– Skaičiau, kad jūsų paskyra instagrame „Nuotykiai šaukia“ atsirado, kai įsigijote šimtametę vokišką sodybą. Tai pirmiausiai, papasakokite – kur gyvenote prieš tai?
– Kol kas oficialiai vis dar gyvename Vilniuje, į savo sodybą, kurią šeimoje vadiname kaimu, nors viso kaimo tai nenusipirkome, važinėjame, krapštomės, tvarkomės, kiek pavyksta, pratinamės.
– Kaip atradote sodybą, kokios ji būklės ir kaip nusprendėte pirkti? Kokiame ji rajone?
– Mūsų sodyba yra Šilutės rajone, tai Mažosios Lietuvos regionas, kuriame, tiesą pasakius, visuomet tyliai pasvajodavome gyventi, tačiau niekuomet nesitikėjome, jog taip iš tiesų nutiks. Pirminis planas buvo nusipirkti „kažką“ maždaug 100 kilometrų spiduliu aplink Vilnių, tačiau tam kažkam turėjom nemažai kriterijų, kurių joks skelbimuose randamas nekilnojamas turtas neatitiko. Pavyzdžiui, nenorėjome medinės trobos, kurių Rytų Lietuvoje vežimu vežk. Nenorėjome ir sovietinės statybos, o dar labiau nenorėjome ir neturėjome iš ko mokėti nerealių sumų.
Po kažkurio laiko nesėkmingų, bet ne itin intensyvių paieškų nekilnojamo turto skelbimų portaluose Povilas tiesiog nuėmė visus regionų filtrus ir prieš mus atsivėrė visa Lietuva. Tiesa, pasirinkimas nuo to netapo smarkiai gausesnis, nes vis dar taikėm tuos pačius kriterijus, bet prieš akis iššoko mūsų sodybos skelbimas, kurį, epizodiškai vis peržiūrėdami, pavarvindavom seilę, kol vieną dieną Povilas pasakė: „Gyvensim čia“.
Po to reikėjo susisiekti su pardavėjais, sodyba jau buvo lyg ir parduota, bet vistiek leido atvykti apžiūrėti, tuomet sekė derybų procesai ir mums tiesiog pasisekė ją gauti. Tiesa, jei nebūtume įsigiję sodybos, šiandien ji būtų sulyginta su žeme, tad džiaugiamės, jog kadaise buvusio turtingo vokiečių ūkininko namui suteikėm dar vieną šansą pratęsti istoriją. O sodybos būklę įsivaizduoti nesunku – 10 metų ji buvo visiškai negyvenama, ir, nors stogas nevarva, jis šiferinis, vanduo šulinyje, tualetas lauke, šildymo šiai dienai nėra jokio, kaminai netinkami naudoti, langai sutrūniję, viduje labai drėgna, o antram aukšte karaliauja kiaunės.
– Ką sakė artimieji ir draugai?
– Seniai sakėme, jog kažkada gyvensime kaime, tai buvo siekiamybė, svajonė, tik patys nežinojome kada tai įvyks. Pirkti nusižiūrėtą sodybą nusprendėme visiškai neturėdami tam laisvų pinigų, tad kreipėmės į draugus su prašymu paskolinti. Niekas per daug ir nenustebo, tarsi tikėjosi to iš mūsų, tik visuomet nustebdavo dėl vietos, kodėl taip toli.
– Ką dabar joje darote?
– Praėjusią vasarą turėjome tikslą išsivalyti seną namą – atskirti dar naudoti tinkamus daiktus, išrūšiuoti ir išvežti šiukšles į specialią surinkimo aikštelę bei įsirengti vieną gyvenimui tinkamą, kaip mes sakom, švarų kambarį. Ir mums tas pavyko stebėtinai greitai, netgi pradėjome statyti terasą, kurios šiaip neplanavome.
Šią vasarą sodyboje praleidome nepalyginamai daugiau laiko, tačiau pasidarėme mažiau, nes turėjome tikslą labiau būti, negu dirbti. Darbams galo ten vistiek nebus, tad nesinori suvargti pačioj pradžioj šios kelionės. Šiai dienai turime pilnai pabaigtą terasą su stogu, kurioje leidžiame daugiausiai laiko, čia įsirengėme labai patogią lauko virtuvę, pasistatėme naują lauko tualetą, pasisodinom 20 bulvių, iš kurių užaugo dvigubas derlius (juokiasi).
