esame „išsišokėliai“.
Darbas iš namų irgi blogis?
Panašiai kalbama ir apie nuotolinį darbą. Jei žmogus neina į darbą fiziškai, jis nieko neveikia, jis užsidaro savyje, neturi draugų, socializacijos. Kaip dažnai esate girdėję ar matę darbo skelbimuose, jog įmonės bendruomenė lyg šeima?
Šiandien jaunas darbuotojas kelia siaubą vyresniam darbdaviui, nes jis nėra linkęs taikstytis su neapmokamais viršvalandžiais, prasta darbo atmosfera, menku atlyginimu ir kitomis bėdomis. Laisviau mąstantys darbdaviai ieško išeičių, siūlo įvairias galimybes, bet kartais perlenkia į priešingą pusę, bandydami darbą paversti viskuo: draugais, šeima, pramogomis, laisvalaikiu, sportu ir t.t.
Kartais darbas ar mokykla netgi tampa svarbiau už asmeninį gyvenimą ar gerovę, nes tiesiog taip priimtina. Tu negali prarasti darbo ar tu negali būti išmestas iš mokyklos. Tu turi daryti viską, kad išsilaikytum. Stiprių argumentų nėra, tačiau taip priimtina. Tai jei vaikas mokosi kitaip, ne mokykloje, kodėl jos reikia? Nes tai normalu, tai socializacija. Viskas. Ties čia baigiasi daugumos žmonių argumentai.
Kaip ugdomiems šeimoje vaikams „kompensuojamas“ socializacijos trūkumas?
Kompensuojamas kabutėse, nes iš tiesų kompensuoti nieko nereikia. Dauguma vaikų turi savitą socializaciją, savus bendravimo kanalus. Pradedant mokykla, kurios bendruomenė susitinka pakankamai dažnai, vargiai įmanoma būtų sudalyvauti visose veiklose dėl laiko stokos.
Mokslo metų atidarymas, mokslo metų uždarymas, žiemos, pavasario, rudens ir kitokios mugės, seminarai tiek tėvams, tiek vaikams, talkos, bendros kelionės į muziejus ir dar begalė visko, sunku net įvardinti. Nori? Prašom, visa šeima laukiama. Kyla klausimų, noro pabendrauti? Galima susitikti, galima pasinaudoti technologijų galimybėmis ir tą padaryti nuotoliu.
Svarbiausia – noras, juk kai nori imi ieškoti galimybių, o kai nenori – priežasčių. Negaliu kalbėti už visas mokyklas, kuriose palaikomas (vykdomas kur kas daugiau mokyklų nei iš tiesų palaikomas) ugdymas šeimoje, bet bent jau mūsų pasirinkti mokymosi namai „Patirčių slėnis“ mums tai suteikia.
Toliau įvairūs būreliai, stovyklos. Tiek nuotoliu, tiek gyvai. Vėl kiti vaikai, kitokia aplinka, kitoks bendras tikslas. Vaikai lankydami būrelius puikiai randa naujų draugų, bendrų temų pokalbiams, kartais susibendrauja ir tėvai. Pabendrauja, pasidžiaugia vienas kito pasiekimais, atsidūsta kai tenka užleist pirmą vietą, normalu.
Dienos ar savaitinės stovyklos. Ten bendravimo į valias – visą dieną. Bendrauja kai kurie vaikai toliau laisvai ir po stovyklos, mėgaujasi ta socializacija, kurios nėra per daug, bet kartu ir ne per mažai. Ją lengva kontroliuoti, riboti, nes nėra jokio griežto įsipareigojimo 9 mėnesius nuo 8 iki 14 valandos būti kartu, daryti viską drauge.
Nepamirštame ir draugų šeimų, giminaičių. Vieną savaitgalį vaikai leidžia kartu su giminaičiais iš kito pasaulio krašto, kitą – aplanko pusbrolius ar pusseseres kitame Lietuvos mieste. Tai stipriai plečia jų akiratį, suvokimą apie pasaulį ir žmones, nes tai jau skirtingos kultūros, gali būti skirtingos kalbos, aplinka. Tai labai plati socializacija.
Socializacija prieš mokyklą taip egzistuoja. Kuomet jauniausiai dukrai pavyko susitikti su bendraamže (skirtumas „net“ dvi valandos), su kuria teko dalintis palata pirmosiomis gyvenimo dienomis, jos rado bendrą kalbą, nors nei viena, nei kita dar net nemokėjo kalbėti. Ir tokie maži vaikai bendrauja. Mes to bendravimo gal ir nesuprantame, bet jie irgi socializuojasi.
Stebėdamas savo vaikus (ir save) iš šono kartais galvoju, kad mano vaikai turi daug daugiau socializacijos ir, svarbiausia, naudingos socializacijos nei tie, kurie didžią laiko dalį praleidžia mokykloje tarp 14 ar 24 vis tų pačių vaikų.
Mano vaikai gauna daug įdomių patirčių iš įvairiausių žmonių, nepriklausomai nuo jų kilmės, tautybės, pilietybės, rasės ar pažiūrų. O juk būtent taip ir turi vykti socializacija – per bendravimą, platų pažinimą, pajutimą.
Džiugu, kad ta socializacija jiems nekelia streso, jie nejaučia prievartos būti ar kažką veikti, kalbėti su vienu ar kitu vaiku – jie turi laisvę rinktis, visaip kaip suaugę žmonės renkasi tai, ko nori.“
