„Jau vaikystėje žinojau, kad, jei tik leis galimybės, globosiu be tėvų meilės ir rūpesčio likusį vaiką. Kai buvau maža, teko bendrauti su mergaite, kuri gyveno vaikų globos namuose. Jos pasakojimai, patirtas skausmas ir įvairūs iššūkiai man buvo sunkiai suvokiami. Juk aš turėjau mylinčius tėvus, brolį, sesę, nejaučiau jokio nepritekliaus, galų gale, turėjau galimybę mėgautis įvairiais skanėstais, kuriuos gamino mama. Turėjau tėtį – geriausią draugą, su kuriuo galėjau kalbėti apie viską, kuris išklausydavo, padrąsindavo. O toji mergaitė neturėjo nieko...
Baigusi mokslus Klaipėdoje ir ištekėjusi grįžau į gimtinę. Su vyru įsigijome erdvius namus – su dideliu sodu ir kiemu. Gimus pirmagimiui, mintys apie globą nutolo. Netrukus gimė ir antras sūnus. Vaikai paaugo, turėjome didelius namus, pakankamai gerai apmokamus darbus, tad mintis apie mažą mergaitę, kuri neturi tėvų meilės ir rūpesčio, vis dažniau aplankydavo mane. Tuo pasidalindavau ir su vyru.
Gimus ir paaugus trečiam sūnui, abu su vyru nutarėme lankyti GIMK kursus ir į savo šeimą priimti mergytę – suteikti jai namus, šeimą, rūpestį ir meilę.
Kai artimiesiems pranešėme apie tokį sprendimą, reakcijų buvo visokių: vieni palaikė, kiti nepritarė, treti džiaugėsi. Bet, nepaisant nieko, tai buvo tvirtas mūsų šeimos sprendimas.
Išklausę GIMK kursus po pusmečio sulaukėme skambučio iš Kelmės rajono vaiko ir šeimos gerovės centro globos centro, kad Raseinių pagalbos šeimos namuose yra 3 metų mergaitė, turinti tam tikrų sveikatos problemų. Apsvarstę pasiūlymą po kelių dienų nuvykome su ja susipažinti.
Į pirmą susitikimą važiavome nerimaudami, tačiau pamačius smulkutę, judrią, bendraujančią mergaitę, mūsų nerimas išnyko. Ji buvo tokia miela, didelėmis, rudomis akimis. Kalbėjomės, žaidėme, Simutė pasakojo, ką mėgsta, ko ne. Netrukus prie mūsų priėjo nedrąsi, susigūžusi mergaitė ir prisistatė, kad yra Arūnė, Simutės vyresnioji sesuo. Ji papasakojo, jog jai yra 12 metų ir mokysis 6 klasėje.
Kadangi abu su vyru esame iš daugiavaikių šeimų, todėl brolių, sesių ryšys mums neįkainojamas. Buvo nepriimtina išskirti sesutes ir vieną palikti augti vaikų globos namuose, todėl apsisprendėme globoti abi. Po poros mėnesių bendravimo sesutės atkeliavo į mūsų namus. Kokios jos buvo laimingos! Veidukai švytėjo, emocijos liejosi per kraštus. Namie jų laukė broliai, paruoštas kambarys, žaislai, nauji rūbai, katytė.
Taip ir prasidėjo mūsų kelias kartu. Beveik 2 metai, kaip mergaitės pas mus. Per tuos metus buvo visko, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Dabar Arūnė ir Simutė apsipratusios, jaučiasi pilnavertėmis mūsų šeimos narėmis. Mes jomis rūpinamės ir mylime, lygiai taip pat, kaip savo biologinius vaikus. Džiaugiamės, galėdami vaikus auginti kaime, kur jie gali iš arti matyti naujos gyvybės atsiradimą – kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas, ar kaip iš pūkų guolio ima kyšoti mažų triušiukų ausytės. Kaime vaikai turi tikrai daug veiklos: dviračiai, paspirtukai, krepšinis, pasivaikščiojimai miške ar tiesiog buvimas gryname ore su draugais. Mes esame iš kaimo ir tuo didžiuojamės!
Mūsų, tėvų, didžiausia svajonė – kad vaikai užaugtų gerais žmonėmis. Ir žinojimas, kad galbūt dvi mergaitės susikurs geresnį gyvenimą mūsų meilės, pastangų dėka, atperka visus patirtus sunkumus. Esame didelė ir laiminga šeima.“