Toliau planas yra pradėti tvarkyti vidų, atsivesti vandenį, susitvarkyti kanalizaciją, šildymą, kad name būtų galima ne tik vasaras leisti, bet ir pradėti gyventi, tačiau šitie darbai su mažais vaikais sunkiai įmanomi, tad teks skirstytis darbų etatais – vienas tvarko sodybą, kitas prižiūri vaikus namuose.
– Kam sodybai paskyros? Kodėl atsirado „Nuotykiai šaukia“?
– Iš esmės „Instagram“ paskyrą „Adventures_are_calling“ susikūrėme ne dėl sodybos, o dėl savęs, nes norėjome fiksuoti savo kaip šeimos nuotykius, kurių pasitaiko kasdienybėje ir dalintis kiek kitokiu, nenublizgintu ir ne visada paprastu gyvenimu.
Taip pat vis sulaukdavome paskatinimo iš kitų žmonių, jog paprastas, tačiau dažnai neįprastas, didelės šeimos gyvenimas jiems atrodo įdomu. Galbūt sodybos įsigijimas buvo paskatinimas greičiau tą padaryti, nes supratome, jog su tokiu pirkiniu nuotykių gyvenime tik padaugės.
– Keturi vaikai lietuvių akimis toks pats ekstremalus dalykas, kaip ir šimtametė apleista sodyba. Kaip čia taip nutiko? Kam ta didelė šeima?
– Tai, jog norime didelės šeimos buvome iššsiaiškinę dar prieš susituokdami. Aišku kol neturi nei vieno vaiko, bet kiek atrodo labai smagu (kvatoja). Tiesa, pavyzdžiui, trys atrodė visiška norma, nors, aišku suprantame, jog statistinė norma Lietuvoje yra 1,3 vaiko šeimai. Keturi atrodė labai gražu, lyginis skaičius, tai realiai toks buvo mūsų planas, ir, kaip šiandien matyti, mums visai neblogai pavyko jį įgyvendinti.
Didelė šeima mums yra vertybė ir jei galime išleisti į pasaulį tiek unikalių ir nuostabių žmonių, kodėl to nepadaryti!? Tuo pačiu, galvojame apie ateitį – vaikai užaugs, turės savo vaikų ir susirinkti visai gausiai kompanijai prie vieno stalo atrodo visiška idilė, labai vertiname santykį ir laiką kartu.
Kartais, kai žmonės nuoširdžiai nesupranta kam turėti tiek vaikų, juokais pakviečiam juos pamąstyti kas jiems po kelių dešimtmečių mokės pensijas, dažnausiai pasidaro visai aišku.
– Tarp vaikų – labai nedidelis skirtumas. Natūralus klausimas, tai kaip gyvenimas? Kaip viską suspėti?
Šiaip gyvenimas neblogas, tikrai neturime kuo skųstis, nors kartais ir norisi. Kai būna jau visai sunku, primenam vienas kitam, jog iš esmės gyvenimas ir neturi būti lengvas, tiesiog taip sukurta, jog tai kas vertinga, nėra pasiekiama neįdėjus pastangų, bet per prakaitą ir ašaras. O visko suspėti, čia galime visi save nuraminti, negalime nei vienas.
Kiekvienam duotos tos pačios 24 valandos paroje, kad ir kaip primityviai tai beskambėtų, ir jose galime nuveikti labai ribotą kiekį dalykų, nes turime dar ir valgyti bei ilsėtis. Todėl turėtume klausti ne kaip viską spėti, o kokie mūsų ar mano prioritetai, ką aš noriu spėti. Jei, pavyzdžiui, noriu daryti karjerą, greičiausiai negaliu visą dieną leisti su vaikais, arba jei noriu visą dieną leisti su vaikais, greičiausiai neturiu prabangos turėti blizgančius namus. Arba kažkas perka mano laiką, arba aš jį sau suteikiu, dažnai tikėtina neatlygintinai, bet svabiausia, jog vertinu tai, ką darau, kad ir koks būtų mano pasirinkimas.
– O kaip nepaskęsti vyrui su žmona tarp mamytės ir tėvelio užduočių?
– Paslapties čia taip pat nėra ir nieko naujo nepasakysime, į santykius reikia investuoti – laiką, pastangas, nuolankumą, o taip pat ir pinigus. Mūsų santykiai mums visuomet buvo priorietas, nes vaikai atėjo ir išeis, o mes norėtume pasilikti.
Vienam interviu esame sakę, jog vaikai be tėvų išgyventi negali, tuo tarpu tėvai be vaikų kuo puikiausiai, vadinasi tėvai pirmiausia yra sutuoktiniai. Sutuoktinių santykiai ne visada paprasti, tačiau dėl jų visuomet verta bent kartą per mėnesį (ar pagal galimybes) palikti vaikus seneliams, sesėms, dėdėms, tetoms ar auklėms. Mums nebūtinai pavyksta tą padaryti sistemingai, tačiau stengiamės vienas kitą nustebinti ir visai pasiseka suorganzuoti vieną ar kitą siurprizą, kas santykiams įneša maksimaliai daug džiaugsmo. Pavyzdžiui, šią vasarą pavyko visus taip sustyguoti, jog keturioms dienoms išvažiavome į improvizuotą kelionę tik dviese, tai ten nebuvo nei mamos, nei tėčio, nei sysiu ar kakų, tik Povilas ir Monika.
– Lyg dar būtų maža, net jūsų rugsėjo pirmoji – netradicinė. Nusprendėte, kad mokyti namuose vyriausią priešmokyklinukę. Iš kur toks sprendimas?
– Sprendimas ugdyti šeimoje atėjo palaipsniui. Kol vaikai visai maži, apie tai dažniausiai negalvoji, tačiau jau nuo pat pradžių buvo tarsi gaila juos atiduoti į darželį, nes nesinorėjo, kad visi gražiausi vaikų raidos etapai liktų nepastebėti. Visiškai nesame nusiteikę prieš ugdymo įstaigas, suprantame dėl ko jos egzistuoja, tačiau mūsų šeimoje susiklostė galimybė Monikai būti namuose vis su nauju mažyliu, kas leido namuose pasilaikyti ir didesniuosius vaikus. O kadangi tie mažyliai nestovi vietoje ir jau reikėjo pradėti mąstyti apie mokyklą, ėmėme kalbėtis tarpusavyje kokios mūsų galimybės, norai.
Tai mūsų vienas iš didelės šeimos turėjimo tikslų yra leisti daug laiko drauge, ko iki šiol padaryti negalėjome, nes vieno darbas namuose, o kito darbas darbe. Kadangi esame kraustymosi į kaimą procese, kur save matome ir dirbančius, ir gyvenančius toje pačioje erdvėje, buvimas su savo vaikais ir galimybė jiems mokytis ne iš vadovėlių sėdint suole, o iš realaus gyvenimo atrodė idealus variantas mūsų šeimai.
– Ar tai galutinis sprendimas, kad ji visai neis į mokyklą ir ateityje?
– Aišku, sakydami idealus, neturime omenyje lengvas. Ugdymas šeimoje reiškia, jog su savo vaikais esi visuomet – dieną, naktį, darbo dienomis, savaitgaliais, atostogų metu, tiesiog visuomet, ir tą daryti reikia išmokti, išmokti turėti rutiną, taisykles, išmokti atsitraukti, pailsėti. Anikės priešmokyklinius metus davėme sau kaip progą pabandyti kur mes čia veliamės, nes neturime ko prarasti, o kitą vasarą galėsime įvertinti kaip čia mums pasisekė, tad nesame įsipareigoję niekam ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus savo sprendimą galime pakeisti praktiškai bet kada.
– Jau pirmas mėnuo mokslo metų praėjo, tai kaip sekasi?
– Turbūt reikėtų sakyti, jog puikiai, nes nėra taip, jog sėdim ir kažko labai mokomės, labiau jaučiamės, jog gyvename, bendraujame, einame, lankome, skaitome, o pats mokymasis ir yra visas šis procesas, kuris visada su mumis.
Nereikia daryti pratybų ar namų darbų (nors jei norisi, visuomet galima), bet į bet kokią situaciją galima pažiūrėti kūrybiškai, pavyzdžiui mokytis skaityti iš etikečių parduotuvėje, pačiam nuskanuoti prekes kasoje ar užkalbinti nepažįstamą žmogų. Juolab, tai priešmoykliniai metai, kur viskas yra žaidimas, o mažesnieji automatiškai seka iš paskos ir mokosi greta.
– O dabar aptarkime tą jūsų nuotykių šauksmą – iš kur ta drąsa gyventi, taip kaip norisi?
– Nelaikome savęs išskirtinai drąsiais žmonėmis, tiesiog esam dideli svajotojai, dažniausiai mūsų svajonės neracionalios ir neapsimokios, bet jos veda mus į priekį. Negyvename tam, kad uždirbtume daug pinigų, nors taip, suprantame, jog seno namo renovacijai jų reikės nemažai, bet tikim, jog tiek, kiek reikės, tiek jų ir bus, ar įsigytume prabangių daiktų. Neturime plano nuvykti visomis prestižinėmis kelionių kryptimis, neplanuojame vairuoti naujų automobilių, todėl pirmiausia nukrenta didelė našta dėl ekonominės gerovės.
Mums visuomet užtenka tiek, kiek turime, ir mokomės būti tuo patenkinti ir už tai dėkoti. Esame krikščionys, todėl žinome, jog savo gyvenime apskritai kontroliuojame labai nedaug. Tai nereiškia, jog sėdime rankas sudėję ir naiviai laukiame kol nukris iš dangaus. Priešingai, darome viską, kas nuo mūsų priklauso, pasitikėdami, kad Dievas rūpinasi kiekvienu žmogumi, žino mūsų preikius ir į juos atsako. Toks žinojimas suteikia drąsos, jog sprendimai, kurie bus Jo palaiminti, pavyks, o kas nebus Dievo valioje, tiesiog „nepaeis“.
Ko gero visi bent kartą yra girdėję senteciją „Dieve, duok man kantrybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti ir išminties atskirti vieną nuo kito“. Tai nėra mūsų gyvenimo moto, bet tokio principo taikymas tikrai suteikia daug gyvenimiškos išminties.
– Ar pastebite, kad Lietuvoje tėčiai ir mamos vis dar yra taisyklių rėmuose? Daro taip, nes taip „reikia“?
– Ko gero tas „reikia“ yra stipriai pasikeitęs nuo tada kai mes buvome maži, nes ir požiūris į vaikus iš to, kad jie nelabai svarbūs yra persimetęs į priešingą barikadų pusę iki visiško jų sudievinimo ir tame diapazone nepasiklysti bei atrasti pagal kurias taisykles savo vaikus turiu auginti AŠ, tikrai gali būti labai nelengva.
Štai apie miegą anksčiau nebuvo net kalbama, nes tai tiesiog buvo natūrali proceso dalis, o dabar yra miego specialistai, kurie pataria kaip ir kada jūsų vaikui miegoti, žaislai buvo tokie, kokius galėjai gauti, jei apskritai galėjai, o dabar būtinai turi būti maksimaliai lavinantys, be plastiko ir pan, bet ar tikrai!? Mums galbūt labiau atrodo, jog žmonės daro ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad kiti kažkaip pažiūrės – pritars, nepritars, kažką pamanys ar pasmerks.
Turiu savo vaiką rengti madingais drabužiais, nes kitaip prastai atrodys, turiu nuo pusės metų vesti į pirmąjį būrelį, kur kūdikis socializuosis, nes kiti taip daro, turiu bent kartą nusivežti į poilsinę kelionę „viskas įskaičiuota“, nes reikės kitiems parodyti ir taip toliau.
Dažnai bijom būti kitokie ir pasirodyti nepopuliarūs, ir tas galvojimas ką pagalvos kiti labai įkalina. Turime išmokti pradėti galvoti „o ko norėčiau aš(mes)?„ „o kas geriausia mano šeimai?“, nes tik taip išeisime iš tų taisyklių rėmų.
Mes puikiai suprantame, jog tai nėra visada paprasta, turėti keturis vaikus taip pat nėra paprasta, bet kažkas turi turėti jų tiek, kad bent truputį pataisytume gana liūdnos statistikos kreivę. Kai auginome tris vaikus, atrodėme normali šeima, kuomet gimė ketvirtoji dukra, žmonės pradėjo atsisukinėti gatvėje ir komentuoti: „Tai negi visi jų? Tai kiek jiems metų? Tai gal čia kažkurie dvynukai?“ Jie neprivalo suprasti mūsų pasirinkimų, bet ir mes neprivalome niekam dėl to pasiteisinti.
– Lūkesčiai versus realybė – kiek socialiniai tinklai sukuria šį skirtumą?
– Mes patys lūkesčių socialiniams tinklams neturėjome, daugiau mažiau suprantame kaip veikia šitas žaidimas, nors žinoma smegenis gražiais vaizdais vis tiek nesunku užliūliuoti ir tuomet pradėti jaustis kažkaip mažiau vykusiu ar gebančiu už kitus. Mūsų tikslas yra dalintis savo kasdienybe, kur nesam kažkaip spec pasitempę, o tiesiog gyvenam ir mokomės toj kasdienybėj būti.
Labai norėtųsi daugiau dalintis sunkesniais ir nepagražintais momentais, bet pripažinkim, kad nei vienas nefilmuojam telefonu kai pykstamės, nes tada reikia tiesiog spręsti susidariusias situacijas. Ateityje norėtume vesti savo kanalą „Youtube“ platformoje apie gyvenimą kaime, darbus, ugdymą šeimoje, renovacijas, ūkį ir taip toliau ir panašiai, tikime, jog galime pateikti pakankamai įdomaus turinio, bet suprantam, jog tam reikia laiko resursų, žinių, tam tikros įrangos, kažkiek finansų, tai kol kas tik pasvajojame.
– Turbūt yra skaitančių šį straipsnį ir galvojančių – jiems gerai, turi gerus darbus, pinigų, gali sau nesąmones išdarinėti. Ką daryti, jei norėtųsi pakeisti savo šeimos gyvenimą, bet kankina baimė – dėl jos išlaikymo, dėl vaikų gerovės, ką kiti pagalvos?
– Na, tai gali iš karto pakeisti šitą nuomonę, nes vienas iš mūsų jau šeši metai yra vis kito vaiko priežiūros atostogose ir gauna „atlyginimą“ iš „Sodros“, kuo aišku negalima skųstis, o kitas dirba sau su individualia veikla, kas reiškia, jog dirba daug, uždirba tiek, kiek dirba, o kadangi visus projektus vykdo oficialiai, dar ir mokesčių daug susimoka, kaip ir sveikatos draudimą, nors sirgti ir eiti pas gydytojus neturi kada.
Nesame turtingų tėvų vaikai, negavome palikimų, butų ar dar ko nors, viską, ką turime, užsidirbome savo rankomis ir pastangomis, tačiau turime nuostabias šeimas ir daug draugų, kurie visuomet palaiko ir tai mums yra didžiausias turtas.
Kažkada gerai pasakė „Keistuolių teatro“ personažai, jog „svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“, tai pirmas žingsnis bet kur gyvenime yra didelis noras ir jei tas noras neleidžia ramiai sėdėti, jokios baimės nesustabdys, o jei jis nepakankamas, tai gal ir gerai, kad racionalus protas pasako STOP preš iškrečiant kvailystę.
Nesakome, jog nereikia pasirūpinti vaikais ar nesvarbu ką jie valgys, tačiau tėvai, turintys vaikų, visuomet turi didžiulę motyvaciją maksimaliai stengtis, kuri išves iš bet kokios situacijos, nes vakare turėsi padėti ne tik duonos ant stalo, bet ir sviesto. Tikime, jog svajones kiekvienam, įdeda Dievas, tad kartais verta surizikuoti ir paprašyti Jo pagalbos, rezultatas gali nustebinti jus pačius, o jei svajonės yra nepankamai didelės, kad jus gąsdintų, tai jos ir nėra svajonės, tai tiesiog norai, kuriuos anksčiau ar vėliau įgyvendinsite. O kažko užsinorėjus dar galima savęs paklausti: „ar man tikrai reikia to naujo automobilio, už kurį ilgai mokėsiu lizingą, ar vis dėl to tas noras nevertas, kad dėl jo aukočiau kitus, galbūt svarbesnius dalykus, kad ir laiką, kurį skirsiu tiems lizingo pinigams uždirbti?“ Taip ir susidėlioja prioritetai.
– Kokie tolimesni nuotykiai jus pašauks? Ar jau turite ateities planų?
– Galbūt keistai skamba iš šeimos, auginančios keturis vaikus, lūpų, tačiau nesame planuotojai ir nežiūrime toli į priekį. Ateities nenumatysim, ji bus tokia, kokia bus, tad stengiamės būti dėkingi už tai, ką turime, to mokome ir savo vaikus, ir priimti kiekvieną dieną kaip nuotykį, ir absoliutus faktas, jog dažnai nepavyksta,bet stengtis vistiek reikia.
Na, o kas liečia sodybą, tai darbo ten tikrai nusimato dar kokiam šimtui metų – Povilas ten įsirengs dirbtuves, turėsime nuostabų namą vidury niekur, pastatysime atskirą namelį svečiams, įrengsime smagiausią Lietuvoje vaikų žaidimų aikštelę, auginsime alpakas ir ne tik, sukursime vietą miesto žmonėms pailsėti tyloje ir be patogumų, bet visa tai kol kas svajonės, o ar jos virs tikrais įgyvendinamais planais, parodys tik laikas. O galbūt išvažiuosim metams kitiems su namu ant ratų pasiblaškyti po pasaulį, kas čia žino!?
Monikos ir Povilo tolimesnius nuotykius galite sekti www.instagram.com/adventures_are_calling/
